A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

A

• Aaròno sūnūs.

  Levio vaikaičio Aarono, pirmo vyriausiojo kunigo, išrinkto įsigaliojus Mozės Įstatymui, palikuoniai. Padangtėje ir šventykloje ėjo kunigų pareigas (1Me 23:28).

• Abadònas.

  Hebrajiškas žodis reiškia „sunaikinimas“, „sunaikinimo vieta“ (kai kur verčiamas „pragarmė“). Galimas dalykas, šio žodžio reikšmė susijusi su tuo, kad mirusio žmogaus kūnas suyra ir virsta dulkėmis (Ps 88:11, išn.; Job 26:6, išn.; Pat 15:11, išn.). Apreiškimo 9:11 taip pavadintas bedugnės angelas.

• Ãbas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino penktą religinio kalendoriaus (vienuoliktą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Biblijoje tokiu pavadinimu šis mėnuo neminimas, jis vadinamas tiesiog penktu mėnesiu (Sk 33:38; Ezr 7:9). (Žr. priedą B15.)

• Abi̇̀bas.

  Iš pradžių taip buvo vadinamas pirmas religinio kalendoriaus (septintas pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio. Išvertus šis pavadinimas reiškia „nesunokusios varpos“. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai šį mėnesį vadino nisanu (Įst 16:1). (Žr. priedą B15.)

• Achajà.

  Romos provincija Graikijos pietuose, sostinė – Korintas. Achajos provincija apėmė visą Peloponeso pusiasalį ir vidurinę Graikijos dalį, neskaitant salų (Apd 18:12). (Žr. priedą B13.)

• Adãras.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino dvyliktą religinio kalendoriaus (šeštą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo vasario vidurio iki kovo vidurio (Est 3:7). (Žr. priedą B15.)

• Ãkstinas.

  Gyvulių varovo lazda aštriu metaliniu antgaliu. Su akstinu palyginami išmintingo žmogaus žodžiai, nes jie skatina klausytoją veikti. Pasakymu „spyriotis prieš akstiną“ daroma aliuzija į užsispyrusį jautį, kuris baksnojamas akstinu nenori paklusti (Apd 26:14; Ts 3:31).

• Alamòtas.

  Muzikos terminas (išvertus – „merginos“), tikriausiai sietinas su aukštu moterų balsu sopranu. Galimas dalykas, šis žodis nurodo, kad pritarti ar atlikti muzikinį kūrinį reikia aukštu balsu (1Me 15:20; Ps 46, antrašas).

• Alebastrinis indelis.

  Indelis kvepalams ar kvapiajam aliejui laikyti, senovėje darytas iš alebastro – mineralo, kuris buvo aptiktas Egipte, netoli senovės miesto Alebastrono. Alebastrinius indelius paprastai darydavo siauru kakleliu ir sandariai užkimšdavo, kad neištekėtų nė lašelis brangiųjų kvepalų (Mk 14:3).

• Álfa ir Omegà.

  Pirma ir paskutinė graikų abėcėlės raidės, abi drauge tris kartus minimos Apreiškimo knygoje kaip Dievo titulas. Tais atvejais „Alfa ir Omega“ reiškia „pirmasis ir paskutinysis“, „pradžia ir pabaiga“ (Apr 1:8; 21:6; 22:13).

• Amen.

  Išvertus – „tebūnie“, „iš tiesų“. Šis žodis kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „būti ištikimam, patikimam“. Sakydamas „amen“ asmuo išreikšdavo pritarimą kieno nors priesaikai, maldos žodžiams ar kokiam teiginiui. Apreiškimo knygoje pavartotas kaip Jėzaus prievardis (Įst 27:26; 1Me 16:36; Apr 3:14).

• Angelai.

  Ir hebrajiškas, ir graikiškas žodžiai reiškia „pasiuntinys“, bet verčiami žodžiu „angelas“, kai turimi omenyje pasiuntiniai iš dangaus (Pr 16:7; 32:3; Jok 2:25; Apr 22:8). Angelai yra galingos dvasinės esybės, Dievo sukurtos daug seniau nei žmonės. Biblijoje jie dar vadinami „šventaisiais“, „Dievo sūnumis“, „rytmetinėmis žvaigždėmis“ (Įst 33:2, išn.; Job 1:6; 38:7). Angelai nesidaugina, Dievas juos sukūrė kiekvieną atskirai. Šių dvasinių esybių yra milijonai (Dan 7:10). Iš Biblijos sužinome, kad angelai turi vardus ir kad kiekvienas yra savita asmenybė. Tačiau būdami nuolankūs jie nesileidžia garbinami ir ne visada atskleidžia savo vardą (Pr 32:29; Lk 1:26; Apr 22:8, 9). Vieni angelai užima aukštesnę padėtį, kiti žemesnę, jiems skiriamos įvairios užduotys, pavyzdžiui, tarnauti prie Jehovos sosto, pranešti nuo jo žinias, ginti Jehovos tarnus žemėje, vykdyti jo skirtas bausmes, remti gerosios naujienos skelbimo darbą (2Ka 19:35; Ps 34:7;  Lk 1:30, 31; Apr 5:11; 14:6). Ateityje angelai, vadovaujami Jėzaus, kovos Armagedono mūšyje (Apr 19:14, 15).

• Antikri̇̀stas.

  Graikų kalbos žodžio prasmė dvejopa. Jis gali reikšti Kristui priešišką asmenį, taip pat apsimetėlį, bandantį užimti Kristaus vietą. Antikristais pagrįstai galima vadinti ir organizacijas ar žmonių grupes, kurios melagingai skelbiasi atstovaujančios Kristui arba yra priešiškos jam ir jo mokiniams (1Jn 2:22).

• Antkrūtinis.

  Brangakmeniais puoštas dėklas, kurį Izraelio vyriausiasis kunigas pasikabindavo ant krūtinės eidamas į Padangtės ir šventyklos Šventąją. Dar vadinamas „nuosprendžio antkrūtiniu“, nes jame buvo Urimai ir Tumimai, kuriais kunigas naudodavosi, kai reikėdavo sužinoti Jehovos valią (Iš 28:15–30). (Žr. priedą B5.)

• Antrašas.

  Antrašas psalmės pradžioje. Jame minimas psalmės rašytojas, paaiškinama, kokiomis aplinkybėmis psalmė buvo sudėta, kokia jos paskirtis ir kaip ją reikia atlikti (Ps 3, 4, 5, 6, 7, 30, 38, 60, 92, 102).

• Antspaudas.

  Įrankis tam tikram ženklui įspausti (paprastai į molį ar vašką). Juo būdavo patvirtinama nuosavybės teisė, dokumentų tikrumas, sutartys. Senovėje antspaudus gamindavo iš kietų medžiagų – akmens, dramblio kaulo ar medžio. Juose būdavo išraižomas atvirkštinis raidžių ar kokio piešinio vaizdas. Perkeltine prasme antspaudavimas Biblijoje reiškia tam tikro dalyko tikrumo ar asmens pavaldumo kam nors patvirtinimą, taip pat tam tikrų dalykų įslaptinimą (Iš 28:11; Neh 9:38; Apr 5:1; 9:4).

• Antspaudo žiedas.

  Tam tikras antspaudas, mūvimas ant piršto ar kabinamas ant kaklo. Toks žiedas buvo valdžios ar įgaliojimų simbolis (Pr 41:42). Žr. ANTSPAUDAS.

• Apaštalas.

  Pagrindinė graikiško žodžio reikšmė yra „siųstasis“. Todėl apaštalu Biblijoje pavadintas ir Jėzus, nes jis, kaip ir daugelis kitų, buvo siųstas tarnauti žmonėms. Dažniausiai apaštalais vadinami dvylika dvasia pateptųjų Jėzaus mokinių, kuriuos jis pats išsirinko savo atstovais (Mk 3:14; Apd 14:14; Hbr 3:1).

• Apipjaustymas.

  Apyvarpės pašalinimas. Buvo privalomas Abraomui ir jo palikuoniams. Krikščionims neprivalomas. Žodis „apipjaustymas“ įvairiuose kontekstuose vartojamas ir perkeltine prasme (Pr 17:10; 1Ko 7:19; Fil 3:3).

• Apmatai.

  Išilginiai audeklo siūlai. Skersiniai siūlai, kurie įaudžiami supinant juos su apmatais, vadinami ataudais (Ts 16:13). Žr. ATAUDAI.

• Arãmas, aramėjai.

  Aramėjai buvo Semo sūnaus Aramo palikuoniai. Jie daugiausia gyveno žemėse nuo Libano kalnų vakaruose iki Mesopotamijos rytuose ir nuo Tauro kalnų šiaurėje iki Damasko ir dar piečiau. Ši teritorija, hebrajiškai vadinama Aramu, vėliau imta vadinta Sirija, o jos gyventojai – sirais (Pr 25:20; Įst 26:5; Oz 12:12).

• Aramėjų kalba.

  Priklauso semitų kalbų grupei, labai artima hebrajų kalbai (abiejų abėcėlė ta pati). Ilgainiui tapo tarptautine verslo kalba Asirijos ir Babilonijos imperijose. Taip pat buvo oficiali Persijos imperijos kalba (Ezr 4:7). Aramėjiškai parašytos kai kurios Ezros, Jeremijo ir Danieliaus knygų dalys (Ezr 4:8–6:18; 7:12–26; Jer 10:11; Dan 2:4b–7:28).

• Areopãgas.

  Aukšta kalva Atėnuose, į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Šiuo žodžiu taip pat vadinta taryba, kuri ant tos kalvos posėdžiaudavo. Stoikų ir epikūrininkų filosofai į Areopagą buvo atsivedę apaštalą Paulių, kad šis ten paaiškintų savo įsitikinimus (Apd 17:19).

• Arkangelas.

  Išvertus – „vyriausiasis angelas“. Pati žodžio „arkangelas“ reikšmė ir tai, kad jis Biblijoje vartojamas tik vienaskaitos forma, aiškiai rodo, kad tėra vienas arkangelas. Biblijoje paminėtas ir jo vardas – Mykolas (Dan 12:1; Jud 9; Apr 12:7).

• Armagedònas.

  Išvertus iš hebrajų kalbos – „Megido kalnas“. Armagedonu vaizdžiai vadinama vieta, kurioje „visos gyvenamos žemės karaliai“ susiburs stoti į kovą su Jehova per „didžiosios Visagalio Dievo dienos karą“ (Apr 16:14, 16; 19:11–21). Žr. SUSPAUDIMAS.

• Aselgeia.

  Žr. ĮŽŪLUS ELGESYS.

• Astártė.

  Kanaaniečių karo ir vaisingumo deivė, Baalo žmona (Ts 2:13).

• Ašèros stulpas.

  Apeiginis stulpas. Tai buvo kanaaniečių vaisingumo deivės Ašeros simbolis arba jos atvaizdas. Tam tikra stulpo dalis arba visas stulpas buvo iš medžio. Ašeros stulpai galėjo būti tiesiog statmeni netašyti basliai ar netgi medžiai (Įst 16:21; Ts 6:26; 1Ka 15:13).

• Ašutinė.

  Šiurkštus audinys, kurį ausdavo iš tamsios ožkų vilnos. Iš jo siūdavo maišus,  pavyzdžiui, grūdams laikyti. Ašutinę žmogus apsivilkdavo gedėdamas ar atgailaudamas (Pr 37:34; Lk 10:13).

• Ataudai.

  Audeklo siūlai, įpinami skersai apmatų (Kun 13:48). Žr. APMATAI.

• Atgaila.

  Biblijoje atgailauti reiškia gailėtis dėl netinkamos gyvensenos, blogų poelgių ar dėl to, kad nebuvo padaryta tai, kas turėjo būti padaryta. Nuoširdžiai atgailaujantis asmuo dėl to graužiasi ir stengiasi pasitaisyti (Mt 3:8; Apd 3:19; 2Pt 3:9).

• Atleistinis.

  Žr. LAISVASIS.

• Atnašinė duona.

  Dvylika duonos riesčių. Jos buvo laikomos ant stalo Padangtėje ir šventyklos Šventojoje, sudėtos į dvi rietuves po šešias. Ši Dievui paaukota duona kas šabą būdavo pakeičiama šviežia. Senąją paprastai valgydavo tik kunigai (Iš 25:30; Kun 24:5–9; 2Me 2:4, išn.; Mt 12:4; Hbr 9:2). (Žr. priedą B5.)

• Atsimetimas.

  Žodžiu „atsimesti“ verčiamas graikiškas veiksmažodis apostasia. Paraidžiui jis reiškia „atstoti“, „pasitraukti“, „palikti“. Biblijoje atsimetėliais vadinami žmonės, palikę Jehovą (Pat 11:9, išn.; Apd 21:21; 2Te 2:3).

• Atskala, atšaka.

  Grupė žmonių, kurie laikosi vienos doktrinos ar seka vienu vadovu. Dvi žinomos judaizmo atšakos buvo fariziejai ir sadukiejai. Krikščionybės nepripažįstantys žmonės ir Kristaus sekėjus vadino „atskala“ arba „nazariečių atskala“, matyt, manydami, kad jie yra atsiskyrę nuo judaizmo. Atskalų ilgainiui radosi ir pačioje krikščionių bendruomenėje. Viena iš jų, paminėta Apreiškimo knygoje, buvo mikalojininkų atskala (Apd 5:17; 15:5; 24:5; 28:22; 2Pt 2:1; Apr 2:6).

• Auka.

  Dovana Dievui, atnašaujama norint išreikšti jam dėkingumą, išpažinti kaltę ir atkurti su juo gerus santykius. Gyvulius ir kitokias aukas Dievui žmonės aukojo jau nuo Abelio laikų. Per Mozę sudarius Įstatymo sandorą, aukoti aukas tapo privaloma. Nuo tada, kai Jėzus paaukojo savo tobulą gyvybę, gyvulių aukoti nebereikia, bet krikščionys toliau aukoja Dievui dvasines aukas (Pr 4:4; Hbr 13:15, 16; 1Jn 4:10).

• Auka už kaltę.

  Ši auka kiek skyrėsi nuo kitų aukų už nuodėmę. Atgailaujantis nusidėjėlis auką už kaltę aukodavo pripažindamas, kad nusidėjo Dievui ir pažeidė kito žmogaus teises. Jis ją aukojo ir tam, kad atgautų teises, prarastas dėl savo nuodėmės, ir išvengtų bausmės (Kun 7:37; 19:21; Iz 53:10).

• Auka už nuodėmę.

  Auka, aukojama už netyčinę nuodėmę, padarytą pasidavus netobulo kūno silpnybei. Asmuo už tokią nuodėmę aukodavo jautį, kitokį gyvulį ar paukštį – tai, ką išgalėdavo (Kun 4:27, 29; Hbr 10:8).

• Aukštieji kunigai.

  Biblijos graikiškojoje dalyje aukštaisiais kunigais, matyt, vadinami įtakingi kunigai – galimas dalykas, buvę vyriausieji kunigai ir vyrai, kurie vadovavo 24-iems kunigų skyriams (Mt 2:4; Mk 8:31).

• Aukuras.

  Pakylos formos statinys, supiltas iš žemių, sukrautas iš akmenų, nutašytas iš vieno akmens ar medinis, padengtas metalu. Ant aukuro žmonės aukodavo aukas ar smilkalus. Padangtės ir Jeruzalės šventyklos pirmoje patalpoje buvo nedidelis aukso aukuras, ant kurio degindavo smilkalus. Jis buvo iš medžio, padengtas auksu. Kieme buvo vario aukuras. Šis buvo didesnis ir ant jo aukodavo deginamąsias aukas (Pr 8:20; Iš 27:1; 39:38, 39; 1Ka 6:20; 2Me 4:1; Lk 1:11). (Žr. priedą B5 ir B8.)

• Azazèlis.

  Išvertus iš hebrajų kalbos, šis pavadinimas, galimas dalykas, reiškia „ožys, kuris pradingsta“. Permaldavimo dieną ožys, vadinamas azazeliu, buvo išvaromas į dykumą, kad nusineštų tautos nuodėmes, padarytas per visus metus. Iš čia kilo ir posakis „atpirkimo ožys“ (Kun 16:8, 10).

• Azija.

  Biblijos graikiškojoje dalyje taip buvo vadinama Romos provincija, kuri apėmė dabartinės Turkijos vakarinę dalį, taip pat pakrantės salas – Samą, Patmą ir kitas. Azijos sostinė buvo Efezas (Apd 20:16; Apr 1:4). (Žr. priedą B13.)

B

• Baãlas.

  Kanaaniečių dievas, kurį laikė dangaus viešpačiu, lietaus ir derliaus davėju. Baalais buvo vadinami ir kiti krašto dievai. Hebrajiškas žodis reiškia „šeimininkas“, „viešpats“ (1Ka 18:21; Rom 11:4).

• Bãtas.

  Tūrio matavimo vienetas. Sprendžiant iš archeologų atrastų šukių, ant kurių batas minimas, jis buvo apytikriai 22 litrai. Dauguma Biblijoje minimų biralų ir skysčių matų nustatomi lyginant su šiuo matavimo vienetu (1Ka 7:38; Ez 45:14). (Žr. priedą B14.)

• Bedugnė.

