Ligų būna pačių įvairiausių.

•   Vienų simptomai akivaizdūs, kitų – jaučia tik pats ligonis.

•   Vienos užklumpa ir praeina, kitos – kamuoja visą gyvenimą.

•   Vienas galima išgydyti ar bent pristabdyti, kitos – progresuoja ir net kelia pavojų gyvybei.

 Tokiomis ligomis serga ir jaunuoliai. Šiame straipsnyje susipažinsime su keturiais iš jų. Jei ir tave kamuoja kokia negalė, jų pasakojimai galbūt pakels tau dvasią.

•  ŽENEJ

•  ZAKARIS

•  ANĖ

•  ŽIULJEN

 Sunkiausia pripažinti savo bejėgiškumą. Noriu padaryti tiek daug, bet kasdien turiu taikytis prie sveikatos būklės.

 Sergu viena iš nervų-raumenų ligų, dėl kurios smegenys negali raumenims tiksliai perduoti informacijos. Kartais viena ar kita mano kūno dalis, pradedant galva ir baigiant kojų pirštais, ima drebėti arba ją sukausto paralyžius. Sunku atlikti net pačius paprasčiausius veiksmus, kaip antai vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti, suprasti, ką sako kiti. Kai pasidaro ypač blogai, mano bendruomenės vyresnieji su manimi meldžiasi. Tuomet iškart pasijuntu ramiau.

 Kad ir ką tenka iškęsti, visada jaučiu, kad Jehova mane stiprina. Nenoriu, kad liga trukdytų tarnauti jam visa širdimi. Man svarbiausia padėti kitiems sužinoti, jog, kaip užrašyta Biblijoje, Dievas žada Žemę paversti rojumi, kur nebebus kančių (Apreiškimo 21:1–4).

 Pamąstyk. O kaip tu galėtum parodyti gerumą kitiems? (1 Korintiečiams 10:24)

 Kai buvau šešiolikos, gydytojai man diagnozavo agresyvią smegenų vėžio formą ir pasakė, kad gyventi liko vos aštuoni mėnesiai. Už savo gyvybę grumiuosi ligi šiol.

 Dėl auglių tam tikroje smegenų vietoje man paralyžiuota dešinioji kūno pusė. Negaliu vaikščioti, todėl mane kažkas turi nuolat prižiūrėti.

 Progresuojanti liga apsunkina bendravimą. Anksčiau buvau labai aktyvus, mėgau vandens slides, krepšinį, tinklinį. Kadangi esu Jehovos liudytojas, daug laiko skirdavau krikščioniškai tarnybai. Manau, nedaugelis tesupranta, ką reiškia nebepajėgti daryti to, ką mėgai.

 Ypač padrąsina žodžiai, užrašyti Izaijo 57:15, nes jais Jehova patikina, kad yra su prislėgtaisiais, taigi ir su manimi. Be to, skaitydamas Izaijo 35:6 neabejoju, jog vėl galėsiu vaikščioti ir tarnauti Dievui būdamas visiškai sveikas.

 Ir nors dėl ligos kartais būna labai sunku, tikiu, kad Jehova mane palaiko. Melsdamasis visada galiu išlieti jam savo jausmus, kai jaučiuosi prislėgtas arba baiminuosi dėl savo gyvybės. Juk niekas negali manęs atskirti nuo Jehovos meilės (Romiečiams 8:39).

 Zakaris užmigo mirties miegu aštuoniolikos, nuo mūsų interviu praėjus dviem mėnesiams. Jo tikėjimas, kad Dievas jį prikels gyventi žemės rojuje, liko tvirtas iki galo.

 Pamąstyk. Kaip malda gali padėti ir tau išsilaikyti Dievo meilėje?

 Kai buvau vos kelių dienų, man į smegenis išsiliejo kraujas. Todėl sunkiai valdau visą kūną, o ypač kojas.

 Dabar galiu tik šiek tiek paeiti su vaikštyne, bet paprastai naudojuosi neįgaliojo vežimėliu. Be to, vargina traukuliai, dėl kurių negaliu atlikti darbų, kur reikia kruopštumo, pavyzdžiui, rašyti ranka.

 Be emocinių kančių, tenka kęsti nemalonų gydymą. Kiek tik save prisimenu, po kelis kartus per savaitę man atliekamos fizioterapijos procedūros. Pirmąkart mane operavo, kai buvau penkerių. Nuo to laiko ištvėriau dar tris operacijas. Paskutinės dvi buvo ypač sunkios, nes gydymo įstaigose, kol atgavau jėgas, teko praleisti po tris mėnesius.

 Ypač padeda šeimos nariai. Dažnai juokaujame, ir tai mane gelbsti, kai apima neviltis. Mama ir seserys pasirūpina, kad gražiai atrodyčiau, nes viena pati to padaryti negaliu. Labai gaila, bet negaliu avėti aukštakulnių. Nors kartą vaikystėje man tai pavyko, – tiesa, ropojau juos „avėdama“ ant rankų, ir visiems iš to buvo gardaus juoko!

 Stengiuosi gyventi visavertį gyvenimą: mokausi kalbų, plaukioju ir taip kompensuoju troškimą čiuožinėti banglente arba snieglente. Kadangi esu Jehovos liudytoja, man patinka kitiems pasakoti apie savo tikėjimą. Atrodo, žmonės manęs tikrai atidžiai klausosi.

 Tėvai nuo pat mažens aiškino, jog tokia mano būklė tik laikina. Nuo to laiko išsiugdžiau tvirtą tikėjimą Jehova ir jo pažadais padaryti galą kančioms, taip pat ir manosioms. Tai suteikia jėgų nenuleisti rankų (Apreiškimo 21:3, 4).

 Pamąstyk. Kaip ir tu, nors spaudžiamas negalės, galėtum neprarasti gyvenimo džiaugsmo?

 Sergu skausminga autoimunine liga, kuri pažeidžia širdį, plaučius, silpnina kraują. Ji jau pakenkė mano inkstams.

 Buvau dešimties metų, kai man diagnozavo vilkligę. Mane kankina skausmai, nuovargis, nuotaikų kaita. Kartais jaučiuosi nieko verta.

 Kai buvau trylikos, į mūsų namų duris pasibeldė viena Jehovos liudytoja. Ji perskaitė man Izaijo 41:10 užrašytus žodžius, kuriais Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų: „Nebijok, nes aš su tavimi, [...] remsiu tave savo teisumo dešine.“ Tada ir pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Nuo to laiko praėjo maždaug aštuoneri metai. Tarnauju Dievui visa širdimi ir esu pasiryžusi nepasiduoti ligai. Jaučiu, kad Jehova man duoda „neįprastai didelės galios“, todėl neprarandu optimizmo (2 Korintiečiams 4:7).

 Pamąstyk. Kaip žodžiai, užrašyti Izaijo 41:10, gali padėti neprarasti optimizmo ir tau?