Sykį Jėzus Kristus papasakojo palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Šiuo įsimintinu pasakojimu jis pamokė, kaip svarbu ištiesti pagalbos ranką į bėdą papuolusiam žmogui, nesvarbu, kokia jo tautybė ar socialinė padėtis. Net ir šiais laikais gailestinguoju samariečiu kartais pavadinamas žmogus, kuris mielai aukojasi ir padeda kitiems. a

Šiame straipsnyje:

•  Palyginimas apie gailestingąjį samarietį

•  Kodėl Jėzus papasakojo šį palyginimą?

•  Palyginimo pamoka

•  Kas tokie buvo samariečiai?

•  Ar tai tikra istorija?

 Štai trumpa palyginimo apie gailestingąjį samarietį santrauka. Vienas žydas keliavo iš Jeruzalės į Jerichą. Pakeliui jį užpuolė plėšikai – sumušė, apvogė ir paliko gulėti leisgyvį.

 Tuo keliu ėjo vienas žydų kunigas, tačiau nelaimėliui padėti nesustojo. Netrukus ten keliavo ir kitas žydas, tarnavęs šventykloje, bet jis taip pat praėjo pro šalį.

 Po jų tuo keliu ėjo kitatautis – vyras iš Samarijos (Luko 10:33; 17:16–18). Šiam sužeistojo pagailo ir jis nusprendė padėti: aprišo vyro žaizdas, nugabeno jį į užeigą ir per naktį slaugė. Kitą dieną užeigos šeimininkui samarietis davė pinigų, kad vyru pasirūpintų, ir pažadėjo apmokėti papildomas išlaidas (Luko 10:30–35).

 Šį palyginimą Jėzus papasakojo atsakydamas į vieno žydo klausimą, kas yra jo artimas. Tuometinėje visuomenėje buvo įprasta manyti, kad artimas yra žmogus, kurio tokia pati tautybė ir tikėjimas. Šiuo palyginimu Jėzus norėjo tokį nusistovėjusį požiūrį pataisyti (Luko 10:36, 37). Dievas pasirūpino, kad pasakojimas apie gailestingąjį samarietį būtų užrašytas Biblijoje ir taip kiekvienas norintis galėtų iš jo pasimokyti (2 Timotiejui 3:16, 17).

 Palyginimo moralas aiškus: mes, kaip ir gailestingasis samarietis, turime padėti žmogui, kurį ištiko bėda, ir visai nesvarbu, kokia jo socialinė padėtis, rasė ar tautybė. Su kitais elkimės taip, kaip norime, kad jie elgtųsi su mumis (Mato 7:12).

 Samariečiai gyveno krašte į šiaurę nuo Judėjos. Ankstesniais laikais kai kurie izraelitai kūrė šeimas su svetimtaučiais, ir Samarijos srityje Jėzaus dienomis gyveno daug tokių šeimų palikuonių.

 Dar iki pirmojo amžiaus Samarijoje susiformavo savita religija. Samariečiai pripažino Mozės Penkiaknygę, tačiau likusias šventųjų raštų knygas atmetė.

 Daugelis Jėzaus dienomis gyvenusių žydų samariečius niekino ir su jais visiškai nebendravo (Jono 4:9). Žydą pavadinti samariečiu buvo įžeidimas (Jono 8:48).

 Biblijoje neparašyta, ar šis pasakojimas pagrįstas kokiu tikru įvykiu. Tačiau į savo palyginimus Jėzus dažnai įtraukdavo epizodus iš kasdienio gyvenimo, paminėdavo visiems gerai žinomas vietoves. Tai padėdavo klausytojams greitai pagauti Jėzaus pamokymų esmę.

 Palyginime apie gailestingąjį samarietį Jėzus irgi paminėjo daug tikslių detalių. Štai keli pavyzdžiai:

•   Daugiau kaip 20 kilometrų ilgio kelias iš Jeruzalės į Jerichą gana staigiai leidosi žemyn – aukščių skirtumas tarp šių miestų beveik kilometras. Taigi pasakojime tiksliai sakoma, kad keliautojai „leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą“ (Luko 10:30).

•   Jeriche gyvenusiems kunigams ir kitiems šventykloje tarnavusiems žydams šiuo keliu buvo įprasta keliauti į Jeruzalę.

•   Kelias vingiavo nuošalia vietove ir čia dažnai slėpdavosi plėšikai, tykodami nieko neįtariančių, vienišų keliauninkų.