  Taip verčiamas graikiškas žodis reiškia „neišmatuojamai gilus“ arba „neaprėpiamas“, „begalinis“. Biblijos graikiškojoje dalyje šiuo žodžiu vadinamas kalinimas  arba kalinimo vieta. Gali reikšti ir kapą (Lk 8:31; Rom 10:7; Apr 20:3).

• Belzebùlas.

  Vardas, taikomas demonų valdovui Šėtonui. Galimas dalykas, toks vardas Šėtonui buvo pritaikytas kiek pakeitus filistinų dievo Baal Zebubo, kurį garbino Ekrone, vardą (2Ka 1:3; Mt 12:24).

• Bendrystės auka.

  Auka, kurią žmogus aukodavo Jehovai, kad išsaugotų su juo taikius santykius, artimą bendrystę. Kartu su juo auką valgydavo jo namiškiai, apeigas atliekantis kunigas ir kiti tarnybą einantys kunigai. O Jehovos dalis, vaizdžiai tariant, buvo degančių aukos taukų dūmai. Jam buvo atnašaujamas ir aukos kraujas, tai yra gyvybė. Tai buvo tarsi bendros to žmogaus, kunigų ir Jehovos vaišės, liudijančios apie jų santarvę (Kun 7:29, 32; Įst 27:7).

• Bendruomenė.

  Grupė žmonių, kuriuos sieja bendri tikslai, užmojai ir veikla. Biblijos hebrajiškojoje dalyje šiuo žodžiu paprastai vadinama Izraelio tauta. Graikiškojoje dalyje kalbama ir apie atskiras krikščionių bendruomenes, bet dažniausiai turima omenyje krikščionių bendruomenė apskritai (1Ka 8:22; Apd 9:31; Rom 16:5).

• Bulas.

  Aštuntas hebrajų religinio kalendoriaus (antras pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio. Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio „užderėti“, „duoti derlių“ (1Ka 6:38). (Žr. priedą B15.)

• Būrėjai, ateities spėjėjai.

  Žmonės, kurie teigia žinantys, kas bus ateityje. Biblijoje dar vadinami žyniais, dvasių iššaukėjais, žvaigždininkais ir kitaip (Kun 19:31; Įst 18:11; Apd 16:16).

• Būrimas.

  Žr. OKULTIZMAS.

• Burtų metimas.

  Sprendžiant kai kuriuos klausimus būdavo metami burtai. Tam buvo naudojami akmenėliai ar medžio gabaliukai. Juos dėdavo į drabužio klostę ar į indą ir kratydavo. Iškritęs ar ištrauktas burtas nulemdavo sprendimą. Prieš metant burtus neretai būdavo meldžiamasi (Joz 14:2; Pat 16:33; Mt 27:35).

C

• Cezaris.

  Vienos romėnų valdovų giminės vardas. Ilgainiui tapo Romos imperatorių titulu. Biblijoje vardais paminėti Cezariai Augustas, Tiberijus ir Klaudijus. Neronas vardu nepaminėtas, bet ir jis buvo iš Cezarių giminės. Vardas „Cezaris“ Biblijos graikiškojoje dalyje vartojamas ir kalbant apie civilinę valdžią ar valstybę (Mk 12:17; Apd 25:12).

• Chaldė́ja, chaldėjai.

  Iš pradžių taip vadinosi kraštas Tigro ir Eufrato upių žiotyse ir ten įsikūrę žmonės. Vėliau Chaldėja buvo vadinama Babilonija, chaldėjais – jos gyventojai. Chaldėjais taip pat vadino apsišvietusius žmones, kurie gilinosi į mokslą, istoriją, astronomiją, mokėsi kalbų, tačiau užsiiminėjo ir būrimu, astrologija (Ezr 5:12; Dan 4:7; Apd 7:4).

• Choro vadovas.

  Kai kurių psalmių antraše minimas vadovas, tikėtina, buvo asmuo, kuris darbavosi prie giesmių, mokė giesmininkus ir vadovavo giesmininkų chorui (Ps 4, 5, antrašai).

• Cinamònas.

  Biblijoje minimos dvi cinamono rūšys – ceiloninis cinamonas (Cinnamomum zeylanicum), vadinamas „kvapiuoju“, ir kininis cinamonas (Cinnamomum cassia). Abu buvo naudojami kaip aromatinės medžiagos, jų buvo dedama į patepimui skirtą šventąjį aliejų (Iš 30:23, 24; Ps 45:8; Ez 27:19).

D

• Dagònas.

  Filistinų dievas. Vardo kilmė nežinoma, bet kai kurie tyrinėtojai jį sieja su hebrajišku žodžiu, reiškiančiu „žuvis“ (Ts 16:23; 1Sa 5:4).

• Dangaus karalienė.

  Deivė, atsimetėlių izraelitų garbinta Jeremijo dienomis. Kai kurių manymu, tai babiloniečių deivė Ìštarė (Astartė). Ankstesniais laikais šumerai ją vadino Inana, išvertus „dangaus karalienė“. Astartė buvo ir vaisingumo deivė. Viename įraše, rastame Egipte, ji dar vadinama „dangaus ponia“ (Jer 44:19).

• Dãrikas.

  Persijos auksinė moneta, sverianti 8,4 g (1Me 29:7). (Žr. priedą B14.)

• Deginamoji auka.

  Dievui skirta auka (jautis, avinas, ožys, balandis ar purplelis), kurią sudegindavo visą. Aukotojas negalėdavo pasilikti sau nė trupučio aukos mėsos (Iš 29:18; Kun 6:9).

• Dekãpolis.

  Iš pradžių taip buvo vadinami dešimt Graikijos imperijos miestų (gr. deka – „dešimt“, polis – „miestas“). Taip vadintas ir regionas rytinėje Galilėjos ežero ir Jordano pusėje, kur buvo įsikūrę dauguma tų miestų. Dekapolio miestai buvo graikų kultūros ir prekybos centrai. Per šį regioną keliavo ir Jėzus, bet ar jis buvo užsukęs į kurį nors jo miestą, nėra žinoma (Mt 4:25; Mk 5:20). (Žr. priedą A7 ir B10.)

•  Demonai, piktosios dvasios.

  Nematomos, antžmogiškų galių turinčios piktosios dvasinės būtybės. Tai nupuolę „Dievo sūnūs“, angelai (Pr 6:2; Jud 6). Dievo buvo sukurti dori, tačiau Nojaus dienomis prieš Dievą sukilo ir prisidėjo prie jo priešininko Šėtono (Įst 32:17; Lk 8:30; Apd 16:16; Jok 2:19).

• Denãras.

  Romėnų moneta, sverianti maždaug 3,85 g, su Cezario atvaizdu iš vienos pusės. Denaras buvo paprasto darbininko dienos uždarbis. Romėnai iš žydų rinko po denarą kaip asmens mokestį (Mt 22:17; Lk 20:24). (Žr. priedą B14.)

• Dešimtinė.

  Dešimtoji dalis, atiduodama ar sumokama kaip duoklė, dažniausiai šventyklos tarnams remti (Įst 26:12; Mal 3:10; Mt 23:23). Pagal Mozės Įstatymą kasmet dešimtoji laukų derliaus dalis ir dešimtoji bandų prieauglio dalis buvo duodama levitams išlaikyti. Levitai dešimtąją dalį nuo gautos dešimtinės duodavo kunigams išlaikyti. Buvo ir kitų dešimtinių. Krikščionims dešimtinė nėra privaloma.

• Didysis Vedlys.

  Šis Jėzaus titulas reiškia, kad pagrindinė jo užduotis yra išvaduoti Dievui ištikimus žmones iš pražūtingų nuodėmės padarinių ir vesti į amžiną gyvenimą (Apd 3:15; 5:31; Hbr 2:10; 12:2).

• Dievo baimė.

  Originalo kalbos žodžiai, verčiami „baimė“, dažnai reiškia didelę pagarbą Dievui. Pagarbi Dievo baimė Biblijoje siejama su meile (Įst 10:12, 13). Tai iš meilės kylanti sveika baimė jam neįtikti.

• Dievo Karalystė.

  Šis pasakymas vartojamas kalbant apie Dievo valdžią. Tos Karalystės Karalius yra Dievo Sūnus Jėzus Kristus (Mt 12:28; Lk 4:43; 1Ko 15:50).

• Dievo slėpinys.

  Dievo valia, kurią jis laiko paslaptyje iki nustatyto meto ir atskleidžia tiems, kuriems nori (Mk 4:11; Kol 1:26).

• Dovydo miestas.

  Taip buvo pervadintas Jebuso miestas, kurį Dovydas užkariavo ir kuriame pasistatė karališkuosius rūmus. Dar buvo vadinamas Sionu. Tai pietrytinė Jeruzalės miesto pusė, seniausia jo dalis (2Sa 5:7; 1Me 11:4, 5).

• Dovydo Sūnus.

  Dovydo Sūnumi dažnai vadino Jėzų, nes jis buvo kilęs iš Dovydo linijos, o Karalystės sandoros pažadus turėjo išpildyti kaip tik Dovydo palikuonis (Mt 12:23; 21:9).

• Drachmà.

  Biblijos graikiškojoje dalyje minimas pinigas, graikų sidabrinė moneta, kuri anuomet svėrė 3,4 g. Hebrajiškojoje dalyje minima auksinė drachma, naudota Persijos imperijos laikais. Manoma, tos pačios vertės kaip darikas (Neh 7:70; Lk 15:8). (Žr. priedą B14.)

• Duoklė.

  Mokestis, mokamas vienos valstybės ar valdovo kitai valstybei pripažįstant pavaldumą, siekiant išlaikyti tarpusavio taiką ar tikintis apsaugos (2Ka 3:4; 18:14–16; 2Me 17:11). Duokle vadinami ir pavieniams žmonėms uždedami mokesčiai (Neh 5:4).

• Dvasia.

  Hebrajiškas žodis ruach ir graikiškas žodis pneuma, paprastai verčiami „dvasia“, turi keletą reikšmių. Visos jos nusako kažką žmogaus akims nematomo, bet akivaizdžiai turinčio tam tikrą poveikį. Žodžiai ruach ir pneuma gali reikšti: 1) vėją, 2) žemiškųjų būtybių gyvybės jėgą, 3) žmogaus širdyje kylančią paskatą ką nors sakyti ar daryti, 4) nematomos jėgos perduotą žinią, 5) dvasinę esybę, 6) Dievo veikiamąją galią, šventąją dvasią (Iš 35:21; Ps 104:29; Mt 12:43; Lk 11:13).

• Dvasių iššaukėjas.

  Asmuo, kuris tvirtina galįs bendrauti su mirusiųjų dvasiomis. Šiandien vadinamas mediumu (Kun 20:27; Įst 18:10–12; 2Ka 21:6).

• Dzèusas.

  Viršiausiasis graikų panteono dievas. Kartą Listros gyventojai Dzeusu buvo pavadinę Barnabą. Senoviniuose įrašuose, aptiktuose netoli Listros, minimi „Dzeuso kunigai“ ir „saulės dievas Dzeusas“. Laivas, kuriuo Paulius plaukė iš Maltos, turėjo „Dzeuso sūnų“, dvynių Kastoro ir Polideuko, ženklą (Apd 14:12; 28:11).

E

• Edòmas.

  Kitas Izaoko sūnaus Ezavo vardas. Jo palikuoniai užėmė Seyro aukštumas – sritį tarp Negyvosios jūros ir Ãkabos įlankos. Tą teritoriją imta vadinti Edomu (Pr 25:30; 36:8). (Žr. priedą B3 ir B4.)

• Efà.

  Biralų matavimo vienetas ir atitinkamos talpos indas, kuriuo buvo seikėjami grūdai. Efa buvo 22 litrų talpos. Atitiko skysčių matavimo vienetą batą (Iš 16:36; Ez 45:10). (Žr. priedą B14.)

• Efòdas, kunigo liemenė.

  Drabužis, kurį dėvėjo Izraelio tautos kunigai. Vyriausiojo kunigo liemenės priekyje buvo pritvirtintas antkrūtinis su 12 brangakmenių (Iš 28:4, 6). (Žr. priedą B5.)

• Efráimas.

  Juozapo antrojo sūnaus vardas. Šiuo vardu buvo pavadinta viena iš Izraelio  giminių. Izraelio karalystei pasidalijus ir Efraimo giminei tapus įtakingiausia, Efraimu imta vadinti visą šiaurinę dešimties Izraelio giminių karalystę (Pr 41:52; Jer 7:15).

• Elùlas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino šeštą religinio kalendoriaus (dvyliktą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio (Neh 6:15). (Žr. priedą B15.)

• Epikū̃rininkai.

  Graikų filosofo Epikūro (341–270 m. p. m. e.) sekėjai. Epikūrininkų požiūriu, svarbiausia gyvenime yra dalykai, teikiantys malonumą (Apd 17:18).

• Èrodai.

  Valdovų, Romos imperijos paskirtų valdyti žydus, dinastija. Pirmasis dinastijos valdovas buvo Erodas I Didysis. Jis atstatė Jeruzalės šventyklą ir pagarsėjo tuo, kad trokšdamas Jėzaus mirties įsakė žudyti vaikus (Mt 2:16; Lk 1:5). Erodo I Didžiojo sūnūs Erodas Archelajas ir Erodas Antipas tėvo valdose buvo paskirti sričių valdytojais (Mt 2:22). Antipas buvo tetrarchas, Biblijoje dar vadinamas karaliumi. Jo valdymo metais žemėje tarnavo Jėzus Kristus ir vyko tai, kas aprašyta iki Apaštalų darbų 12 skyriaus (Mk 6:14–17; Lk 3:1, 19, 20; 13:31, 32; 23:6–15; Apd 4:27; 13:1). Paskui trumpą laiką valdė Erodo I Didžiojo vaikaitis Erodas Agripa I. Dievo angelas jį nubaudė mirtimi (Apd 12:1–6, 18–23). Tada valdyti buvo paskirtas jo sūnus Erodas Agripa II. Jis valdė iki pat žydų sukilimo prieš Romą (Apd 23:35; 25:13, 22–27; 26:1, 2, 19–32).

• Erodo šalininkai.

  Dar žinomi kaip erodininkai. Grupuotė, kuri palaikė romėnams pavaldžios Erodų dinastijos politinius siekius. Galimas dalykas, šiai grupuotei priklausė ir kai kurie sadukiejai. Kartu su fariziejais buvo susimokę prieš Jėzų (Mk 3:6).

• Etani̇̀mas.

  Iš pradžių taip buvo vadinamas septintas religinio kalendoriaus (pirmas pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai jį vadino tišriu (1Ka 8:2). (Žr. priedą B15.)

• Etiòpija.

  Biblijoje minimas kraštas į pietus nuo Egipto (piečiausia dabartinio Egipto teritorijos dalis ir šiaurinis Sudanas). Hebrajai Etiopiją dar vadino Kušu (Est 1:1).

• Eufrãtas.

  Ilgiausia upė pietvakarių Azijoje, viena iš dviejų didžiausių Mesopotamijoje. Pirmą kartą Eufratas paminėtas Pradžios 2:14 kaip viena iš keturių Edeno sodo upių. Dažnai vadinamas tiesiog Upe (Pr 31:21). Eufratas buvo šiaurinė Izraelio teritorijos riba (Pr 15:18; Apr 16:12). (Žr. priedą B2.)

• Eunùchas.

  Tiesioginė žodžio reikšmė – „kastratas“. Eunuchai dažnai tarnaudavo valdovų rūmuose ir būdavo skiriami valdovo sugulovių ir valdovės patarnautojais. Tačiau eunuchais vadindavo ne vien eunuchus tiesiogine prasme, bet ir rūmų valdininkus. Biblijoje dar minimi eunuchai, „kurie apsisprendė būti eunuchais dėl dangaus Karalystės“, kitaip tariant, daug ko atsisakė, kad galėtų atsidėti Dievo tarnystei (Mt 19:12; Est 2:15; Apd 8:27).

F

• Faraonas.

  Egipto valdovo titulas. Penki faraonai Biblijoje paminėti vardais (Šišakas, Sojas, Tirhaka, Nekojas, Hofras). Kitų faraonų, tarp jų ir tų, kurie valdė Abraomo, Mozės ir Juozapo laikais, vardai neminimi (Iš 15:4; Rom 9:17).

• Fariziejai.

  Viena pagrindinių I a. judaizmo religinių grupių. Jie nebuvo iš kunigų giminės, bet griežtai ir smulkmeniškai laikėsi Įstatymo ir tiek pat svarbia laikė žodinę tradiciją (Mt 23:23). Priešinosi bet kokiai graikų kultūros įtakai ir būdami Įstatymo ir tradicijų žinovai turėjo žmonėms didelę valdžią (Mt 23:2–6). Kai kurie iš jų buvo Sinedriono nariai. Fariziejai dažnai prikišdavo Jėzui, kad šis nesilaiko šabo, nepaiso tradicijų ir kad bendrauja su nusidėjėliais ir mokesčių rinkėjais. Kai kurie, pavyzdžiui, Saulius iš Tarso, tapo krikščionimis (Mt 9:11; 12:14; Mk 7:5; Lk 6:2; Apd 26:5).

• Fili̇̀stija, filistinai.

