Tai įvyko Čilėje. Osmanas su žmona ir dukra liudijo prie literatūros stendo šalia kapinių. Staiga užgrojo muzika ir pasirodė didelė laidotuvių procesija. Prie Osmano netikėtai priėjo keli žmonės, apkabino jį ir pasakė: „Ačiū, pastoriau, kad atvykote! Labai jūsų laukėme.“ Osmaną jie palaikė evangelikų bažnyčios pastoriumi.

Šis bandė paaiškinti, kad tai nesusipratimas, bet per garsų triukšmą niekas jo negirdėjo. Po kelių minučių minia sugužėjo į kapines. Tada keletas žmonių sugrįžo prie stendo ir tarė: „Pastoriau, mes jūsų laukiame prie kapo.“

Kadangi triukšmas kiek aprimo, Osmanui pavyko paaiškinti, kas jis yra ir ką čia veikia. Supratę, kad pastorius neatvyko, jie pasipiktino. Tada paprašė Osmaną: „O gal jūs galėtumėte susirinkusiems žmonėms tarti keletą žodžių iš Biblijos?“ Osmanas sutiko.

Eidamas laidojimo vietos link Osmanas truputį paklausinėjo apie mirusiąją ir pamąstė, kokias Biblijos eilutes galėtų pacituoti. Atsistojęs priešais susirinkusiuosius Osmanas prisistatė ir paaiškino, kad yra Jehovos liudytojas ir kad dalijasi su žmonėmis viltinga žinia iš Biblijos.

Osmanas perskaitė žodžius, užrašytus Apreiškimo 21:3, 4 ir Jono 5:28, 29, ir paaiškino, kad, pagal Dievo sumanymą, žmonės neturėjo mirti. Jis papasakojo, kad ateis laikas, kai Dievas prikels mirusiuosius ir suteiks jiems galimybę amžinai gyventi žemėje. Kai Osmanas baigė kalbėti, prie jo ėmė eiti žmonės. Ne vienas jį apkabino ir dėkojo už „Jehovos gerąją naujieną“. Paskui Osmanas grįžo prie literatūros stendo.

Pasibaigus laidotuvėms, keletas žmonių priėjo prie literatūros stendo ir Osmanui bei jo šeimai uždavinėjo įvairius klausimus. Užsimezgė ilgas pokalbis. Kai žmonės išsiskirstė, stende buvo likęs vos vienas kitas leidinys.