Jūros agurkai yra gyvūnai, kurių namai – vandenyno dugnas bei koraliniai rifai. Jūros agurko kūno paviršius būna gumbuotas, nelygus ar net dygliuotas. Jis nepaprastai lankstus – gali tapti minkštas kaip vaškas arba vos per kelias minutes ar sekundes pasidaryti tvirtas tartum lenta. Dėl tokio lankstumo jūros agurkas gali prasisprausti pro siauriausius plyšelius, o tada sukietėti, kad grobuonys negalėtų jo ištraukti. Jūros agurko paslaptis – nepaprasta oda.

 Pamąstykite. Jūros agurko odai būdingos trys būsenos – kieta, vidutinio kietumo, minkšta. Būsenos kinta sujungiant arba atskiriant odoje esančias skaidulas; tam panaudojami atitinkami baltymai.

 Kietinantys baltymai jungiamajame audinyje tarp skaidulų sukuria tiltelius, arba grandinėles, todėl oda sustandėja. Kai minkštinantys baltymai skaidulas atskiria, oda tampa lanksti. Jūros agurko oda gali būti tokia minkšta, jog atrodo, kad net tirpsta.

 Mokslininkai bando sukurti medžiagas, kurios pasižymėtų tokiomis savybėmis kaip jūros agurko oda. Vienas tyrinėtojų tikslų – sukurti elektrodus, tinkamus naudoti galvos smegenų chirurgijoje. Jie turi būti pakankamai kieti, kad juos būtų galima įstumti į reikiamą vietą, o po to suminkštėti. Elektrodų elastingumas sumažintų tikimybę, kad organizmas juos atmes.

 Ką manote? Ar prisitaikanti jūros agurko oda atsirado evoliucijos būdu? O gal tai buvo sukurta?