  Filistija buvo vadinama pajūrio šalis į pietus nuo Izraelio, o filistinais – čia apsigyvenę atsikėlėliai iš Kretos. Dovydas filistinus įveikė, bet jie liko nepriklausomi ir Izraelį nuolat puldinėjo (Iš 13:17; 1Sa 17:4; Am 9:7). (Žr. priedą B4.)

G

• Gedulo papročiai.

  Bibliniais laikais buvo įprasta ilgokai gedėti mirusiojo ir dėl jo raudoti. Gedintys žmonės vilkėdavo gedulo drabužiais, garsiai raudodavo, barstydavosi galvą pelenais, persiplėšdavo drabužius, mušdavosi į krūtinę. Kartais į laidotuves būdavo pakviečiama samdomų raudotojų (Pr 23:2; Est 4:3; Apr 21:4).

• Gehenà.

  Ben Hinomo slėnio, esančio į pietus ir pietvakarius nuo senovės Jeruzalės, graikiškas pavadinimas (Jer 7:31). Pranašystėse apie tą  slėnį kalbama kaip apie vietą, kur bus metami mirusiųjų kūnai (Jer 7:32; 19:6). Nėra jokio pagrindo manyti, kad Gehenoje kas būtų deginęs ar kankinęs gyvus žmones ar gyvūnus. Taigi šis slėnis negalėjo vaizduoti nematomos vietos, kur ugnyje amžinai būtų kankinamos žmonių sielos. Jėzus ir jo mokiniai Gehena vadino antrąją mirtį, tai yra amžiną sunaikinimą, amžiną pražūtį (Mt 5:22; 10:28; Apr 20:14).

• Gero ir blogo pažinimo medis.

  Vienas medis Edeno sode. Jis vaizdavo Dievo teisę nustatyti žmonėms, kas yra gera ir kas bloga (Pr 2:9, 17).

• Geroji naujiena.

  Biblijos graikiškojoje dalyje – tai geroji naujiena apie Dievo Karalystę ir išgelbėjimą dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi (Lk 4:18, 43; Apd 5:42; Apr 14:6).

• Gesyklė.

  Auksinis arba varinis įrankis, skirtas žibintams Padangtėje ir šventykloje gesinti. Galimas dalykas, tai buvo tam tikros žirklės, kuriomis nukirpdavo žibinto dagtį (2Ka 25:14).

• Gileãdas.

  Derlingas kraštas Jordano rytuose, į šiaurę ir į pietus nuo Jaboko slėnio. Kartais Gileadu vadinama visa izraelitų gyvenama teritorija į rytus nuo Jordano, kur buvo įsikūrusios Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės (Sk 32:1; Joz 12:2; 2Ka 10:33). (Žr. priedą B4.)

• Giminaičio priedermė.

  Jei kuris izraelitas patekdavo į keblią padėtį, artimas giminaitis pagal Mozės Įstatymą turėjo teisę ir net priedermę jam padėti. Pavyzdžiui, jei žmogus atsidurdavo vergijoje, giminaitis galėjo jį išpirkti. Galėjo išpirkti ir nekilnojamąjį turtą, kurį nuskurdęs žmogus prarado (Kun 25:25–27, 47–54). Su tuo glaudžiai susijęs levirato paprotys (Rūt 4:7–10). Žr. SVAINIO PAREIGA.

• Girnapusė.

  Apvalus akmuo, dedamas ant kito tokio pat akmens ir naudojamas grūdams malti. Strypas, įtaisytas apatinio akmens centre, buvo viršutinio akmens ašis. Biblijos laikais girnos, kuriomis paprastai maldavo moterys, būdavo beveik visuose namuose. Neturėdama girnų šeima nebūtų galėjusi išsikepti duonos, todėl Mozės Įstatymas draudė girnas ar jų viršutinę girnapusę imti užstatu. Didesnes girnas sukdavo gyvuliai (Įst 24:6; Mk 9:42).

• Giti̇̀tas.

  Nežinomos reikšmės muzikos terminas, galimas dalykas, kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio vyno spaudyklą. Kai kurių manymu, gititu galėjo būti vadinama dainų, dainuojamų minant vynuoges, melodija (Ps 81, antrašas).

• Gyvybės medis.

  Medis Edeno sode. Biblijoje nesakoma, kad jo vaisiai būtų turėję gyvybę teikiančių savybių. Šis medis turėjo įvaizdinę reikšmę. Tiems, kam Dievo būtų leista nuo jo valgyti, būtų garantuotas amžinas gyvenimas (Pr 2:9; 3:22).

• Gnybtuvas.

  Auksinis įrankis, tikriausiai panašus į žnyples. Jį naudodavo Padangtėje ir šventykloje žibintams gesinti (Iš 37:23).

• Graikai.

  Graikų tautybės ar iš Graikijos kilę žmonės. Biblijos graikiškojoje dalyje šiuo žodžiu vadinami ne tik Graikijos gyventojai, bet ir visi ne žydų tautybės žmonės, taip pat tie, kas buvo perėmę graikų kalbą ir kultūrą (Jl 3:6; Jn 12:20).

• Granatas.

  Obuolio formos vaisius su karūnėle. Granato pavidalo kutais buvo papuoštas mėlynas berankovis vyriausiojo kunigo apdaras, taip pat šventyklos priekyje pastatytų stulpų, pavadintų Jachinu ir Boazu, viršustulpės (Iš 28:34; Sk 13:23; 1Ka 7:18).

• Gréndymas.

  Žr. KŪLIMAS.

H

• Hãdas.

  Žr. KAPAS.

• Hebrajai.

  Pirmasis hebraju Biblijoje pavadintas Abraomas. Šis tautovardis atskyrė jį nuo kaimynystėje gyvenusių amoritų. Vėliau hebrajais buvo vadinamos Abraomo palikuonių kartos, kilusios iš jo vaikaičio Jokūbo (Pr 14:13; Iš 5:3).

• Hèrmis.

  Graikų dievas, Dzeuso sūnus. Listroje žmonės Hermiu pavadino apaštalą Paulių, galbūt dėl to, kad Hermis buvo laikomas dievų pasiuntiniu ir iškalbos dievu (Apd 14:12).

• Higajònas.

  Muzikos terminas, pavartotas Psalmyno 9:16. Šis žodis gali reikšti iškilmingai arfa atliekamą muzikinį intarpą arba pauzę, skirtą apmąstymams.

• Hinas.

  Skysčių matavimo vienetas ir atitinkamos talpos indas. Hinas lygus 3,67 litro (Iš 29:40). (Žr. priedą B14.)

• Homèras.

  Biralų matavimo vienetas, atitinkantis korą. Jo dydis nustatytas lyginant su apytikriu bato tūriu (22 L) ir sudarė 220 litrų (Kun 27:16). (Žr. priedą B14.)

• Horèbas.

  Horebas buvo aukštumų sritis aplink Sinajaus kalną. Horebu buvo vadinamas ir pats Sinajaus kalnas (Iš 3:1; Įst 5:2). (Žr. priedą B3.)

 I

• Įkalnės giesmė.

  120–134 psalmių antrašas. Nors jo prasmė aiškinama įvairiai, daugelio manymu, šias 15 psalmių izraelitai džiugiai giedodavo keliaudami aukštyn į Judo kalnuose esančią Jeruzalę švęsti didžiųjų metinių švenčių.

• Ilỹrija.

  Romos provincija Graikijos šiaurvakariuose. Apaštalas Paulius rašė, kad iki pat Ilyrijos paskelbė gerąją naujieną, tačiau nėra aišku, ar jis skelbė ir pačioje Ilyrijoje (Rom 15:19). (Žr. priedą B13.)

• Indas nuognaiboms.

  Indas iš aukso, sidabro ar vario, naudotas Padangtėje ir šventykloje deginti smilkalams, susemti žarijoms nuo deginamųjų aukų aukuro ir sudegusiems aukso žibintuvo dagčiams. Tas indas dar buvo vadinamas smilkytuvu (Iš 37:23; 2Me 26:19; Hbr 9:4).

• Isòpas.

  Augalas plonomis šakelėmis ir lapais. Per apvalymo apeigas isopą pamirkydavo į kraują ar vandenį ir jais pašlakstydavo daiktus ar žmones. Galimas dalykas, isopu buvo vadinamas raudonėlis (Origanum maru, Origanum syriacum). Jono 19:29 minimas isopas galėjo būti pluoštelis raudonėlių, pritvirtintas prie kokios šakos ar grūdinio sorgo stiebo (dvispalvio sorgo Sorghum vulgare atmaina). Šiaip ar taip, ta šaka ar stiebas turėjo būti gana ilgas, kad ant jo užmauta rūgštaus vyno primirkusia kempine būtų galima pasiekti Jėzaus lūpas (Iš 12:22; Ps 51:7).

• Įstatymas.

  Rašomas didžiąja raide, šis žodis paprastai reiškia Mozės Įstatymą arba pirmąsias penkias Biblijos knygas. Kitais atvejais jis gali reikšti ne tik Mozės Įstatymą, bet ir atskirus jo nuostatus arba kokį nors principą (Sk 15:16; Įst 4:8; Mt 7:12; Gal 3:24).

• Įstatymo plokštės.

  Dvi akmeninės plokštės, ant kurių Dievas surašė Dešimt Įsakymų (Iš 31:18).

• Išpirka.

  Kaina už išvadavimą iš nelaisvės, kančių, nuodėmės, už atleidimą nuo bausmės ar įsipareigojimų. Išpirka būdavo ir ne piniginė (Iz 43:3). Mokėti išpirką reikėdavo įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, Izraelyje visi pirmagimiai berniukai (taip pat gyvulių pirmadėliai patinėliai) priklausė Jehovai ir turėjo būti paskirti jam tarnauti. Nuo šios tarnybos jie galėjo būti atleisti sumokėjus už juos tam tikrą išpirką (Sk 3:45, 46; 18:15, 16). Jeigu neuždarytas jautis ką nors subadydavo, jo savininkas, kad išvengtų mirties nuosprendžio, privalėdavo sumokėti išpirką (Iš 21:29, 30). Tačiau nuo bausmės už tyčinę žmogžudystę išsipirkti nebuvo galima (Sk 35:31). Visų didžiausią išpirką sumokėjo Jėzus Kristus. Jis atidavė savo gyvybę, kad Dievui klusnius žmones išlaisvintų iš nuodėmės ir mirties vergijos (Ps 49:7, 8; Mt 20:28; Ef 1:7).

• Ištikimybė Dievui.

  Hebrajiški žodžiai, šiame vertime dažnai verčiami „dorumas“, „ištikimybė“, nurodo tai, kas yra nepadalyta, visa. Jais kai kuriuose kontekstuose nusakoma, kad asmuo visa širdimi yra ištikimas Dievui. Kitur jais apibūdinamas asmens dorumas, moralinis nepriekaištingumas, tvirtas nusistatymas laikytis to, kas teisinga (Job 1:1; Pat 2:7).

• Ištikimoji meilė.

  Daugiausia taip verčiamas hebrajų kalbos žodis chesed. Tai meilė, kylanti iš atsidavimo ir ištikimybės kokiam nors asmeniui, iš stipraus prisirišimo. Hebrajiškas žodis dažnai vartojamas kalbant apie Dievo meilę žmonėms, taip pat apie pačių žmonių tarpusavio meilę (Iš 34:6; Rūt 3:10).

• Ištvirkavimas.

  Taip verčiamas graikų kalbos žodis porneia Biblijoje reiškia tam tikras seksualinio pobūdžio nuodėmes, pavyzdžiui: svetimavimą, prostituciją, nesantuokinius lytinius santykius, homoseksualizmą ir santykiavimą su gyvuliais. Apreiškimo knygoje apie „didžiąją Babelę“ sakoma, kad ji, kalbant perkeltine prasme, ištvirkauja su žemės karaliais, tai yra su šio pasaulio valdovais, galinčiais suteikti jai galios ir turtų (Apr 14:8; 17:2; 18:3; Mt 5:32; Apd 15:29; Gal 5:19). Žr. PALEISTUVAVIMAS, PROSTITUCIJA.

• Izraelis.

  Tokį vardą Dievas davė Jokūbui. Vėliau Izraeliu imta vadinti visas jo palikuonių kartas. Jokūbo dvylikos sūnų palikuoniai dažnai buvo vadinami Izraelio sūnumis, Izraelio namais, Izraelio žmonėmis, izraelitais. Izraeliu dar vadinta šiaurinė dešimties giminių karalystė (ji buvo atsiskyrusi nuo pietinės), vėliau – dvasia patepti krikščionys, „Dievo Izraelis“ (Gal 6:16; Pr 32:28; 2Sa 7:23; Rom 9:6).

• Įžadas.

  Iškilmingas Dievui duodamas pasižadėjimas ką nors padaryti, paaukoti auką, duoti kokią dovaną, imtis tam tikros tarnybos ar susilaikyti nuo ko nors, kas savaime nėra draudžiama. Įžadas prilygo priesaikai (Sk 6:2; Mok 5:4; Mt 5:33).

•  Įžado auka.

  Auka, kurią žmogus savo noru aukodavo duodamas tam tikrus įžadus (Kun 23:38; 1Sa 1:21).

• Įžūlus elgesys.

  Taip verčiamas graikiškas žodis aselgeia, nusakantis šiurkštų Dievo įstatymų pažeidimą ir begėdišką nusistatymą, įžūlumą, nepagarbą ar netgi panieką viršenybei, įstatymams ir normoms. Tai daugiau nei koks menkas prasikaltimas (Gal 5:19; 2Pt 2:7).

J

• Jaunatis.

  Žydų kalendoriuje – pirmoji mėnesio diena, kurią pažymėdavo dideliais sambūriais, iškilmėmis ir ypatingomis aukomis. Vėliau tapo svarbia tautos švente, tą dieną niekas nedirbdavo (Sk 10:10; 2Me 8:13; Kol 2:16).

• Jedutū̃nas.

  Neaiškios reikšmės žodis, minimas 39, 62 ir 77 psalmių antrašuose. Regis, tie antrašai yra nurodymai, kaip atlikti psalmę. Galbūt turimas omenyje atlikimo būdas ar muzikos instrumentas. Jedutūnas buvo ir muzikantas iš levitų, taigi gali būti, kad tas psalmės atlikimo būdas ar instrumentas yra kaip nors susijęs su juo ar jo sūnumis.

• Jehovà.

  Dievo asmeninis vardas, originalo kalba žymimas keturiomis hebrajiškomis priebalsėmis (kitaip – tetragrama). Šiame Biblijos vertime Dievo vardas yra daugiau kaip 7000 kartų. (Žr. priedą A4 ir A5.)

• Jokūbas.

  Izaoko ir Rebekos sūnus, Dievo vėliau pavadintas Izraeliu. Jokūbas tapo Izraelio tautos (izraelitų, vėliau – žydų) patriarchu. Jam gimė dvylika sūnų ir iš tų sūnų ir jų palikuonių kilo dvylika Izraelio tautos giminių. Izraelio tauta ir vėliau būdavo pavadinama Jokūbo vardu (Pr 32:28; Mt 22:32).

• Jubiliejus.

  Kiekvieni penkiasdešimti metai, pradėti skaičiuoti nuo tada, kai Izraelis įžengė į Pažadėtąją žemę. Jubiliejaus metais izraelitai žemės nedirbdavo, palikdavo ją ilsėtis, o tautiečiams, kurie buvo tapę vergais, grąžindavo laisvę. Parduota paveldima žemė būdavo grąžinama savininkui. Jubiliejus tam tikra prasme buvo šventiniai laisvės metai. Jubiliejaus metais padėtis tautoje vėl tapdavo tokia, kokia buvo, kai Dievas įkurdino ją Pažadėtojoje žemėje (Kun 25:10).

• Judas.

  Ketvirtas Jokūbo sūnus, kurį pagimdė Lėja. Prieš pat savo mirtį Jokūbas išpranašavo, kad iš Judo palikuonių kils didis ir amžinas valdovas. Iš Judo palikuonių gimė Jėzus. Judu vadinama ir viena iš Izraelio giminių. Biblijoje skaitome ir apie Judo karalystę, dar vadinamą pietine. Ją sudarė Judo ir Benjamino giminės, įskaitant kunigus ir levitus. Judo teritorija apėmė pietinę krašto dalį, kur buvo Jeruzalė ir šventykla (Pr 29:35; 49:10; 1Ka 4:20; Hbr 7:14).

• Jungas.

  Žr. NAŠČIAI.

• Jūros sieksnis.

  Vandens gylio matavimo vienetas, lygus 1,8 m (Apd 27:28). (Žr. priedą B14.)

K

• Kãbas.

  Biralų matas, lygus 1,22 litro. Jo dydis nustatytas lyginant su apytikriu bato (22 L) tūriu (2Ka 6:25). (Žr. priedą B14.)

• Kanaãnas.

  Nojaus vaikaitis, ketvirtas Chamo sūnus. Vienuolika giminių, kilusių iš Kanaano, laikui bėgant apgyveno teritoriją palei Viduržemio jūros rytinę pakrantę tarp Egipto ir Sirijos. Šis regionas buvo vadinamas „Kanaano kraštu“ (Kun 18:3; Pr 9:18; Apd 13:19). (Žr. priedą B4.)

• Kančių stulpas.

