Užaugau ramiame, žaliame Tamperės priemiestyje Suomijoje. Tėvai nebuvo labai religingi, vertino išsilavinimą, geras manieras. Mama vokietė, tad vaikystėje lankydavausi Vakarų Vokietijoje pas senelius.

 Nuo mažumės mėgau sportą. Iš pradžių užsiėmiau įvairiomis sporto šakomis, tačiau maždaug keturiolikos nusprendžiau atsidėti tenisui. Būdamas šešiolikos jau treniruodavausi du tris kartus per dieną – dviejose organizuotose treniruotėse, o vakare savarankiškai. Žavėjausi įvairiais teniso niuansais; žaisdamas, galima sakyti, išbandydavau save protiškai ir fiziškai. Nors mėgau pabūti su draugais, retkarčiais išgerti alaus, niekada nevartojau narkotikų ar per daug svaigalų. Gyvenimas sukosi apie tenisą, jis buvo pirmoje vietoje.

 Septyniolikos pradėjau žaisti ATP organizuojamuose teniso turnyruose. a Laimėjęs vieną turnyrą po kito, išgarsėjau visoje šalyje. Dvidešimt dvejų jau buvau tarp 50 geriausių tenisininkų pasaulyje.

 Daugelį metų keliavau po pasaulį dalyvaudamas profesionalų teniso turnyruose. Mačiau be galo gražių vietų, tačiau teko susidurti ir su akis badančiomis problemomis – nusikalstamumu, piktnaudžiavimu narkotikais, aplinkos tarša. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose buvau įspėtas kai kuriuose miestuose vengti tam tikrų rajonų, nes ten labai didelis nusikalstamumas. Visa tai mane liūdino. Ir nors gyvenime dariau kas man patiko, vakare jausdavau vidinę tuštumą.

 Mano mergina Sana ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Jos religingumas mane šiek tiek nustebino, bet neprieštaravau, kad ji studijuotų. 1990-aisiais mudu susituokėme, o kitais metais Sana tapo krikštyta Jehovos liudytoja. Savęs religingu nelaikiau, nors tikėjau, jog Dievas yra. Prisiminiau, kad mano senelė, gyvenanti Vokietijoje, dažnai skaitydavo Bibliją. Ji net buvo išmokiusi mane melstis.

 Kartą, kai mudu su Sana svečiavomės pas vieną jos bendratikių porą, šeimininkas, vardu Karis, parodė man Biblijos pranašystę apie „paskutines dienas“ (2 Timotiejui 3:1–5). Ta pranašystė padarė man įspūdį, nes paaiškino, kodėl pasaulyje tiek daug blogio. Tądien apie religiją nebekalbėjome, tačiau nuo tada su Kariu vis padiskutuodavome Biblijos temomis. Tai, ką išgirsdavau, skambėjo labai logiškai. Dėl mano didelio užimtumo, nuolatinių kelionių negalėdavome susitikti reguliariai, bet Kario tai negąsdino. Jis rašydavo laiškus – juose atsakydavo į klausimus, kuriuos būdavau iškėlęs per Biblijos studijas. Tyrinėdamas Bibliją radau patikimus paaiškinimus visais esminiais gyvenimo klausimais, po truputį suvokiau pagrindinę šios knygos temą – Dievo Karalystė įgyvendins pradinį Kūrėjo tikslą. Kai sužinojau Dievo vardą, Jehova, ir ką jis dėl mūsų yra padaręs, buvau sujaudintas (Psalmyno 83:18). Labiausiai širdį palietė tai, kad Dievas parūpino išpirką ir kad tai nebuvo tik teisinis formalumas, o meilės mums išraiška (Jono 3:16). Be to, sužinojau, jog turiu galimybę tapti Dievo draugu ir amžinai gyventi rojuje (Jokūbo 4:8). Ėmiau svarstyti, kaip galėčiau parodyti už tai dėkingumą.

 Gerai permąsčiau savo gyvenimą. Iš Biblijos žinojau, kad didžiausia laimė yra duoti, todėl troškau pasakoti apie savo įsitikinimus kitiems (Apaštalų darbų 20:35). Kaip profesionalus sportininkas nuolat dalyvavau įvairiuose turnyruose, kelionėse kasmet praleisdavau apie 200 dienų. Visas mūsų šeimos gyvenimas sukosi vien apie mane – mano treniruotes, dienotvarkę, karjerą. Suvokiau, jog būtina kai ką pakeisti.

 Žinojau, kad jeigu daug žadančią sporto karjerą nutraukčiau dėl religinių priežasčių, daugelis tokio sprendimo nesuprastų. Tačiau galimybė geriau pažinti Jehovą ir gyventi amžinai buvo daug vertingesnė už bet kokį prizą, kurį galėčiau laimėti žaisdamas tenisą, taigi apsispręsti nebuvo sunku. Pasiryžau nekreipti dėmesio į tai, ką apie mano pasirinkimą sakys kiti. Drąsos atsispirti aplinkinių spaudimui ypač teikė Psalmyno 118:6 užrašyti žodžiai: „Su manimi Viešpats, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“

 Maždaug tuo metu vieni rėmėjai pateikė man labai pelningą pasiūlymą, kurį priėmęs daugelį metų būčiau galėjęs dėl nieko nesirūpindamas žaisti tenisą profesionalų lygoje. Tačiau jau buvau apsisprendęs, taigi pasiūlymo atsisakiau, taip pat nustojau dalyvauti ATP organizuojamuose turnyruose. Toliau studijavau Bibliją ir 1994-ųjų liepos 2 dieną tapau krikštytu Jehovos liudytoju.

 Man neteko išgyventi kokios nors asmeninės tragedijos, kuri būtų privertusi susimąstyti apie Dievą. Nelaikiau savęs ir tiesos ieškančiu žmogumi. Buvau visiškai patenkintas savo gyvenimu, nejaučiau, kad jame ko trūktų. Vis dėlto visai netikėtai radau Biblijos tiesą ir sužinojau, kad gyvenimas turi kur kas gilesnę prasmę. Tapau daug laimingesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Mūsų šeima dabar kaip niekad tvirta ir vieninga. Nepaprastai džiaugiuosi, kad trys mūsų sūnūs pasekė mano pavyzdžiu – tapo ne sportininkais, o krikščionimis.

 Aš vis dar mėgstu žaisti tenisą. Jau daugelį metų šis žaidimas yra mano pragyvenimo šaltinis: dirbu treneriu ir teniso centro vadybininku. Tačiau sportas man nebėra svarbiausias dalykas. Anksčiau kiekvieną savaitę ilgas valandas treniruodavausi, kad tapčiau geresniu tenisininku, čempionu. Dabar esu visalaikis evangelizuotojas – mielai skiriu daug laiko padėti kitiems sužinoti Biblijos principus, kurie taip nuostabiai pakeitė mano gyvenimą. Didžiausia laimė man – būti Dievo Jehovos draugu ir geresnės ateities viltimi dalytis su kitais (1 Timotiejui 6:19).