Gimiau Ugandoje, Gombos apskrityje. Dauguma žmonių gyveno labai skurdžiai. Mūsų mieste nebuvo elektros, todėl pasišviesdavome žibalinėmis lempomis.

 Mano tėvai ūkininkai buvo atvykę į Ugandą iš Ruandos. Jie augino kavamedžius ir bananus; iš bananų varydavo degtinę, vietinių vadinamą varagi. Be to, augino vištas, ožkas, kiaules, karves. Buvau auklėjamas, kaip įprasta mūsų kultūroje, todėl maniau, kad žmona visada turi paklusti vyrui ir niekada nereikšti savo nuomonės.

 Kai man buvo 23 metai, persikėliau į Ruandą. Ten įpratau su bendraamžiais eiti į šokių klubus. Viename jų lankydavausi taip dažnai, kad man davė kortelę, suteikiančią teisę įeiti nemokamai. Be to, mėgau smurtinio turinio filmus. Žmonės, su kuriais bendravau, ir mano pasirinktos pramogos padarė blogą įtaką: tapau smurtautoju ir užkietėjusiu girtuokliu.

 2000-aisiais pradėjau gyventi su jauna moterimi Skolastika Kabagvira. Susilaukėme trijų vaikų. Maniau, kad žmona, pasitikdama mane sugrįžusį namo ar norėdama ko paprašyti, turėtų klūpėti. Be to, buvau tikras, kad visi mūsų daiktai yra mano asmeninė nuosavybė ir su jais galiu elgtis kaip panorėjęs. Dažnai vakare išeidavau iš namų ir grįždavau tik kokią trečią valandą ryto, paprastai girtas. Pabelsdavau į duris ir, jei Skolastika tik kiek ilgiau neatidarydavo, ją sumušdavau.

 Tuo metu užėmiau vadovaujančias pareigas vienoje privačioje saugos tarnyboje, tad gaudavau gerą atlyginimą. Skolastika bandė mane prikalbinti drauge su ja lankyti sekmininkų bažnyčią; tikėjosi, kad galbūt pasikeisiu. Bet manęs tai nedomino. Užmezgiau santykius su kita moterimi. Nebegalėdama taikstytis su mano elgesiu, Skolastika pasiėmė vaikus ir išsikraustė pas savo tėvus.

 Kartą vienas pagyvenęs mūsų šeimos draugas nuoširdžiai su manimi pasikalbėjo, paragino grįžti pas Skolastiką. Pasakė, kad mano nuostabiems vaikams reikalingas tėtis. Tad 2005-aisiais nustojau girtuokliauti, palikau aną moterį ir grįžau pas Skolastiką. 2006-aisiais susituokėme. Tačiau vis tiek kėliau ranką prieš žmoną.

 2008-aisiais į mūsų namus užsuko Jehovos liudytojas vardu Žoelis; aš jį išklausiau. Keletą mėnesių jis pas mane reguliariai užeidavo su kitu liudytoju, Bonaventūru. Karštai diskutuodavome Biblijos temomis, užduodavau begalę klausimų, daugiausiai susijusių su Apreiškimo knyga. Iš tikrųjų stengiausi įrodyti, kad liudytojai klysta. Žoelis kantriai atsakydavo į visus mano klausimus. Pavyzdžiui, kartą paklausiau, kodėl jie tvirtina, jog „milžiniška minia“, paminėta Apreiškimo 7:9, gyvens žemėje, nors toje eilutėje rašoma, kad ji „stovėjo priešais [Dievo] sostą ir Avinėlį“, Jėzų Kristų. Žoelis man parodė Izaijo 66:1, kur Dievas sako, kad žemė yra jo pakojis. Taigi milžiniška minia iš tikrųjų yra žemėje priešais Dievo sostą. Po to perskaičiau Psalmyno 37:29, kur sakoma, kad teisieji gyvens amžinai žemėje.

 Galiausiai sutikau su jais studijuoti Bibliją. Mudviem su Skolastika studijas vedė Bonaventūras. Žinios iš Biblijos paskatino mane keistis. Išmokau pagarbiai elgtis su žmona. Nebereikalavau, kad žmona klūpėtų pasitikdama mane sugrįžusį namo ar norėdama ko paprašyti, ir nebemaniau, kad viskas, ką turime, yra mano asmeninė nuosavybė. Nustojau žiūrėti smurtinio turinio filmus. Keistis nebuvo lengva, reikėjo didelio susivaldymo ir nuolankumo.

 Prieš kelerius metus vyriausią sūnų Kristijaną buvau išsiuntęs gyventi pas gimines į Ugandą. Bet, perskaitęs Pakartoto Įstatymo 6:4–7, supratau, kad rūpintis savo vaikais mus įpareigojo pats Dievas, o tai reiškia, jog turime skiepyti atžaloms ir jo principus. Ir mes, ir sūnus jautėmės tokie laimingi, kai jis grįžo namo!

 Supratau, koks gailestingas Dievas yra Jehova, ir tikiu, kad jis man atleido už tai, kaip elgiausi anksčiau. Džiaugiuosi, kad Skolastika drauge su manimi studijavo Bibliją. Abu pasiaukojome Jehovai ir 2010-ųjų gruodžio 4 dieną pasikrikštijome. Dabar mūsų šeima tvirta ir laiminga, nes taikome Biblijos principus. Mano žmona džiaugiasi, kad po darbo vykstu tiesiai namo, su ja elgiuosi maloniai ir pagarbiai, nebevartoju svaigalų ir daugiau nebesmurtauju. 2015 metais buvau paskirtas bendruomenės vyresniuoju, rūpinuosi broliais ir sesėmis. Pasikrikštijo ir trys iš penkių mūsų vaikų.

 Studijuodamas Bibliją su Jehovos liudytojais, aklai netikėjau viskuo, ką jie man sakė; nuolat ieškojau argumentų, ar taip yra iš tikrųjų. Įspūdį darė tai, kad į visus mano klausimus jie atsakydavo iš Biblijos. Mudu su Skolastika supratome, kad norėdami tarnauti tikrajam Dievui turime paklusti visiems jo reikalavimams, o ne tik tiems, kurie mums patinka. Esu dėkingas Jehovai už tai, kad suteikė progą jį pažinti ir priklausyti jo dvasinei šeimai. Žvelgdamas į savo praeitį galiu drąsiai teigti: Dievo padedamas pasikeisti gali bet kuris nuoširdus žmogus.