  Tiesus kuolas, ant kurio būdavo pririšamas ar prikalamas mirti pasmerktas žmogus. Kai kuriose tautose ant stulpo iškeldavo nubaustojo lavoną. Tai buvo daroma dėl viešo pažeminimo ar norint perspėti kitus. Asirai garsėjo žiaurumu ir karo belaisvius pamaudavo ant nusmailintų baslių – persmeigdavo auką per pilvą iki krūtinės ląstos. Žydams buvo duotas kitoks įstatymas. Už sunkius nusikaltimus, tokius kaip piktžodžiavimas Dievui ar stabmeldystė, kaltuosius užmėtydavo akmenimis ar kitaip įvykdydavo mirties bausmę ir tada jų lavonus pakabindavo ant stulpų ar medžių kamienų, kad būtų perspėjimas kitiems (Įst 21:22, 23; 2Sa 21:6, 9). Romėnai kartais auką prie stulpo pririšdavo, ir žmogus taip kankindavosi kelias dienas, kol mirdavo nuo troškulio, alkio ar saulės kaitros. Neretai pasmerktojo rankas ir kojas prie stulpo prikaldavo. Prie stulpo (gr. stauros) buvo prikaltas ir Jėzus Kristus (Lk 24:20; Jn 19:14–16; 20:25; Apd 2:23, 36). Nėra jokio pagrindo teigti, kad stauros būtų galėjęs reikšti kryžių (pagonys kryžių naudojo kaip religinį ženklą jau daug šimtmečių iki tol). Kadangi Jėzus žodžiu stauros pavadino būsimas savo sekėjų kančias ir gėdą, originalo kalbos žodžio prasmę gerai perteikia žodžiai „kančių stulpas“ (Mt 16:24; Hbr 12:2).

• Kapas.

  Biblijos tekste šiuo žodžiu įvardijamas ne vien žmogaus kapas. Juo verčiami ir originalo kalbų žodžiai, į lietuvių kalbą transliteruojami  „Šeolas“ ir „Hadas“. Perkeltine prasme jie reiškia visų mirusiųjų buveinę (Įst 34:6; Mok 9:10; Apd 2:31).

• Kelias.

  Perkeltine prasme šiuo žodžiu vadinama gyvensena ar elgesys. Apie Jėzaus Kristaus sekėjus buvo sakoma, kad jie priklauso „Keliui“, nes jie gyveno taip, kaip mokė Jėzus Kristus, sekė jo pavyzdžiu (Apd 19:9).

• Kemòšas.

  Pagrindinis moabitų dievas (1Ka 11:33).

• Kertinis akmuo.

  Į pastato kertę mūrijamas jungiamasis dviejų sienų akmuo. Svarbiausias akmuo buvo kertinis pamato akmuo. Itin tvirti kertiniai akmenys buvo visuomeniniuose pastatuose ir miesto sienose. Biblijoje „kertinis akmuo“ turi ir perkeltinę prasmę. Pavyzdžiui, vaizdžiai kalbama apie Žemės kertinį akmenį, o Jėzus save prilygino krikščionių bendruomenės kertiniam akmeniui (Job 38:6; Ef 2:20).

• Kerùbai.

  Aukštą padėtį užimantys angelai, kuriems pavestos ypatingos užduotys. Kerubai skiriasi nuo serafų (Pr 3:24; Iš 25:20; Iz 37:16; Hbr 9:5).

• Kiemas.

  Aptverta teritorija aplink Padangtę, vėliau – aplink pagrindinį šventyklos pastatą. Padangtės kieme ir šventyklos vidiniame kieme stovėjo deginamųjų aukų aukuras. (Žr. priedą B5, B8 ir B11.) Biblijoje taip pat minimi namų ir rūmų kiemai (Iš 8:13; 27:9; 1Ka 7:12; Est 4:11; Mt 26:3).

• Ki̇̀slevas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino devintą religinio kalendoriaus (trečią pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo lapkričio vidurio iki gruodžio vidurio (Neh 1:1; Zch 7:1). (Žr. priedą B15.)

• Koralai.

  Jūros gyvūnai, turintys kietus griaučius. Koralų būna įvairiaspalvių, pavyzdžiui, raudonų, baltų ir juodų. Itin daug koralų būta Raudonojoje jūroje. Raudonieji koralai bibliniais laikais buvo ypač vertinami, iš jų darydavo vėrinius ir kitus papuošalus (Pat 8:11).

• Kòras.

  Biralų ir skysčių matavimo vienetas, lygus 220 litrų. Jo dydis nustatytas lyginant su apytikriu bato (22 L) tūriu (1Ka 5:11). (Žr. priedą B14.)

• Kraujo keršytojas.

  Pagal Įstatymą tai buvo artimiausias nužudyto žmogaus giminaitis, kuris privalėjo atkeršyti žudikui (Sk 35:19). Kraujo kerštas pagrįstas principu dėl kraujo ir gyvybės šventumo (Pr 9:5, 6).

• Krikštas.

  Graikų kalbos veiksmažodis, verčiamas „krikštyti“, paraidžiui reiškia „nardinti“. Jėzaus paliepimu jo mokiniai turi būti krikštijami. Šventajame Rašte kalbama apie krikštą tiesiogine prasme, pavyzdžiui, „Jono krikštą“, ir perkeltine prasme, įskaitant krikštijimą šventąja dvasia ir krikštijimą ugnimi (Mt 3:11, 16; 28:19; Lk 7:29; Jn 3:23; 1Pt 3:21).

• Kristus.

  Jėzaus prievardis, kilęs iš graikų kalbos žodžio christos, reiškiančio „pateptasis“. „Mesijas“ yra atitinkamo hebrajiško žodžio vertimas (Mt 1:16; Jn 1:41).

• Kūlimas.

  Grūdų atskyrimas nuo šiaudų ir pelų. Javus kuldavo lazda, didesnį kiekį – specialiu padargu, pavyzdžiui, gyvulių traukiamomis kuliamosiomis rogėmis ar volais. Juos tempdavo per javus, suklotus ant aikštelės – grendymo, paprastai įrengto iškilioje vietoje, kur pūtė stipresnis vėjas (Kun 26:5; Iz 41:15; Mt 3:12).

• Kunigas.

  Dievo atstovas, paskirtas tarnauti žmonėms, mokyti juos Dievo įstatymų. Kunigai atstovavo ir žmonėms – aukojo Dievui jų aukas, jo akivaizdoje juos užtardavo, už juos melsdavosi. Kol nebuvo Mozės Įstatymo, šeimoje kunigu buvo šeimos galva. Įsigaliojus Mozės Įstatymui, kunigų pareigas ėjo Aarono, kilusio iš Levio giminės, palikuoniai. Kiti Levio giminės vyrai buvo jų padėjėjai. Įsigaliojus naujajai sandorai, kunigų tauta tapo dvasinis Izraelis, o vyriausiuoju kunigu – Jėzus Kristus (Iš 28:41; Hbr 9:24; Apr 5:10).

• Kunigo liemenė.

  Žr. EFODAS.

L

• Laisvasis, atleistinis.

  Romėnų valdymo laikais laisvuoju vadintas žmogus, kuris gimė laisvas ir naudojosi visomis Romos piliečio teisėmis. O atleistiniu buvo vadinamas į laisvę paleistas vergas. Atleistiniai, kurių laisvė buvo patvirtinta teisiškai, gaudavo Romos pilietybę. Jie galėjo naudotis visomis piliečio teisėmis, tik negalėjo tapti valstybės tarnautojais. O atleistinių, kurių laisvė nebuvo patvirtinta teisiškai, teisės buvo ribotos (1Ko 7:22).

• Leptònas.

  Biblijos graikiškosios dalies rašymo laikotarpiu leptonas buvo mažiausios vertės žydų varinė ar bronzinė moneta (Mk 12:42, išn.; Lk 21:2, išn.). (Žr. priedą B14.)

• Leviatãnas.

  Sprendžiant iš įvairių kontekstų, leviatanas tikriausiai buvo kažkoks vandens  gyvūnas. Jobo 3:8 ir 41:1, galimas dalykas, kalbama apie krokodilą ar kitą didelį ir stiprų vandens padarą. Psalmyno 104:26 galbūt turimas omenyje kurios nors rūšies banginis. Kituose kontekstuose žodis „leviatanas“ vartojamas perkeltine prasme ir nereiškia jokio gyvūno (Ps 74:14; Iz 27:1).

• Levirãtas.

  Žr. SVAINIO PAREIGA.

• Lèvis, levitai.

  Trečias Jokūbo sūnus, kurį pagimdė Lėja; vienos iš Izraelio giminių pavadinimas. Levitai buvo suskirstyti į tris grupes, pavadintas trijų Levio sūnų vardais. Kartais levitais pavadinama visa giminė, bet paprastai prie jų nepriskaičiuojama Aarono kunigiška kiltis. Pažadėtojoje žemėje Levio giminei nebuvo duota paveldėti žemės dalies. Jiems buvo paskirti 48 miestai kitų giminių žemėse (Įst 10:8; 1Me 6:1; Hbr 7:11).

• Libãno kalnai.

  Vienas iš dviejų kalnagūbrių (Libano ir Antilibano) Libano krašte. Libano kalnai stūkso vakaruose, Antilibano kalnai – rytuose. Šiuos du kalnų masyvus skiria ilgas ir derlingas slėnis. Libano kalnai prasideda beveik ant paties Viduržemio jūros kranto ir jų aukštis yra nuo maždaug 1800 iki 2100 m. Senovėje Libanas buvo apaugęs didingais kedrais, aplinkinės tautos itin vertino jų medieną (Įst 1:7, išn.; Ps 29:6, išn.; 92:12). (Žr. priedą B7.)

• Liejamoji atnaša.

  Vyno atnaša, kurią išliedavo ant aukuro ir aukodavo su dauguma kitų aukų. Apaštalas Paulius rašė, kad yra išliejamas tarsi liejamoji atnaša, – tuo norėjo pasakyti, kad dėl bendratikių yra pasirengęs atiduoti visą save (Sk 15:5, 7; Fil 2:17).

• Lògas.

  Mažiausias skysčių matavimo vienetas iš minimų Biblijoje. Talmude nurodoma, kad jis lygus 1/12 hino. Sprendžiant iš to, logas galėjo būti 0,31 litro (Kun 14:10). (Žr. priedą B14.)

M

• Magistrãtai.

  Romai priklausančiose kolonijose magistratai buvo civilinės valdžios atstovai. Jų pareiga buvo palaikyti tvarką, rūpintis finansiniais reikalais, teisti įstatymo pažeidėjus ir skirti jiems bausmę (Apd 16:20).

• Mahalãtas.

  Šis terminas, greičiausiai muzikinis, yra 53 ir 88 psalmių antrašuose. Jis gali būti susijęs su hebrajišku veiksmažodžiu, reiškiančiu „eiti silpnyn“, „susirgti“. Taigi tos psalmės galėjo būti giedamos liūdnai, juolab kad ir jų turinys sielvartingas.

• Makedònija.

  Regionas į šiaurę nuo Graikijos. Suklestėjo viešpataujant Aleksandrui Didžiajam ir liko nepriklausomas, iki jį užkariavo romėnai. Pauliui pirmą kartą lankantis Europoje, Makedonija buvo Romos provincija. Šioje srityje Paulius lankėsi tris kartus (Apd 16:9). (Žr. priedą B13.)

• Malkãmas.

  Tikriausiai taip vadinamas Molechas, pagrindinis amonitų dievas (Sof 1:5). Žr. MOLECHAS.

• Malonė.

  Graikiškas žodis, verčiamas „malonė“, iš esmės reiškia tai, kas patrauklu ir gražu. Juo dažnai pavadinama nuoširdi dovana ar geraširdiškas elgesys. Kai kalbama apie Dievo malonę, turima omenyje Dievo dovana, kurią jis duoda iš dosnumo, o ne dėl to, kad tikėtųsi ką nors už ją gauti. Ji liudija apie Dievo didžią meilę ir gerumą žmonėms. Malonė yra nepelnytas gerumas, jos tikroji paskata – davėjo dosnumas (2Ko 6:1; Ef 1:7).

• Manà.

  Maistas, kuriuo Jehova maitino izraelitus per 40 klajonių dykumoje metų. Kiekvieną rytą, išskyrus šabo dieną, nudžiūvus rasai jis stebuklingai atsirasdavo ant žemės. Pirmą kartą pamatę maną izraelitai klausė: „Kas čia?“ (hebr. man hu) (Iš 16:13–15, 35). Kituose Biblijos kontekstuose mana vadinama „dangaus grūdais“ (Ps 78:24), „duona iš dangaus“ (Ps 105:40) ir „galiūnų duona“ (Ps 78:25). Jėzus apie maną kalbėjo ir perkeltine prasme (Jn 6:49, 50).

• Maras.

  Biblijoje taip vadinama bet kuri greitai plintanti mirtinai pavojinga užkrečiama liga. Dažnai tai būdavo Dievo bausmė (Sk 14:12; Ez 38:22, 23; Am 4:10).

• Maski̇̀las.

  Hebrajiškas nežinomos reikšmės terminas, kuris yra trylikos psalmių antrašuose. Jis gali reikšti eiles, skirtas apmąstymams. Kai kurių manymu, šis žodis savo reikšme glaudžiai susijęs su giminingu žodžiu, išverstu „tarnavo [...], kaip pridera“ (2Me 30:22; Ps 32, antrašas).

• Matavimo nendrė.

  Matavimo nendrė buvo 6 uolekčių ilgio, tai yra 2,67 metro skaičiuojant paprastąja uolektimi arba 3,11 metro skaičiuojant ilgąja (Ez 40:3, 5; Apr 11:1). (Žr. priedą B14.)

• Mèdija, medai.

  Tauta, kilusi iš Jafeto sūnaus Madajo. Kraštas kalnuotose Irano plynaukštėse, kur medai buvo įsikūrę, vadinosi Medija. Jungtinės babiloniečių ir medų pajėgos nugalėjo Asiriją. Tuo metu Persija buvo Medijos valdoma provincija, bet sukilus Kyrui  Medija ir Persija tapo viena imperija. 539 m. p. m. e. ši imperija nugalėjo Naująją Babilonijos karalystę. Daug medų 33 m. e. m. atkeliavo į Jeruzalę švęsti Penkiasdešimtinių šventės (Dan 5:28, 31; Apd 2:9). (Žr. priedą B9.)

• Meilė.

  Žodžiu „meilė“ Biblijos graikiškojoje dalyje verčiami keli graikiški žodžiai. Vienas iš jų – agape. Juo apibūdinama meilė, pagrįsta principais. Ji rodoma ne vien tiems, kam jaučiami šilti, artimi jausmai (Mt 22:39; Jn 3:16). Žodžiu „meilė“ verčiamas ir graikiškas žodis filia. Jis reiškia stiprų prisirišimo jausmą, koks būna tarp artimų žmonių, šeimos narių, bičiulių (Jn 5:20; 20:2).

• Merodãchas.

  Pagrindinis babiloniečių dievas. Nuo tada, kai Babilono karalius ir įstatymų leidėjas Hamurapis padarė Babiloną Babilonijos sostine, Merodachas (arba Mardukas) imtas laikyti vis svarbesniu. Galiausiai jis išstūmė kai kuriuos kitus dievus ir tapo vyriausiuoju babiloniečių panteone. Vėliau, Merodacho (arba Marduko) vardą pakeitus į titulą „Belu“ (išvertus – „šeimininkas“), Merodachą imta vadinti Beliu (Jer 50:2).

• Mesi̇̀jas.

  Žodis, kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „pateptas“ arba „pateptasis“. „Kristus“ yra atitinkamo graikiško žodžio vertimas (Dan 9:25; Jn 1:41).

• Mẽtėlė.

  Labai kartaus skonio ir stipraus aromato augalas. Žodis „metėlė“ Biblijoje vartojamas perkeltine prasme kalbant apie karčias nedorovingo elgesio, neteisybės ir neištikimybės Dievui pasekmes, taip pat apie sunkią vergystės naštą. Apreiškimo 8:11 „metėle“ vadinama karti, nuodinga ištrauka (Įst 29:18; Pat 5:4; Jer 9:15; Am 5:7).

• Mėtyklė.

  Odos juostelė arba virvutė, pinta iš gyvulio sausgyslių, vilnos ar nendrių. Per vidurį į platesnę mėtyklės vietą buvo dedamas svaidinys, paprastai akmuo. Vieną mėtyklės galą rišdavo prie riešo, kitą laikydavo suėmę tos pačios rankos pirštais ir mėtyklę įsukę paleisdavo. Senovėje mėtyklės buvo naudojamos kaip ginklai (1Sa 17:50).

• Miktãmas.

  Hebrajiškas žodis, pavartotas šešių psalmių antrašuose (Ps 16, 56, 57, 58, 59, 60). Nežinomos reikšmės terminas, galbūt giminingas žodžiui „įrašas“.

• Mylià.

  Atstumo matavimo vienetas. Graikiškosios Biblijos dalies originalo tekste minimas tik kartą (Mt 5:41) ir tikriausiai reiškia romėnų mylią, lygią 1479,5 m. (Žr. priedą B14.)

• Milkòmas.

  Amonitų dievas, tikriausiai kitas dievo Molecho vardas (1Ka 11:5, 7). Saliamonas savo valdymo pabaigoje šiam dievui statė šventavietes. Žr. MOLECHAS.

• Milžinai.

