Patarlių 7:1–27
7 Mano sūnau, laikykis mano priesakųir brangink mano įsakymus.+
2 Paisyk mano įsakų, ir gyvensi,+saugok mano pamokymus tarsi savo akies vyzdį.
3 Užsirišk juos sau ant pirštų,įrėžk į širdį tarsi į plokštę.+
4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“,tark supratimui: „Mudu giminaičiai.“
5 Jie apsaugos tave nuo svetimos moters,+nuo palaidūnės ir jos saldžių žodžių.+
6 Kartą žiūrėjau namuose pro langą,žvelgiau pro pinučius žemyn
7 ir stebėdamas nepatyrusius* jaunuoliuspamačiau tarp jų vaikiną, visai neturintį nuovokos.+
8 Žiūriu, jis pėdina pro jos skersgatvį,žingsniuoja jos namų link.
9 Diena jau blėsta, vakarėja,artinasi nakties tamsa.+
10 Ir štai prieš jį išeina viliotoja,apsirengusi kaip parsiduodanti moteris,+ klastingos širdies.
11 Ji nerimsta, ji įžūli,+namuose nenusėdi,
12 tai gatvėje, tai aikštėje,tai prie kokio kampo tyko aukos.+
13 Ji pasičiumpa tą vaikiną, bučiuojair begėdiškai kalba:
14 „Turėjau atnašauti bendrystės auką+ir šiandien savo įžadą įvykdžiau.
15 Todėl ir išėjau tavęs pasitikti,ieškojau tavęs ir suradau.
16 Savo guolį išklojau puikiausiomis antklodėmis,spalvingomis lino drobėmis iš Egipto.+
17 Mano patalas kvepia mira, agarmedžiu, cinamonu.+
18 Eime, svaiginkimės meile iki paryčių,mėgaukimės aistringomis glamonėmis.
19 Mano vyro nėra namie,jis išvyko į tolimą kelionę.
20 Pasiėmė maišelį pinigų,tad nesugrįš, iki stos pilnatis.“
21 Ji suvedžioja jį gudria šneka,+lipšniais žodžiais suvilioja.
22 Ir tas štai eina paskui ją lyg jautis į skerdyklą,lyg koks kvailys, nenuvokdamas, kad bausmės pančiai* jo laukia,+
23 nenumanydamas, kad strėlė pervers jam kepenis.
Jis lekia į spąstus it paukštis, neįtardamas, kad tai kainuos gyvybę.+
24 Užtat, mano sūnūs, klausykitės manęs,dėmėkitės mano žodžius.
25 Neleiskite savo širdžiai sukti į viliotojos kelius,nenuklyskite į jos takus.+
26 Juk ji jau daugelį pražudė,+gausybei vyrų atėmė gyvybę.+
27 Jos namai – kelias į kapą*,kelias, vedantis žemyn, į mirties buveines.
