Dajana gyvena Brazilijoje. Ji yra Jehovos liudytoja ir visalaikė evangelizuotoja. Vieną dieną, liudydama telefonu, ji maloniai pasikalbėjo su jauna sutuoktinių pora. Jie pasakė, kad mielai pratęstų pokalbį, tik išsikrausto į atokų kaimelį, kur nėra nei elektros, nei interneto. Taip pat tame kaime negyvena nė vienas Jehovos liudytojas. Pora norėjo daugiau sužinoti apie Bibliją, todėl davė Dajanai kaimo taksofono numerį. Visi sutarė dieną ir valandą, kada susiskambins.

 Taigi sutartu laiku Dajana paskambino duotu numeriu ir pora atsiliepė. Per kitas dvi savaites jie pasikalbėjo dar tris kartus.

 Tačiau paskui pora į skambučius nebeatsiliepdavo. Dajanai ūpas dėl to nenukrito. Ji ir toliau tris kartus per savaitę skambindavo į taksofoną ir pasikalbėdavo su tuo, kas pakeldavo ragelį. Taip Dajana pradėjo kelerias Biblijos studijas su kaimo gyventojais.

 Sykį, kai Dajana ir jos vyras telefonu vedė studijas vienam jaunuoliui, pokalbį nugirdo kaimelio bažnyčios kunigas. Kad geriau viską girdėtų, jis priėjo prie pat Biblijos studijuotojo. Paskui kunigas paprašė, kad vaikinas ir jam leistų pasikalbėti su Dajana ir jos vyru. Pokalbis kunigui taip patiko, kad jis irgi užsinorėjo studijų.

 Ilgainiui Dajana su vyru tame kaime telefonu studijas vedė net šešiems žmonėms, įskaitant aną kunigą. Kai kurie studijuotojai taksofonu pradėjo klausytis sueigų programos. Vienas iš jų netgi sukalė suoliuką, kad žmonės per studijas turėtų kur prisėsti.

 Dajana su vyru džiaugiasi, kad galėjo paskelbti gerąją naujieną tokiame atokiame kaime. „Jehova gali pasirūpinti, kad geroji naujiena pasiektų visus žmones, net gyvenančius nuošaliausiose vietose“, – sako moteris.