  Smurtingi mišrūnai – žmogaus kūną prisiėmusių angelų ir moterų vaikai, kurių žemėje buvo iki tvano (Pr 6:4).

• Minà.

  Svorio ir piniginis vienetas. Remiantis archeologiniais duomenimis, miną sudarė 50 šekelių. Kadangi šekelis, minimas Biblijos hebrajiškojoje dalyje, buvo 11,4 g, mina svėrė 570 g. Galėjo būti ir karališkoji mina, panašiai kaip karališkoji uolektis. Mina, kuri minima Biblijos graikiškojoje dalyje, buvo lygi 100 drachmų ir svėrė 340 g. 60 minų sudarė talentą (Ezr 2:69; Lk 19:13).

• Mirà.

  Aromatinga derva, gaunama iš miramedžio (Commiphora) genties dygių krūmų ir nedidelių medžių. Mira įėjo į šventojo patepimo aliejaus sudėtį. Ja kvėpindavo drabužius, patalynę, jos buvo dedama į masažams skirtą aliejų ir kūno losjonus. Mira buvo naudojama ir ruošiant kūną laidotuvėms (Iš 30:23; Pat 7:17; Jn 19:39).

• Molèchas.

  Amonitų dievas; greičiausiai tas pats, kuris dar vadinamas Malkamu, Milkomu ir Molochu. Gali būti, kad tai ne vardas, o titulas. Pagal Mozės Įstatymą žmogus už vaikų aukojimą Molechui turėjo būti nubaustas mirtimi (Kun 20:2; Jer 32:35; Apd 7:43).

• Molòchas.

  Žr. MOLECHAS.

• Mozės Įstatymas.

  Įstatymas, kurį Jehova 1513 m. p. m. e. per Mozę perdavė Izraeliui Sinajaus dykumoje. Neretai Įstatymu vadinamos pirmosios penkios Biblijos knygos (Joz 23:6; Lk 24:44).

• Mut labenas.

  Terminas, minimas 9 psalmės antraše. Manoma, kad jis reiškė „sūnaus mirties“. Kai kurių teigimu, tai galėjo būti pavadinimas ar įžanginiai žodžiai žinomos giesmės, pagal kurios melodiją reikėjo šią psalmę giedoti.

N

• Nárdas.

  Brangus rausvos spalvos kvapusis aliejus, gaunamas iš aromatingo augalo Nardostachys jatamansi. Kadangi buvo brangus, nardą neretai skiesdavo menkesnės vertės aliejais, kartais net falsifikuodavo. Jėzus, kaip rašo Morkus ir Jonas, buvo pateptas grynu nardu (Mk 14:3; Jn 12:3).

• Naščiai, jungas.

  Hebrajiškas žodis gali reikšti ant pečių dedamą kartį, prie kurios abiejų galų kabinami nešuliai, arba medinį strypą  ar rėmą, kuris būdavo dedamas ant sprando dviem gyvuliams (paprastai jaučiams), traukiantiems ūkio padargus ar vežimą. Jungu perkeltine prasme vadinama vergija, priespauda ir kančios. Nusimesti ar sulaužyti jungą reiškė išsilaisvinti iš priespaudos ar išnaudojimo (Kun 26:13; Mt 11:29, 30).

• Nazarietis.

  Jėzaus prievardis, rodantis, kad jis kilęs iš Nazareto. Galimas dalykas, giminingas hebrajiškam žodžiui, kuris Izaijo 11:1 verčiamas „atžala“. Nazariečiais vėliau buvo vadinami ir Jėzaus sekėjai (Mt 2:23; Apd 24:5).

• Nazyras.

  Hebrajų kalbos žodis reiškia „paskirtas“, „pasiaukojęs“, „atsiskyręs“. Nazyru asmuo tapdavo savo noru arba būdavo išrenkamas Dievo. Tiek vyras, tiek moteris galėjo duoti Jehovai įžadą, kad tam tikrą laiką gyvens kaip nazyras. Savanoriškai davę tokį įžadą privalėjo laikytis trijų dalykų: nevartoti alkoholio ir nieko, kas pagaminta iš vynuogių, nesikirpti plaukų ir nesiliesti prie mirusiojo. Tie, kuriuos nazyrais paskirdavo Dievas, likdavo nazyrai visą gyvenimą. Jiems Jehova atskirai pasakydavo, ko iš jų reikalaujama (Sk 6:2–7; Ts 13:5).

• Nehilotas.

  Nežinomos reikšmės terminas, minimas 5 psalmės antraše. Kai kurie mano, kad jis giminingas hebrajiškam žodžiui chalil („fleita“) ir kad tai buvo pučiamasis instrumentas. Bet tai galėjo būti ir tam tikras muzikinis kūrinys.

• Nendrės.

  Biblijoje taip vadinami įvairūs augalai, paprastai augantys šlapiose vietose. Dažniausiai turimas omenyje nendrinis arundas (Arundo donax) (Job 8:11; Iz 42:3; Mt 27:29; Apr 11:1). Žr. MATAVIMO NENDRĖ.

• Neraugintos duonos šventė.

  Pirmoji iš trijų pagrindinių metinių švenčių, kurias šventė izraelitai. Prasidėdavo nisano 15-ąją, kitą dieną po Paschos, ir trukdavo septynias dienas. Per šventę buvo valgoma duona be raugo, kaip kadaise, kai izraelitai išėjo iš Egipto (Iš 23:15; Mk 14:1).

• Nešvarumas, netyrumas.

  Biblijoje kalbama tiek apie fizinę nešvarą, tiek apie moralinį susiteršimą – dorovės normų pažeidimą. Neretai turima omenyje tai, kas nepriimtina, arba nešvaru, pagal Mozės Įstatymą (Kun 5:2; 13:45; Mt 10:1; Apd 10:14; Ef 5:5). Žr. ŠVARUMAS.

• Nisãnas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino pirmą religinio kalendoriaus (septintą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio (Neh 2:1). (Žr. priedą B15.)

O

• Okultizmas.

  Magiški veiksmai, atliekami, kaip daugelis pripažįsta, piktųjų dvasių suteikta galia; taip pat veikla, susijusi su tikėjimu, kad mirusių žmonių dvasios gyvena po kūno mirties ir kad gali bendrauti ir bendrauja su gyvaisiais, dažniausiai per mediumą – žmogų, užmezgantį su jomis ryšį (2Me 33:6). Galatams 5:20 ir Apreiškimo 21:8, kur paminėta „būrimas“ ir „būrėjai“, graikų kalba pavartotas žodis farmakia. Šio žodžio reikšmė susijusi su medikamentų vartojimu. Kadangi mediumai iššaukdami demonus naudodavo kvaišinamąsias medžiagas, žodis ilgainiui įgijo būrimo prasmę.

• Omèras.

  Biralų matas, lygus 2,2 litro, dešimtadalis efos (Iš 16:16, 18). (Žr. priedą B14.)

• Òniksas.

  Pusbrangis akmuo, kieta agato arba juostuota chalcedono atmaina. Onikse balti sluoksneliai kaitaliojasi su kitų spalvų – juodos, rudos, raudonos, pilkos arba žalios – sluoksneliais. Buvo pritaisytas prie vyriausiojo kunigo apeiginio drabužio (Iš 28:9, 12; 1Me 29:2; Job 28:16).

P

• Padañgtė.

  Kilnojama palapinė, kurioje izraelitai išėję iš Egipto šlovino Dievą. Joje buvo laikoma Jehovos Sandoros Skrynia, ten tautai apsireikšdavo Dievas. Padangtės kieme buvo aukojamos aukos. Kartais ji dar vadinama Susitikimo Palapine. Padangtę surinkdavo iš medinių rėmų ir uždengdavo lininiu uždangalu su išsiuvinėtais kerubais. Joje buvo dvi patalpos – Šventoji ir Šventų Švenčiausioji (Iš 25:9; Joz 18:1). (Žr. priedą B5.)

• Padėkos auka.

  Bendrystės auka, aukojama Dievui kaip padėka už jo dovanas ir ištikimą meilę. Aukojamo gyvulio mėsa būdavo valgoma su duona – tiek kepta su raugu, tiek be raugo. Mėsą reikėdavo suvalgyti tą pačią dieną (2Me 29:31).

• Palapinių šventė.

  Dar vadinama Derliaus nuėmimo švente. Izraelyje buvo švenčiama etanimo 15–21 dienomis žemdirbystės sezono pabaigoje. Per šią džiugią šventę žmonės dėkodavo Jehovai už tai, kad laimino jų pasėlius. Šventės dienomis izraelitai išeidavo gyventi į palapines, arba pastoges, – taip jie prisimindavo metą, kai tauta keliavo iš Egipto. Tai buvo viena iš trijų metinių švenčių,  kai visiems vyrams reikėdavo keliauti į Jeruzalę (Kun 23:34; Ezr 3:4).

• Paleistuvavimas, prostitucija.

  Nesantuokiniai lytiniai santykiai, neretai – už atlygį, dažniausiai piniginį (graikiškas žodis porne, reiškiantis „prostitutė“, yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „parduoti“). Mozės Įstatymas prostituciją draudė. Užmokestį už tokias paslaugas buvo draudžiama duoti kaip auką Jehovos šventyklai. O pagonių šventovėse apeiginė prostitucija buvo pajamų šaltinis (Įst 23:17, 18; 1Ka 14:24). Paleistuviais Biblijoje perkeltine prasme vadinami ir žmonės, tautos ar organizacijos, kurios tvirtina garbinančios Dievą, bet yra pasinėrusios į stabmeldystę. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje paleistuve, arba prostitute, vadinama „didžioji Babelė“. Kad įgytų galios ir turtų, ji ištvirkauja su žemės karaliais, tai yra su šio pasaulio valdovais (Apr 17:1–5; 18:3; 1Me 5:25).

• Papi̇̀rusas.

  Į nendrę panašus vandens augalas (papirusinė viksvuolė), iš kurio pindavo krepšius, pintines, darydavo valtis. Iš jo taip pat gamindavo panašią į popierių rašomąją medžiagą. Daugelis ritinių buvo iš papiruso (Iš 2:3).

• Parùzija.

  Graikų kalbos daiktavardis parousia paraidžiui reiškia „buvimas šalia“. Daugelyje kontekstų jis nurodo šio pasaulio paskutinių dienų laikotarpį. Patyrinėjus kai kuriuos iš tų kontekstų galima daryti išvadą, kad tuo laikotarpiu Jėzus Kristus yra nematomai sugrįžęs ir karaliauja. Kristaus paruzija nėra tik trumpas apsilankymas, ji trunka kurį laiką (Mt 24:3).

• Pasaulio pabaiga.

  Su Kristaus paruzija sutampantis laikotarpis, po kurio Šėtono valdomam pasauliui bus padarytas galas. Jėzaus vadovaujami angelai „nedorėlius atskirs nuo teisiųjų“ ir sunaikins (Mt 13:40–42, 49). Kada toji pabaiga ateis, klausė Jėzaus mokiniai (Mt 24:3). Prieš pakildamas į dangų Jėzus savo sekėjams pažadėjo, kad iki to meto bus su jais (Mt 28:20).

• Pasaulis.

  Žodžiu „pasaulis“ (kai kur – „laikmetis“, „laikai“) verčiamas graikiškas žodis aion, kai turima omenyje situacija ar ypatybės, išskiriančios tam tikrą laikotarpį, epochą ar amžių. Aion žodžiu „pasaulis“ verčiamas ir kontekstuose, kur kalbama apie nusistovėjusią pasaulio tvarką ar žmonių gyvenseną (2Ti 4:10). Sudarydamas su Izraeliu Įstatymo sandorą Dievas davė pradžią pasauliui, arba laikmečiui, kurį kai kas vadina Izraelio, arba žydų, epocha. Nuo tada, kai Jėzus Kristus Dievo valia paaukojo savo gyvybę kaip išpirką, buvo įkurta pateptųjų krikščionių bendruomenė ir stojo kitas laikmetis – nauja epocha. Per ją pildosi dalykai, kuriuos vaizdavo įvairūs Įstatymo sandoros elementai (Mt 24:3; Mk 4:19; Rom 12:2; 1Ko 10:11). Žodžiu „pasaulis“ dažnai verčiamas ir graikiškas žodis kosmos, reiškiantis žmoniją apskritai (Mt 5:14; Jn 3:16).

• Paschà.

  Metinė šventė, kurią izraelitai švęsdavo abibo (vėliau pavadintas nisanu) mėnesio 14 dieną paminėdami tautos išvadavimą iš Egipto. Tą dieną būdavo pjaunamas avinėlis arba ožiukas. Jį valgydavo keptą, su karčiomis žolelėmis ir duona be raugo (Iš 12:27; Jn 6:4; 1Ko 5:7).

• Pasirengimo diena.

  Diena prieš šabą, per kurią žydai pasirengdavo šabo poilsiui. Tas pasirengimas baigdavosi saulei leidžiantis (dabar tai būtų penktadienio vakaras). Tada stodavo šabas, mat žydams diena prasidėdavo vakare (Mk 15:42; Lk 23:54).

• Paskutinės dienos.

  Šis pasakymas Biblijos pranašystėse vartojamas įvardyti laikotarpiui, kai tam tikri istoriniai įvykiai pasiekia kulminaciją (Ez 38:16; Dan 10:14; Apd 2:17). Atsižvelgiant į konkrečią pranašystę, tas laikotarpis gali apimti keletą arba daug metų. Reikšmingiausias Biblijoje minimas paskutinių dienų laikotarpis yra dabartinio pasaulio paskutinės dienos, tai yra Jėzaus nematomo karaliavimo laikotarpis (2Ti 3:1; Jok 5:3; 2Pt 3:3).

• Pasninkas.

  Susilaikymas nuo valgio. Izraelitai pasninkaudavo Permaldavimo dieną, užėjus sunkmečiui ir prireikus Dievo pagalbos. Žydai rengdavo keturis metinius pasninkus. Jais paminėdavo dramatiškus savo istorijos įvykius. Krikščionims laikytis pasninko nėra privaloma (Ezr 8:21; Iz 58:6; Lk 18:12).

• Pašventinimo iškilmės.

  Metinė žydų šventė, dar vadinama Chanukà, šventyklos pašventinimo iškilmės. Šventė pradėta švęsti po to, kai Antiocho Epifano išniekinta šventykla buvo apvalyta. Prasidėdavo kislevo 25 dieną ir trukdavo aštuonias dienas (Jn 10:22).

• Patarlė.

  Trumpas posakis, kuriuo išreiškiama išmintis, kokia nors svarbi tiesa ar duodamas trumpas pamokymas. Biblijoje patarle kartais vadinamas ir koks nors priežodis ar mįslė. Patarlės paprastai būna vaizdingos, neretai metaforiškos. Kai kurios patarlės  virto žinomais pašiepiamais posakiais (Mok 12:9; 2Pt 2:22).

• Patarnautojas.

  Graikiškai diakonos. Šis žodis kartais dar verčiamas „tarnas“. Patarnautojai padeda krikščionių bendruomenės vyresniesiems. Kad būtų paskirti į šią tarnystę, jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (1Ti 3:8–10, 12).

• Patepimas.

  Tam tikrai tarnystei įšventinamas asmuo ar tai tarnystei reikalingas daiktas būdavo patepamas aliejumi. Biblijos graikiškojoje dalyje patepimu vadinamas ir šventosios dvasios išliejimas tiems, kas išrenkami gyventi danguje (Iš 28:41; 1Sa 16:13; 2Ko 1:21).

• Pelai.

  Luobelės, kurios kuliant ir vėtant atsiskiria nuo grūdų. Pelais kartais vaizdingai įvardijama tai, kas niekam tikę, nereikalinga (Ps 1:4; Mt 3:12).

• Penkiasdešimti̇̀nės.

  Antra iš trijų didžiausių švenčių, per kurias Jeruzalėje turėjo susirinkti visi žydų vyrai. Penkiasdešimtinėmis (graikiškas pavadinimas išvertus paraidžiui reiškia „penkiasdešimtas“) ši šventė vadinama Biblijos graikiškojoje dalyje, o hebrajiškojoje – Pjūties švente ir Savaičių švente. Ji buvo švenčiama 50-ą dieną skaičiuojant nuo nisano 16-osios (Iš 23:16; 34:22; Apd 2:1).

• Pergameñtas.

  Rašomoji medžiaga, pagaminta iš ėriukų, ožiukų ar veršelių odos. Patvaresnė nei papirusas. Buvo naudojama ir Biblijos ritiniams. Pergamentuose, kuriuos Timotiejų prašė atnešti Paulius, matyt, buvo hebrajiškųjų raštų nuorašai. Kai kurie Negyvosios jūros rankraščiai (dar vadinami Kumrano rankraščiais) irgi buvo ant pergamento (2Ti 4:13).

• Permaldavimas.

  Biblijos hebrajiškojoje dalyje ši sąvoka siejama su aukomis, kurias žmonės aukodavo, kad galėtų artintis prie Dievo ir jį garbinti. Pagal Mozės Įstatymą, siekiant susitaikyti su Dievu turėjo būti aukojamos aukos už atskirų asmenų ir visos tautos nuodėmes, ypač per kasmetinę Permaldavimo dieną. Tos aukos buvo Jėzaus aukos pirmavaizdis. Jėzus atidavė savo gyvybę ir taip kartą visiems laikams atliko permaldavimą už visų žmonių nuodėmes atverdamas jiems galimybę susitaikyti su Jehova (Kun 5:10; 23:28; Kol 1:20; Hbr 9:12).

