„Vienas sąžiningas poelgis...“
Danielė, Pietų Afrikoje gyvenanti Jehovos liudytoja, kavinėje pastebėjo kažkieno paliktą rankinę. Viduje buvo piniginė su pinigais ir kredito kortelėmis. Danielė ėmė ieškoti adreso ar telefono numerio, bet rado tik vyro vardą. Ji pabandė per banką sužinoti to žmogaus kontaktinius duomenis, tačiau nesėkmingai. Sesė ryžtingai ieškojo toliau: paskambino rankinėje rastu telefono numeriu, užrašytu ant gydytojo recepto. Atsiliepusi registratūros darbuotoja sutiko Danielės numerį perduoti vyriškiui.
Vyras labai nustebo, kai klinikos darbuotoja telefonu pranešė, kad jo rankinė rasta. Atvažiavęs pasiimti rankinės, vyriškis pamatė Danielę su tėčiu. Šiedu paaiškino, kodėl taip atkakliai jo ieškojo: būdami Jehovos liudytojai stengiasi gyventi pagal Biblijos principus ir visada elgtis sąžiningai (Hebrajams 13:18).
Po kelių valandų Danielei ir jos tėčiui tas vyras atsiuntė žinutę, darsyk dėkodamas už grąžintą rankinę su pinigais. Jis rašė: „Esu be galo dėkingas, kad taip stengėtės mane surasti. Buvo malonu su jumis susipažinti, niekada nepamiršiu šio gražaus poelgio. Noriu atsidėkoti nedidele pinigine dovana. Žinau, jog tarnaudami savo Dievui nemažai aukojatės. Danielės poelgis liudija, kad esate dori, sąžiningi žmonės. Dar kartą „ačiū“! Telaimina Dievas jūsų tarnystę.“
Po kelių mėnesių Danielės tėtis vėl kalbėjosi su anuo vyriškiu. Šis papasakojo, kad visai neseniai parduotuvėje irgi rado piniginę. Suradęs savininkę, jis grąžino piniginę ir paaiškino, kad taip pasielgti jį paskatino panašus kito žmogaus elgesys. Ir pridūrė: „Vienas sąžiningas poelgis skatina ir kitus elgtis taip pat. Šitaip visi gali prisidėti prie visuomenės gerovės.“