Banginių šeimos atstovas, paprastasis snapuotis, gali panerti net į 2992 metrų gylį, kur vandens slėgis siekia apie 30 300 kilopaskalių. Ir po vandeniu šis banginis gali išbūti neįtikėtinai ilgai. Užfiksuota, kad vienas banginis panėręs išbuvo net 3 valandas 42 minutes, ir tik tada grįžo į paviršių įkvėpti oro. Kaip šie žinduoliai gali pakelti tokį didelį slėgį ir taip ilgai ištverti be deguonies?

 Kaip ir kiti jūrų žinduoliai, didelį slėgį banginiai atlaiko dėl tam tikrų kvėpavimo sistemos ypatumų. Neriant gilyn jų krūtinės ląsta ir plaučiai susispaudžia. Taip pat mokslininkai išsiaiškino, kad jūrų žinduoliai geba deguonį taupyti. Paaiškėjo, kad po vandeniu jų širdies plakimo dažnis labai sulėtėja ir deguonis nukreipiamas ne į galūnes, o į gyvybiškai svarbius organus – smegenis, širdį ir raumenis.

 Be to, jūrų žinduoliai kaupia deguonį savo raumenyse, tiksliau – raumens audinio baltyme, vadinamame mioglobinu. Taigi prireikus deguonį jie gauna iš mioglobino atsargų. Jūrų žinduolių raumenyse mioglobino koncentracija yra daug didesnė nei žmonių ir sausumos gyvūnų.

 Apie paprastuosius snapuočius vienas tyrinėtojas pasakė: „Jų gebėjimas nardyti tokiame gylyje tiesiog fenomenalus. Pagal mūsų turimas banginių fiziologijos žinias, jie nardo kur kas giliau ir po vandeniu išbūna kur kas ilgiau nei turėtų.“ Mokslininkai tikisi geriau suprasti, kaip šie banginiai nardo, nes tai gali padėti gydytojams pagerinti medicininių būklių, tokių kaip plaučių kolapsas, gydymą.

 Ką manote? Ar paprastųjų snapuočių gebėjimas nardyti taip giliai ir taip ilgai atsirado savaime? O gal jis duotas Kūrėjo?