• Permaldavimo dangtis.

  Sandoros Skrynios dangtis, priešais kurį vyriausiasis kunigas Permaldavimo dieną šlakstydavo aukų už nuodėmę kraują. Taip verčiamas hebrajiškas žodis kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „padengti (nuodėmę)“ arba galbūt „nutrinti (nuodėmę)“. Dangtis buvo padarytas iš gryno aukso ir abiejuose jo galuose buvo po kerubą. Kartais jis vadinamas tiesiog „dangčiu“ (Iš 25:17–22; 1Me 28:11; Hbr 9:5). (Žr. priedą B5.)

• Permaldavimo diena.

  Švenčiausia izraelitų metų diena, dar vadinama Jom Kipuru ir švenčiama etanimo 10-ąją. Vyriausiasis kunigas tą dieną vienintelį kartą metuose įeidavo į Šventų Švenčiausiąją. Ten jis atnašaudavo aukų kraują už savo, levitų ir visos tautos nuodėmes. Izraelitai tą dieną pasninkaudavo ir rinkdavosi į šventą sueigą. Permaldavimo diena buvo šabas, niekas nedirbo įprastų kasdienių darbų (Kun 23:27, 28).

• Persija, persai.

  Kraštas ir tauta, paprastai minima drauge su medais. Persai ir medai tikriausiai buvo giminingos tautos. Savo gyvavimo pradžioje persai dominavo tik pietvakarinėje Irano kalnyno dalyje. Valdant Kyrui Didžiajam (jo tėvas, pasak kai kurių senovės istorikų, buvo persas, o motina – medė) persai įsigalėjo labiau už medus, nors imperija ir toliau buvo dvilypė. 539 m. p. m. e. Kyras nukariavo Babilonijos imperiją ir leido žydų tremtiniams grįžti į tėvynę. Persijos imperijos valdos tęsėsi nuo Indo upės rytuose iki Egėjo jūros vakaruose. Žydus Persijos imperija valdė iki 331 m. p. m. e. Tada ją nugalėjo Aleksandras Didysis. Persijos imperijos iškilimas buvo apreikštas vizijoje Danieliui. Ji dominavo tais laikais, kurie aprašyti Nehemijo, Ezros ir Esteros knygose (Ezr 1:1; Dan 5:28; 8:20). (Žr. priedą B9.)

• Piktasis.

  Taip dar vadinamas Šėtonas, Dievo priešininkas (Mt 6:13; 1Jn 5:19).

• Pylimas.

  Arba „Milojas“. Hebrajiškas žodis kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „užpildyti“. Septuagintoje verčiamas „tvirtovė“. Dovydo miesto kalva, pylimas ar statinys. Tai galėjo būti atraminės sienos su terasomis ar kokios kitos atraminės konstrukcijos (2Sa 5:9; 1Ka 11:27).

• Pimà.

  Svorio matas, taip pat kaina, kurios filistinai prašydavo už metalinių įrankių galandimą. Žodį „pima“, parašytą hebrajiškomis priebalsėmis, archeologai aptiko ant kai kurių akmeninių svarelių, rastų atliekant archeologinius kasinėjimus Izraelyje. Tie svareliai svėrė vidutiniškai 7,8 g ir tai atitinka maždaug du trečdalius šekelio (1Sa 13:20, 21).

• Pirmadėlys.

  Žr. PIRMAGIMIS.

•  Pirmagimis.

  Biblijoje pirmagimiu dažniausiai laikomas vyriausiasis tėvo sūnus. Jis būdavo gerbiamas šeimoje ir po tėvo mirties tapdavo šeimos galva (Pr 25:33; Iš 11:5; 13:12; Kol 1:15). Pirmasis gyvulių atsivestas patinėlis vadinamas pirmadėliu (Pr 4:4).

• Pirmieji vaisiai.

  Jehova reikalavo iš Izraelio tautos, kad pirmuosius vaisius – ar tai būtų žmogus, gyvulys ar derliaus dalis – atiduotų jam. Pirmuosius vaisius izraelitai Dievui atiduodavo per Neraugintos duonos šventę ir Penkiasdešimtines. Pirmaisiais vaisiais perkeltine prasme buvo vadinami Kristus ir dvasia patepti jo sekėjai (Įst 26:10; Pat 3:9; 1Ko 15:23; Apr 14:4).

• Pjūties šventė.

  Žr. PENKIASDEŠIMTINĖS.

• Porneia.

  Žr. IŠTVIRKAVIMAS.

• Prakeiksmas.

  Garsiai išreiškiamas grasinimas kam nors padaryti pikta arba pikto linkėjimas. Dažnai prakeiksmu buvo nusakomi ateities įvykiai. Dievo ar jo įgalioto asmens paskelbtas prakeiksmas turi pranašišką galią (Pr 12:3; Sk 22:12; Gal 3:10).

• Pranašas.

  Asmuo, perduodantis Dievo žodžius. Pranašai kalbėdavo Jehovos vardu ir perduodavo ne tik jo pranašystes, bet ir mokymą, įsakymus, teisminius nuosprendžius (Am 3:7; 2Pt 1:21).

• Pranašystė.

  Dievo žinia, jo paties apreikšta žmonėms arba žmogaus perduodama kitiems žmonėms. Pranašaujant būdavo perduodami Dievo moraliniai pamokymai, įsakymai, nuosprendžiai, nusakomi ateities įvykiai (Ez 37:9, 10; Dan 9:24; Mt 13:14; 2Pt 1:20, 21).

• Pretorijõnai.

  Romėnų kareiviai, imperatoriaus asmens sargybiniai. Šita sargyba tapo stipria politine jėga. Nors turėjo imperatorių apginti, kartais padėdavo jį ir nuversti (Fil 1:13).

• Prieglaudos miestai.

  Levitų miestai, kur asmuo, netyčia nužudęs kitą žmogų, galėjo apsisaugoti nuo keršytojo už kraują. Pažadėtojoje žemėje buvo šeši tokie miestai. Juos Jehovos paliepimu parinko Mozė ir Jozuė. Pasiekęs prieglaudos miestą bėglys prie miesto vartų viską paaiškindavo seniūnams ir būdavo maloningai priimtas. Paskui jį apklausdavo mieste, kuriame ta nelaimė nutiko, ir jis turėdavo įrodyti savo nekaltumą. Taigi prieglaudos miestai netapo slėptuve piktavaliams žudikams. Jei paaiškėdavo, kad tas asmuo išties nužudė žmogų netyčia, jis turėdavo grįžti į prieglaudos miestą ir pasilikti ten visą gyvenimą arba iki vyriausiojo kunigo mirties (Sk 35:6, 11–15, 22–29; Joz 20:2–8).

• Priesaika.

  Pareiškimas, kuriuo asmuo įsipareigoja sakyti tiesą, arba iškilmingas pasižadėjimas ką nors daryti ar ko nors nedaryti. Neretai toks įžadas duodamas viršesniam asmeniui, dažniausiai – Dievui. Savo sandorą su Abraomu Jehova irgi sutvirtino priesaika (Pr 14:22; Hbr 6:16, 17).

• Priešaušrio žvaigždė.

  Kitaip – „ryto žvaigždė“. Tai žvaigždė, paskutinė įsižiebianti rytuose prieš pat patekant saulei (Apr 22:16; 2Pt 1:19).

• Prikėlimas.

  Sugrąžinimas iš mirties. Graikiškas žodis anastasis paraidžiui reiškia „pakilimas“, „atsistojimas“. Biblijoje minimi devyni prikėlimo atvejai, tarp jų ir Jėzaus. Jėzų prikėlė pats Dievas Jehova; kitus prikėlimo stebuklus padarė Elijas, Eliziejus, Jėzus, Petras ir Paulius, tačiau per juos veikė Dievo galia. Kad būtų įgyvendinti Dievo sumanymai, „tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų“ prikėlimas žemėje būtinas (Apd 24:15). Biblijoje taip pat rašoma, kad dvasia pateptiems Jėzaus broliams skirta gyventi danguje ir kad jie „bus prikelti pirmiausia“ (Fil 3:11; Jn 5:28, 29; 11:25; Apr 20:5, 6).

• Prižiūrėtojas.

  Taip verčiamas graikiškas žodis episkopos. Prižiūrėtojas atsakingas rūpintis bendruomene ir ją saugoti. Prižiūrėtojai krikščionių bendruomenėje vadinami ir vyresniaisiais (gr. presbyteros). Žodžiu „prižiūrėtojas“ pabrėžiama pareiga rūpintis kaimenės gerove, o žodžiu „vyresnysis“ – prižiūrėtojo dvasinė branda (Apd 20:28; 1Ti 3:2–7; 1Pt 5:2).

• Prokònsulas.

  Romos Senato administruojamos provincijos valdytojas, turintis karinę ir teisminę valdžią. Nors buvo pavaldus Senatui, savo valdomoje provincijoje turėjo aukščiausią valdžią (Apd 13:7; 18:12).

• Prostitucija.

  Žr. PALEISTUVAVIMAS.

• Prozeli̇̀tas.

  Biblijoje prozelitu vadinamas asmuo, atsivertęs į judaizmą. Norėdami priimti judaizmą vyrai turėdavo apsipjaustyti (Mt 23:15, išn.; Apd 13:43).

• Psálmė.

  Giesmė Dievo šlovei. Psalmės būdavo giedamos Jeruzalės šventykloje per viešas Jehovos garbinimo apeigas, taip pat kitomis progomis (Lk 20:42; Apd 13:33; Jok 5:13).

• Puodžius.

  Hebrajiškas žodis, verčiamas „puodžius“, tiesiogiai reiškia „formuotojas“.  Puodžiaus įvaizdis neretai taikomas Dievui. Kaip puodžius gali savo nuožiūra formuoti molį, taip ir Jehova turi valdžią žmonėms ir tautoms (Iz 64:8; Rom 9:21).

• Pùrimas.

  Kasmetinė šventė, švenčiama adaro 14, 15 dienomis prisimenant žydų išgelbėjimą nuo pražūties karalienės Esteros laikais. Žodis purim (ne hebrajiškos kilmės) reiškia „burtai“. Ši šventė Purimo, arba burtų, švente pavadinta dėl to, kad Hamanas metė „pur, tai yra burtą“, kokią dieną įgyvendins savo sumanymą išžudyti žydus (Est 3:7; 9:26).

• Pur̃puras.

  Purpurinės spalvos dažai arba audinys. Purpurinė spalva, priklausomai nuo dažų ar dažymo būdo, galėjo būti visokių atspalvių – nuo ryškiai raudonos iki alyvinės. Kadangi purpuras buvo brangus, ši spalva neretai siejama su turtais, garbe, karališka didybe (Iš 25:4; Sk 4:13; Ez 27:7, 16; Dan 5:7, 29; Mk 15:17, 20; Lk 16:19; Apr 17:4).

R

• Ragas.

  Iš gyvūno rago gerdavo, jame laikydavo aliejų, gražinimosi priemones, jį naudojo kaip rašalinę, kaip muzikos instrumentą, jis buvo pučiamas duodant kokį signalą (1Sa 16:1, 13; 1Ka 1:39; Ez 9:2). Perkeltine prasme žodis „ragas“ vartojamas kalbant apie jėgą, užkariavimą, pergalę (Įst 33:17; Mch 4:13; Zch 1:19).

• Rahãbas.

  Žodis, randamas Jobo, Izaijo knygose, taip pat Psalmyne. Jobo knygoje, kaip rodo kontekstas, Rahabu vadinamas didelis jūrų gyvūnas, kituose kontekstuose – Egiptas (Job 9:13; Ps 87:4; Iz 30:7; 51:9, 10).

• Rankų uždėjimas.

  Šis veiksmas reiškia, kad asmuo laiminamas arba kad jam skiriama ypatinga užduotis. Taip pat rankų uždėjimu buvo gydoma ir suteikiamos šventosios dvasios dovanos. Kartais rankas uždėdavo ir ant gyvulio. Taip buvo daroma prieš jį paaukojant (Iš 29:15; Sk 27:18; Apd 19:6; 1Ti 5:22, išn.).

• Raštai.

  Šventieji Raštai, Dievo Žodis. Šitaip Dievo Žodis vadinamas tik Biblijos graikiškosiose knygose (Lk 24:27; 2Ti 3:16).

• Raštų aiškintojai.

  Jėzaus laikais taip buvo vadinami Įstatymo žinovai. Jie buvo priešiški Jėzui (Mk 12:38, 39; 14:1).

• Rauda.

  Poetinis ar muzikinis kūrinys, kuriuo išreiškiamas sielvartas netekus šeimos nario ar draugo, graudulinga giesmė (2Sa 1:17; Ps 7, antrašas).

• Raugas.

  Įrūgusios tešlos dalis, atidedama kitam maišymui. Biblijoje raugas neretai vaizduoja nuodėmę ir sugedimą, taip pat perkeltine prasme gali reikšti nematomą, greitą ko nors augimą, plitimą (Iš 12:20; Mt 13:33; Gal 5:9).

• Raupsai.

  Sunki odos liga. Raupsai, minimi Biblijoje, nebūtinai yra ta pati liga, apie kokią žinoma šiandien, nes jų užkratas galėjo įsimesti į drabužius ir namų sienas. Raupsų ištiktas žmogus vadinamas raupsuotuoju (Kun 14:54, 55; Lk 5:12).

• Regėtojas.

  Asmuo, kuriam Dievas atskleisdavo savo valią, duodavo išvysti ir suprasti žmonėms neregimus dalykus. Žmonės, iškilus problemoms, kreipdavosi į regėtoją išmintingo patarimo (1Sa 9:9).

• Ritinys.

  Ilgas, siauras pergamento ar papiruso lakštas, kurį prirašydavo iš vienos pusės ir paprastai laikydavo suvyniotą ant lazdelės. Į ritinius buvo rašomi ir perrašomi Šventieji Raštai (Jer 36:4, 18, 23; Lk 4:17–20; 2Ti 4:13).

• Ryto žvaigždė.

  Žr. PRIEŠAUŠRIO ŽVAIGŽDĖ.

• Rojus.

  Gražus parkas arba sodas. Pats pirmasis rojus pirmajai žmonių porai buvo Jehovos įkurtas Edene. Vienam iš nusikaltėlių, pakabintam šalia ant kančių stulpo, Jėzus pasakė, kad ateityje žemė taps rojumi (Gg 4:13; Lk 23:43). „Rojumi“ 2 Korintiečiams 12:4, matyt, vadinamas kažkoks rojus, kuris bus ateityje, o Apreiškimo 2:7 – dangiškas rojus.

• Rūdligė.

  Varpinių augalų ligos, kurias sukelia parazitiniai grybai. Manoma, kad Biblijoje minimos rūdligės sukėlėjas yra juodoji rūdė (Puccinia graminis) (1Ka 8:37).

S

• Sadukiejai.

  Žinoma judaizmo religinė atšaka. Jai priklausė turtingi žmonės ir kunigai, kurie vadovavo viskam, kas vykdavo šventykloje. Sadukiejai atmetė fariziejų žodinę tradiciją ir nepripažino daugelio jų mokymų. Jie netikėjo prikėlimu, neigė esant angelus, buvo priešiški Jėzui (Mt 16:1; Apd 23:8).

• Saliamono kolonada.

  Jėzaus dienomis tai buvo dengtas koridorius šventyklos išorinio kiemo rytinėje pusėje, daugelio įsitikinimu, statytas dar Saliamono. Biblijoje rašoma, kad sykį žiemą ten vaikščiojo Jėzus. Saliamono kolonadoje garbinti Dievo rinkdavosi ir pirmieji krikščionys (Jn 10:22, 23; Apd 5:12). (Žr. priedą B11.)

•  Samariečiai.

  Seniau taip vadino izraelitus, gyvenančius šiaurinėje dešimties Izraelio giminių karalystėje. Nuo 740 m. p. m. e., kai Samariją nugalėjo asirai, samariečiais imta vadinti ir svetimtaučius, asirų atkeldintus į tą teritoriją. Jėzaus dienomis samariečiais vadino ne tam tikrą tautinę ar politinę žmonių grupę, o tiesiog religinę bendruomenę, įsikūrusią netoli senovės miestų Sichemo ir Samarijos. Kai kurie tos bendruomenės religiniai įsitikinimai labai skyrėsi nuo judaizmo išpažinėjų (Jn 8:48).

• Samãrija.

  Miestas, kuris apie 200 metų buvo šiaurinės dešimties giminių Izraelio karalystės sostinė. Taip vadinosi ir visa tos karalystės teritorija. Samarijos miestas buvo pastatytas ant to paties pavadinimo kalno. Jėzaus laikais Samarija buvo vadinama sritis į pietus nuo Galilėjos ir į šiaurę nuo Judėjos. Skelbti gerosios naujienos į tą regioną Jėzus nėjo, bet kartais pro jį keliaudavo ir vienam kitam paliudydavo. Atėjus metui, Petras panaudojo antrąjį iš „Karalystės raktų“ – samariečiams buvo išlieta šventoji dvasia (1Ka 16:24; Mt 16:19; Jn 4:7; Apd 8:14). (Žr. priedą B10.)

• Sandora.

  Oficiali sutartis, įpareigojanti vykdyti tai, kas sutarta. Sandoros ne visada buvo dvišalės. Biblijoje minimos ir vienašalės sutartys, kai įsipareigodavo tik kuri nors viena pusė (tokia sandora iš esmės buvo pažadas). Be sandorų, Dievo sudarytų su žmonėmis, Biblijoje minimos ir sandoros tarp žmonių, giminių ir tautų. Kai kurios sandoros, pavyzdžiui, tos, kurias Dievas sudarė su Abraomu, Dovydu, Izraelio tauta (Įstatymo sandora) ir „Dievo Izraeliu“ (naujoji sandora), yra visuotinės reikšmės (Gal 6:16; Pr 9:11; 15:18; 21:27; Iš 24:7; 2Me 21:7).

• Sandoros Skrynia.

  Skrynia, padaryta iš akacijos medžio ir padengta auksu. Buvo laikoma Padangtės, o vėliau ir Saliamono pastatytos šventyklos Šventų Švenčiausiojoje. Skrynią dengė gryno aukso dangtis, ant kurio vienas priešais kitą buvo du kerubai. Viduje buvo saugomos akmeninės plokštės su Dešimt Įsakymų (Įst 31:26; 1Ka 6:19; Hbr 9:4). (Žr. priedą B5 ir B8.)

• Sargybinis.

  Asmuo, saugantis žmones ar turtą, paprastai naktį, ir duodantis signalą iškilus pavojui. Sargybiniai budėdavo ant miesto sienų, taip pat bokštuose ir stebėdavo, ar iš tolo kas nors nesiartina. Izraelio tautos pranašai tam tikra prasme irgi buvo tarsi sargybiniai, nes perspėdavo apie gresiančią pražūtį (2Ka 9:20; Ez 3:17).

• Satrãpas.

  Karaliaus paskirtas vietininkas, arba provincijos valdytojas, Babilonijos ir Persijos imperijose (Ezr 8:36; Dan 6:1).

• Sausvagė.

  Slėnis ar upės vaga, kuri paprastai būna sausa ir patvinsta po liūčių (Pr 26:17, išn.; Sk 34:5; 1Ka 18:5, išn.; Job 6:15).

• Savaičių šventė.

  Žr. PENKIASDEŠIMTINĖS.

• Sejà.

  Biralų matas. Trečdalis efos. Manoma, kad efa atitiko batą (22 L). Remiantis tuo, seja buvo 7,33 litro (2Ka 7:1). (Žr. priedą B14.)

• Sela.

  Muzikos ar poezijos terminas, minimas Psalmyne ir Habakuko knygoje. Galimas dalykas, juo buvo nurodoma pauzė, skirta tyliai pamąstyti arba ką tik išreikštam jausmui sustiprinti. Septuagintoje šis terminas verčiamas graikišku žodžiu diapsalma, kurio reikšmė, žinovų nuomone, yra „muzikinis intarpas“ (Ps 3:4; Hab 3:3).

• Seniūnas, vyresnysis.

  Biblijoje šiais žodžiais vadinami tautos ar bendruomenės vadovai. Apreiškimo knygoje vyresniaisiais taip pat vadinamos ir dangiškosios būtybės. Kontekstuose, kur kalbama apie vadovavimą krikščionių bendruomenei, graikiškas žodis irgi verčiamas žodžiu „vyresnysis“ (Iš 4:29; Pat 31:23; 1Ti 5:17; Apr 4:4).

• Serãfai.

  Dvasinės būtybės, stovinčios aplink Jehovos sostą danguje. Hebrajiškas žodis serafim išvertus reiškia „degantieji“ (Iz 6:2, 6).

• Siela.

  Taip daugelyje Biblijos vertimų verčiami hebrajiškas žodis nefeš ir graikiškas žodis psyche. Skirtinguose Biblijos kontekstuose šie žodžiai gali reikšti: 1) žmogų, 2) gyvūną, 3) žmogaus ar gyvūno gyvybę (Pr 1:20, išn.; 2:7, išn.; Sk 31:28; 1Pt 3:20). Biblijoje žodžiai nefeš ir psyche vartojami ne ta prasme, kokia jiems teikiama kituose religiniuose raštuose. Dievo Žodyje jais nusakoma tai, kas materialu, apčiuopiama, regima ir mirtinga. Šiame vertime žodžiai nefeš ir psyche dažniausiai verčiami pagal kontekstą, todėl perteikiami skirtingais terminais, pavyzdžiui, „gyvybė“, „gyvas padaras“, „žmogus“, kai kur – asmeniniu įvardžiu, pavyzdžiui, „aš“ ar kitokiu. Žodžiu „siela“ jie verčiami ten, kur kalbama apie vidinį žmogaus pasaulį, jausmus. Daryti ką nors „visa siela“ reiškia daryti tai nuoširdžiai, visa širdimi, visa esybe (Įst 6:5; Mt 22:37). Kai kuriuose kontekstuose šie  originalo kalbos žodžiai gali reikšti ir kokį nors gyvos būtybės norą ar troškimą. „Siela“ kartais pavadinamas net numirėlis (Sk 6:6, išn.; Ag 2:13, išn.).

• Sinagoga.

  Žodis, reiškiantis „susirinkimas“, „sambūris“. Biblijoje juo dažniausiai įvardijamas pastatas ar vieta, kur žydai susirinkę skaitydavo Šventuosius Raštus, mokydavo tikėjimo tiesų ir melsdavosi. Jėzaus dienomis sinagoga buvo kiekviename Izraelio mieste, o didesniuose miestuose – daugiau nei viena (Lk 4:16; Apd 13:14, 15).

• Sinedriònas.

  Aukščiausiasis žydų teismas Jeruzalėje. Jėzaus dienomis jį sudarė 71 narys – vyriausiasis kunigas, buvę vyriausieji kunigai, jų šeimų nariai, tautos seniūnai, giminių ir kilčių vadai, taip pat Raštų aiškintojai (Mk 15:1; Apd 5:34; 23:1, 6).

• Siònas, Siono kalnas.

  Taip vadinosi Jebusas, jebusiečių tvirtovė, stovėjusi ant pietrytinio Jeruzalės kalvos šlaito. Dovydas tą tvirtovę užėmė ir čia įkūrė savo karališkąją rezidenciją, kurią pavadino Dovydo miestu (2Sa 5:7, 9). Siono kalnas tapo Jehovai ypač šventas, kai čia Dovydas perkėlė Sandoros Skrynią. Vėliau Sionu buvo vadinama ir šventyklos teritorija ant Morijos kalno, o kartais ir visas Jeruzalės miestas. Biblijos graikiškojoje dalyje Sionas dažnai minimas perkeltine prasme (Ps 2:6; 1Pt 2:6; Apr 14:1).

• Sirija, sirai.

  Žr. ARAMAS.

• Si̇̀rtas.

  Dvi didelės seklios įlankos Libijos pakrantėje (Šiaurės Afrika). Senovėje jūrininkai vengdavo šių įlankų bijodami užplaukti ant seklumų. Jos buvo pavojingos, nes dėl potvynių ir atoslūgių nuolat pasislinkdavo (Apd 27:17). (Žr. priedą B13.)

• Siūbuojamoji atnaša.

  Atnaša, kurią kunigas pasiūbuodavo. Jis pakišdavo rankas po aukotojo, laikančio atnašą, rankomis ir pasiūbuodavo atnašą pirmyn atgal. Arba jis siūbuodavo tą auką paėmęs į savo rankas. Šiuo veiksmu būdavo parodoma, kad ta auka yra atnašaujama Jehovai (Kun 7:30).

• Sivãnas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino trečią religinio kalendoriaus (devintą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio (Est 8:9). (Žr. priedą B15.)

• Skeptras.

  Trumpa valdovo lazda, jo valdžios ženklas (Pr 49:10; Hbr 1:8).

• Skėriai.

  Į žiogus panašūs vabzdžiai, keliaujantys spiečiais. Pagal Mozės Įstatymą skėriai buvo švarūs, tai yra tinkami valgyti. Dideli skėrių spiečiai sunaikindavo visa, kas pasitaikydavo kelyje, todėl laikyti didele nelaime, rykšte (Iš 10:14; Mt 3:4).

• Smilkalai.

  Kvapniųjų sakų ir balzamų mišinys; smilkomi skleidžia malonų aromatą. Ypatingi smilkalai, sumaišyti iš keturių medžiagų, buvo smilkomi Padangtėje ir šventykloje. Ryte ir vakare juos smilkydavo ant smilkalų aukuro Šventojoje, o Permaldavimo dieną – Šventų Švenčiausiojoje. Smilkalams prilygintos ištikimų Dievo tarnų maldos. Iš krikščionių smilkyti smilkalų nebereikalaujama (Iš 30:34, 35; Kun 16:13; Apr 5:8).

• Smilkomieji sakai.

  Sukietėję tam tikrų rūšių Boswellia genties medžių ir krūmų sakai. Smilkomi skleisdavo malonų kvapą, buvo sudedamoji dalis šventųjų smilkalų, naudojamų Padangtėje ir šventykloje. Šie sakai buvo aukojami su javų atnaša, taip pat jų buvo padėta ant abiejų padėtinės duonos rietuvių Šventojoje (Iš 30:34–36; Kun 2:1; 24:7; Mt 2:11).

• Spèlta.

  Tam tikros rūšies kviečiai (Triticum spelta), kurių grūdas sunkiau atsiskiria nuo luobelės (Iš 9:32).

• Sprindis.

  Matas, lygus atstumui tarp nykščio ir mažojo piršto, išskėstų į šalis. Sprindį sudaro maždaug 22,2 cm, tai yra pusė uolekties (44,5 cm) (Iš 28:16; 1Sa 17:4). (Žr. priedą B14.)

• Stabas, stabmeldystė.

  Garbinama dievybės statula ar kitoks jos atvaizdas. Stabmeldystė – stabo garbinimas, dievinimas ir pagarba jam (Ps 115:4; Apd 17:16; 1Ko 10:14).

• Stòikai.

  Graikų filosofai, stoicizmo sekėjai. Stoikų požiūriu, norint būti laimingam, gyvenime reikia viską matuoti logika ir siekti harmonijos su gamta. Tikrai išmintingas žmogus, stoikų manymu, nebijo skausmo, nesivaiko malonumų (Apd 17:18).

• Stulpas, kolona.

  Vertikali atrama ar kas į ją panašaus. Kartais stulpai buvo statomi kokiam nors istoriniam įvykiui įamžinti. Kaip laikančiosios konstrukcijos jie buvo panaudoti Saliamono pastatytoje šventykloje ir karališkuosiuose rūmuose. Stabmeldiškos tautos statė šventstulpius savo dievybėms ir jų pavyzdžiu kartais pasekdavo izraelitai (Ts 16:29; 1Ka 7:21; 14:23).

• Sugulovė.

  Biblijos kontekste – nesantuokinė žmona. Sugulovės dažniausiai būdavo vergės (Iš 21:8; 2Sa 5:13; 1Ka 11:3).

•  Susitikimo Palapinė.

  Taip buvo vadinama Mozės palapinė, o vėliau – dykumoje pastatyta Padangtė (Iš 33:7; 39:32).

• Suspaudimas.

  Graikų kalbos žodis, verčiamas „suspaudimas“, reiškia sunkias aplinkybes, sukeliančias sielvartą ar kančią. Jėzus kalbėjo, kad Jeruzalės laukia toks didelis suspaudimas, kokio dar nėra buvę. Kalbėdamas apie tai jis turėjo omenyje ir tolimos ateities įvykius, kai pats ateis „su didžia šlove“ (Mt 24:21, 29–31). Apaštalo Pauliaus žodžiais, tas suspaudimas yra metas, kai Dievas imsis vykdyti teisingą teismą „tiems, kurie nepažįsta Dievo, ir tiems, kurie nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus gerosios naujienos žodžiui“. Apreiškimo knygos 19 skyriuje rašoma, kad Jėzus išves dangaus pulkus prieš „žvėrį, žemės karalius ir jų kariuomenes“ (2Te 1:6–8; Apr 19:11–21). Šį suspaudimą pergyvens „milžiniška minia žmonių“ (Apr 7:9, 14). Žr. ARMAGEDONAS.

• Svainio pareiga.

  Į Mozės Įstatymą įtrauktas paprotys, pagal kurį vyras turėjo vesti sūnaus neturinčią savo mirusio brolio našlę, kad su ja susilauktų vaikų ir pratęstų brolio giminę. Dar vadinamas leviratu (Pr 38:8; Įst 25:5).

• Svetimavimas.

  Vedusio vyro ar ištekėjusios moters santuokinė neištikimybė – lytiniai santykiai su svetimu asmeniu (Iš 20:14; Mt 5:27; 19:9).

Š

• Šabas.

  Šis žodis, kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „ilsėtis“, „baigti“. Pagal žydų kalendorių septintoji savaitės diena (prasideda penktadienio vakarą nuo saulėlydžio ir baigiasi šeštadienį sulig saulėlydžiu). Šabu buvo vadinamos ir kai kurios kitos šventinės metų dienos. Šabo dieną nebuvo leidžiama dirbti jokio darbo, išskyrus kunigų tarnybą šventykloje. Kas septinti ir penkiasdešimti metai buvo vadinami šabo metais. Tais metais žemė būdavo paliekama pūdymuoti, taip pat žydams buvo nevalia reikalauti, kad tautietis tais metais grąžintų skolą. Mozės Įstatyme šabo reikalavimai buvo nuosaikūs, bet religiniai vadovai ilgainiui prigalvojo daugiau apribojimų, todėl Jėzaus dienomis šabo nuostatai žmonėms buvo tapę našta (Iš 20:8; Kun 25:4; Lk 13:14–16; Kol 2:16).

• Šebãtas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino vienuoliktą religinio kalendoriaus (penktą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo sausio vidurio iki vasario vidurio (Zch 1:7). (Žr. priedą B15.)

• Šèkelis.

  Pagrindinis hebrajų piniginis ir masės vienetas. Svėrė 11,4 g. Jeigu būdavo nurodomas „šventovės šekelis“, arba „šventasis šekelis“, tai galėjo reikšti, kad svoris turi būti tikslus arba atitikti Padangtėje laikomo šekelio svorio standartą. Galimas dalykas, būta ir karališkojo šekelio. Tai galėjo būti svorio standartas, laikomas karaliaus rūmuose (Iš 30:13, išn.).

• Šeminitas.

  Muzikinis terminas (pažod. „aštuonetas“), kuriuo veikiausiai nurodomas žemas muzikinis registras, arba tonacija. Šis terminas, matyt, buvo taikomas tiems instrumentams, kuriais atlikdavo bosines kūrinio partijas. O giedotojams jis tikriausiai nurodydavo, kad reikia pritarti ar giedoti žemu balsu (1Me 15:21; Ps 6, 12, antrašai).

• Šeòlas.

  Hebrajiškas žodis, atitinkantis graikiškąjį terminą „Hadas“. Jis reiškia kapą bendrąja prasme, o ne vieno žmogaus kapavietę (Pr 37:35, išn.; Ps 16:10, išn.; Apd 2:31, išn.).

• Šėtonas.

  Hebrajiškas žodis satan reiškia „priešininkas“. Kai originalo kalbomis jis vartojamas su žymimuoju artikeliu, juo įvardijamas didžiausias Dievo priešininkas Šėtonas, dar vadinamas Velniu (Job 1:6; Mt 4:10; Apr 12:9).

• Šiekštas.

  Bausmės priemonė. Šiekštai buvo įvairūs: vienais surakindavo kojas, kitais – kojas, rankas ir sprandą, dėl to kalinys sėdėdavo sulinkęs (Jer 20:2; Apd 16:24).

• Švarumas.

  Biblijoje kalbama ne tik apie fizinę švarą. Švaru taip pat yra tai, kas nesuteršta moraline ar dvasine prasme, kas be dėmės. Mozės Įstatyme kalbama ir apie apeiginį švarumą (Kun 10:10; Ps 51:7; Mt 8:2; 1Ko 6:11).

• Šventasis ženklas.

  Žvilgi aukso plokštelė, kurioje buvo išraižyti hebrajiški žodžiai, reiškiantys „Jehova yra šventas“. Buvo pritvirtintas ant vyriausiojo kunigo turbano (Iš 39:30). (Žr. priedą B5.)

• Šventavietė.

  Garbinimo apeigų vieta, paprastai ant kalvos, kalno ar kokios pakylos. Nors kartais šventavietėse būdavo garbinamas Jehova, dažniausiai jos siejamos su netikrų dievų garbinimu (Sk 33:52; 1Ka 3:2; Jer 19:5).

•  Šventykla, šventovė.

  Vieta, skirta garbinimo apeigoms. Dažniausiai turima omenyje Padangtė arba Jeruzalės šventykla. Pirmoji šventykla, kurią pastatė Saliamonas, buvo sugriauta babiloniečių. Po sugrįžimo iš Babilonijos tremties šventyklą pastatė Zerubabelis, tačiau ji irgi buvo sugriauta. Vėliau šventyklą atstatė Erodas I Didysis. Biblijoje šventykla neretai vadinama Jehovos Namais (Ezr 1:3; 6:14, 15; 1Me 29:1; 2Me 2:4; Mt 24:1). Šventove taip pat vadinama Dievo buveinė danguje (Iš 25:8, 9; 2Ka 10:25; 1Me 28:10; Apr 11:19). (Žr. priedus B8 ir B11.)

• Šventyklos tarnai.

  Hebrajiškai netinim (išvertus – „duotieji“). Jehovos šventyklon atiduoti tarnauti neizraelitai. Dauguma jų, matyt, buvo kilę iš gibeoniečių, kuriems Jozuė uždėjo prievolę rinkti malkas ir nešti vandenį Jehovos aukurui (Joz 9:23, 27; 1Me 9:2; Ezr 8:17).

• Šventoji.

  Didesnė už Šventų Švenčiausiąją ir nuo jos atskirta priekinė Padangtės, vėliau šventyklos, patalpa. Padangtės Šventojoje stovėjo auksinis žibintuvas, auksinis smilkalų aukuras, atnašinės duonos stalas, buvo laikomi aukso reikmenys. Šventyklos Šventojoje stovėjo auksinis aukuras, aukso žibintuvai ir dešimt atnašinės duonos stalų (Iš 26:33; Hbr 9:2). (Žr. priedą B5 ir B8.)

• Šventoji dvasia.

  Nematoma Dievo veikiamoji jėga, kuria jis naudojasi vykdydamas savo valią. Ta jėga šventa todėl, kad Jehova daro tik tai, kas tyra ir teisinga, ir kad pasitelkęs tą jėgą įgyvendina savo šventą valią (Lk 1:35; Apd 1:8).

• Šventstulpis.

  Tiesus stulpas, paprastai iš akmens, dažniausiai falo formos. Vaizdavo Baalą ar kitus netikrus dievus (Iš 23:24).

• Šventumas.

  Jehovos ypatybė; visiškas moralinis tyrumas (Iš 28:36; 1Sa 2:2; Pat 9:10; Iz 6:3). Hebrajų kalbos žodis, kalbant apie žmones (Iš 19:6; 2Ka 4:9), gyvūnus (Sk 18:17), įvairius dalykus, daiktus (Iš 28:38; 30:25; Kun 27:14), kokią nors vietą (Iš 3:5; Iz 27:13), metą, laikotarpį (Iš 16:23; Kun 25:12) ir darbus (Iš 36:4), nusako ką nors, kas paskirta ar atiduota šventajam Dievui Jehovai ar jo tarnystei. Biblijos graikiškojoje dalyje žodžiai, verčiami „šventas“, „šventumas“, irgi taikomi kalbant apie tai, kas paskirta Dievui. Šie žodžiai taip pat reiškia tyrą asmens elgesį (Mk 6:20; 2Ko 7:1; 1Pt 1:15, 16).

• Šventų Švenčiausioji.

  Galinė Padangtės ir šventyklos patalpa, kurioje stovėjo Sandoros Skrynia. Pagal Mozės Įstatymą į Šventų Švenčiausiąją įžengti galėjo tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose, Permaldavimo dieną (Iš 26:33; Kun 16:2, 17; 1Ka 6:16; Hbr 9:3).

T

• Tãlentas.

  Didžiausias hebrajų piniginis ir masės vienetas. Svėrė 34,2 kg. Graikų talentas buvo mažesnis ir svėrė apie 20,4 kg (1Me 22:14; Mt 18:24). (Žr. priedą B14.)

• Tamū̃zas.

  1) Dievybė, kurią, anot Biblijos, Jeruzalėje apraudojo Dievui neištikimos hebrajų moterys. Manoma, kad seniau buvo toks karalius, vardu Tamūzas, ir kad po jo mirties žmonės jį sudievino. Šumerų raštuose jis vadinamas Dumūziu ir žinomas kaip vaisingumo deivės Inanos (babiloniečių Ištarė) sugyventinis ar meilužis (Ez 8:14). 2) Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino ketvirtą religinio kalendoriaus (dešimtą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo birželio vidurio iki liepos vidurio (Žr. priedą B15).

• Tarpininkas.

  Asmuo, tarpininkaujantis sutaikant dvi šalis. Kaip sakoma Biblijoje, Mozė buvo Įstatymo sandoros tarpininkas, o Jėzus – naujosios sandoros tarpininkas (Gal 3:19; 1Ti 2:5).

• Tarši̇̀šo laivai.

  Iš pradžių taip buvo vadinami laivai, plaukiantys į senovės Taršišą (dabar Ispanija). Galiausiai, regis, šitaip imta vadinti didelius laivus, pritaikytus tolimoms kelionėms. Saliamonas ir Juozapatas tokių laivų buvo įsigiję prekybos tikslams (1Ka 9:26; 10:22; 22:48).

• Tártaras.

  Biblijos graikiškojoje dalyje Tartaru metaforiškai vadinama vieta, į kurią Nojaus dienomis buvo nublokšti nusidėję angelai (2 Pt 2:4). Čia pavartotas veiksmažodis tartaroo, tačiau tai nereiškia, kad Petras turėjo omenyje pagonių mitologinį Tartarą – tamsų požeminį kalėjimą, kur buvo kalinami žemesni dievai. Anuos nusidėjusius angelus Dievas tiesiog išvarė iš dangiškųjų buveinių, atėmė iš jų aukštą padėtį, ir tie, kalbant perkeltine prasme, atsidūrė tirštoje dvasinėje tamsoje ir dėl to nemato aiškios Dievo valios. Be to, šių maištininkų ir jų valdovo Šėtono ateitis labai niūri – jų laukia sunaikinimas. Taigi Tartaru vaizdžiai vadinamas prieš Dievą sukilusių angelų visiškas nužeminimas.  „Bedugnė“, apie kurią kalbama Apreiškimo 20:1–3, nėra Tartaras.

• Taurininkas.

  Pareigūnas, kuris patiekdavo valdovui vyną ir kitus gėrimus. Tokia tarnyba buvo labai garbinga, o kai kurie taurininkai, pelnę valdovo pasitikėjimą, tapdavo jo patarėjais (Pr 40:1, 2, 11; Neh 1:11; 2:1).

• Tebètas.

  Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino dešimtą religinio kalendoriaus (ketvirtą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo gruodžio vidurio iki sausio vidurio. Paprastai šis mėnuo vadinamas tiesiog dešimtu mėnesiu (Est 2:16). (Žr. priedą B15.)

• Teisėjai.

  Vyrai, kuriuos Jehova siųsdavo gelbėti tautos tais laikais, kai Izraelis dar neturėjo karaliaus (Ts 2:16).

• Teismo diena.

  Diena, arba laikotarpis, kai tam tikri žmonės, tautos ir apskritai visa žmonija turi atsiskaityti Dievui. Teismo diena Biblijoje kai kur vadinamas metas, kai kam nors įvykdoma pelnyta mirties bausmė, taip pat metas, kai žmonėms bus suteikta galimybė išsigelbėti ir gauti amžiną gyvenimą. Jėzus Kristus ir apaštalai kalbėjo apie tam tikrą Teismo dieną, kai bus teisiami ne tik gyvieji, bet ir mirusieji (Mt 12:36).

• Teismo pakyla.

  Paprastai po atviru dangumi pastatyta pakyla su laiptais, kur sėdėdavo valdžios vyrai. Nuo pakylos jie kreipdavosi į žmones ir skelbdavo sprendimus. Biblijoje taip pat minimos „Dievo teismo pakyla“ ir „Kristaus teismo pakyla“, prieš kurias turės stoti visa žmonija (Rom 14:10; 2Ko 5:10; Jn 19:13).

• Teisumas.

  Biblija moko, kad teisu yra tai, kas atitinka Dievo nustatytas gėrio ir blogio normas (Pr 15:6; Įst 6:25; Pat 11:4; Sof 2:3; Mt 6:33).

• Terãfai.

  Šeimos dievukai, į kuriuos kartais būdavo kreipiamasi buriant (Ez 21:21, išn.). Terafų būta žmogaus pavidalo ir dydžio, būta ir daug mažesnių (Pr 31:34; 1Sa 19:13, 16, išn.). Kaip rodo archeologiniai radiniai iš Mesopotamijos, tas, kam priklausė terafai, galėjo pretenduoti į šeimos paveldą. (Galbūt todėl ir Rachelė buvo paėmusi tėvo terafus.) Regis, izraelitai tokio papročio neturėjo, vis dėlto teisėjų ir karalių laikais terafai buvo naudojami stabmeldiškose apeigose. Terafus sykiu su kitais stabais naikino Dievui ištikimas karalius Jošijas (Ts 17:5; 2Ka 23:24, išn.; Oz 3:4, išn.).

• Tišris.

  Žr. ETANIMAS.

• Tremtis.

  Prievartinis iškeldinimas iš gimtojo krašto ar namų. Dažnai žmones tremtin išvarydavo užkariautojai. Hebrajiškas žodis reiškia „išvykimas“. Izraelio tautos istorijoje buvo dvi tremtys. Šiaurinės dešimties giminių karalystės gyventojus į tremtį išvarė asirai. Vėliau į Babiloniją buvo ištremti pietinės dviejų giminių karalystės gyventojai. Tiek vieni, tiek kiti į savo kraštą grįžo valdant Persijos valdovui Kyrui (2Ka 17:6; 24:16; Ezr 6:21).

• Trimitas.

  Metalinis pučiamasis instrumentas, skirtas ženklui duoti ar muzikuoti. Kaip rašoma Skaičių 10:2, Jehova liepė nukaldinti du sidabrinius trimitus, kad tam tikrais jų garsais būtų galima sušaukti bendruomenę, duoti ženklą stovyklai kilti į kelią, taip pat skelbti kovinę parengtį. Šie trimitai tikriausiai buvo tiesūs ir skyrėsi nuo lenktų, padarytų iš gyvulių ragų. Tam tikri trimitai buvo naudojami muzikuojant šventykloje. Biblijoje vaizdinga kalba rašoma, kad Jehovos nuosprendžiai ir kitokios jo valios apraiškos palydimos tarsi trimito garsų (2Me 29:26; Ezr 3:10; 1Ko 15:52; Apr 8:7–11:15).

• Turbanas.

  Vyniojamas galvos apdangalas. Vyriausiasis kunigas nešiojo geriausio lino turbaną, ant kurio priekyje mėlyna virvele buvo pririšta auksinė plokštelė. Karalius irgi nešiodavo turbaną ir ant jo dėdavosi karališką vainiką. Jobas perkeltine prasme kalbėjo, kad tvirtai laikosi teisingumo, tarsi būtų užsidėjęs jį ant galvos lyg turbaną (Iš 28:36, 37; Job 29:14; Ez 21:26).

U

• Ugnies ežeras.

  Biblijoje minimas „degantis ugnies ir sieros ežeras“, dar vadinamas „antrąja mirtimi“. Į jį, taip sakant, bus įmesti neatgailaujantys nusidėjėliai, Velnias, mirtis ir Hadas. Kadangi dvasinėms esybėms, mirčiai ir Hadui ugnimi padaryti žalos neįmanoma, galime daryti išvadą, kad ugnies ežeras yra tik įvaizdis. Jis reiškia sunaikinimą, o ne amžino kankinimo vietą (Apr 19:20; 20:14, 15; 21:8).

• Úolektis.

  Ilgio matavimo vienetas, maždaug lygus atstumui nuo alkūnės iki vidurinio piršto galo. Izraelitai dažniausiai matuodavo 44,5 cm uolektimi, bet buvo žinoma ir per plaštaką ilgesnė 51,8 cm uolektis (Pr 6:15; Lk 12:25). (Žr. priedą B14.)

• Urimai ir Tumimai.

  Tam tikros priemonės, kuriomis, panašiai kaip burtais, vyriausiasis  kunigas naudodavosi, kai reikėdavo sužinoti Dievo valią tautai svarbiais klausimais. Urimai ir Tumimai buvo įdedami į vyriausiojo kunigo antkrūtinį jam einant į Padangtę. Regis, jais buvo naudojamasi iki to meto, kai babiloniečiai sunaikino Jeruzalę (Iš 28:30; Neh 7:65).

• Uždanga.

  Dailiai išaustas ir kerubų atvaizdais išsiuvinėtas audeklas, skyręs Padangtės, o vėliau – šventyklos Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios (Iš 26:31; 2Me 3:14; Mt 27:51; Hbr 9:3) (Žr. priedą B5.)

• Užstatas.

  Koks nors daiktas, kurį skolininkas duoda skolintojui kaip laidą, kad ateityje skolą grąžins. Kad būtų apgintos vargingų ir paprastų žmonių teisės, Mozės Įstatyme buvo tam tikrų nurodymų, kaip su gautu užstatu dera elgtis (Iš 22:26; Ez 18:7).

V

• Velnias.

  Taip verčiamas graikų kalbos žodis diabolos, reiškiantis „šmeižikas“. Šiuo žodžiu Biblijos graikiškojoje dalyje vadinamas Šėtonas, nes jis apšmeižė Jehovą ir visaip juodina jo šventą vardą (Mt 4:1; Jn 8:44; Apr 12:9).

• Viešpaties vakarienė.

  Jėzaus mirties minėjimas. Per jį buvo valgoma duona be raugo ir geriamas vynas, vaizduojantys Kristaus kūną ir kraują. Krikščionys laikosi Biblijos paliepimo minėti šį įvykį, todėl Viešpaties vakarienė vadinama ir tiesiog Minėjimu (1Ko 11:20, 23–26).

• Vynmaišis.

  Maišas vynui laikyti. Buvo daromas iš gyvulio, pavyzdžiui, ožkos ar avies, odos. Vynas buvo pilamas į naujus vynmaišius, kad šie atlaikytų spaudimą, susidarantį dėl anglies dioksido, išsiskiriančio vynui fermentuojantis. Seni vynmaišiai spaudimo neatlaiko, nes yra praradę elastingumą (Joz 9:4; Mt 9:17).

• Vyno spaudykla.

  Paprastai tai buvo dvi duobės, iškirstos kalkakmenyje – viena aukščiau, kita žemiau – ir sujungtos mažu latakėliu. Viršutinėje duobėje buvo minamos vynuogės ir jų sultys sutekėdavo į apatinę duobę. Dievo nuosprendžio vykdymas vaizdžiai palyginamas su vynuogių mynimu spaudykloje (Iz 5:2; Apr 19:15).

• Vyresnysis.

  Žr. SENIŪNAS.

• Vyriausiasis kunigas.

  Kunigas, pagal Mozės Įstatymą atstovaujantis tautai Dievo akivaizdoje ir vadovaujantis kitiems kunigams (2Me 26:20; Ezr 7:5). Tik vyriausiasis kunigas galėjo įeiti į Šventų Švenčiausiąją – galinę Padangtės, vėliau šventyklos, patalpą. Tą jis darydavo kartą per metus, Permaldavimo dieną. Jėzus Kristus irgi vadinamas vyriausiuoju kunigu (Kun 16:2, 17; 21:10; Mt 26:3; Hbr 4:14).

• Viršustulpė.

  Dekoruota viršutinė kolonos dalis. Dvi kolonos prie Saliamono pastatytos šventyklos įėjimo, vadinamos Jachinu ir Boazu, buvo papuoštos didelėmis viršustulpėmis (1Ka 7:16). (Žr. priedą B8.)

Z

• Zivas.

  Iš pradžių taip buvo vadinamas antras hebrajų religinio kalendoriaus (aštuntas pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai šį mėnesį vadino ijaru, kaip rodo Talmudas ir kiti to laiko raštai (1Ka 6:37). (Žr. priedą B15.)

Ž

• Ženklas.

  Tam tikras reikšmingas dalykas, veiksmas, aplinkybės ar nepaprastas reiškinys, patvirtinantis arba pranašaujantis apie kokį kitą dalyką ar įvykį (Pr 9:12, 13; 2Ka 20:9; Mt 24:3).

• Žydai.

  Žlugus dešimties Izraelio giminių karalystei, taip imta vadinti žmones iš Judo giminės (2Ka 16:6). Izraelio tautos likučiui grįžus iš Babilonijos tremties, žydais imta vadinti žmones iš visų Izraelio giminių (Ezr 4:12). Vėliau žydais vadino visus izraelitus, nesvarbu, kur jie gyveno (Est 3:6). Apaštalas Paulius šį žodį vartojo ir perkeltine prasme. Jis rašė, kad tautybė krikščionių bendruomenėje neturi jokios reikšmės (Rom 2:28, 29; Gal 3:28).

• Žmogaus Sūnus.

  Evangelijose apie 80 kartų taip pavadintas Jėzus Kristus. Tuo pabrėžiama, kad Jėzus gimė iš moters ir kad buvo žmogus, o ne dvasinė esybė, persikūnijusi į fizinį kūną. Tai taip pat leidžia suprasti, kad būtent Jėzus išpildys tai, kas išpranašauta Danieliaus 7:13, 14. Hebrajiškosiose knygose šiais žodžiais kreipiamasi į pranašus Ezechielį ir Danielių. Tokiu kreipiniu pabrėžiamas skirtumas tarp netobulų Dievo žinios skelbėjų ir paties Dievo (Ez 3:17; Dan 8:17; Mt 19:28; 20:28).

• Žvaigždininkas.

  Biblijoje žvaigždininku vadinamas astrologas – asmuo, kuris pagal Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių judėjimą spėja ateities įvykius (Dan 2:27; Mt 2:1).