Jeremijo 2:1–37
2 Jehova perdavė man tokį žodį:
2 „Eik ir skelbk, teišgirsta Jeruzalė: ‘Štai ką sako Jehova.
Atsimenu, kokia ištikima man buvai* jaunystėje,+kaip mane mylėjai, kai sužadėtinė buvai,+kaip ėjai paskui mane dykumoje,nesėjamoje žemėje.+
3 Izraelis Jehovai buvo šventas,+ pirmasis jo derliaus vaisius.
Kas jį praryti mėgins, kaltę užsitrauks,nelaimė tuos ištiks, – tai Jehovos žodis.’“+
4 Klausykitės Jehovos žodžio, Jokūbo namaiir visos Izraelio namų kiltys.
5 Štai ką sako Jehova:„Kuo jūsų protėviams nusikaltau,+kad nuo manęs atsitolino?
Jie nusekė paskui niekingus stabus+ ir patys tapo niekingi.+
6 Jie nesiteiravo: ‘Kur yra Jehova –tas, kuris išvedė mus iš Egipto krašto+ir lydėjo per dykumą,per žemę smėlynų+ ir daubų,sausros+ ir juodžiausių šešėlių,žemę, kur niekas neužklysta,kur joks žmogus negyvena?’
7 Atvedžiau jus į sodų kraštą,atidaviau jo vaisius ir gėrybes,+bet jūs atėję mano kraštą suteršėte,mano paveldą pasibaisėtinu pavertėte.+
8 Kunigai nesiteiravo: ‘Kur yra Jehova?’+
Įstatymo mokytojai manęs nepažinojo,ganytojai prieš mane maištavo,+pranašai pranašavo Baalo vardu+ir sekė paskui dievus, iš kurių jokios naudos.
9 Užtat aš vėl pašauksiu jus teisman,+ – tai Jehovos žodis.
Net jūsų vaikų vaikus teisman pašauksiu.
10 Keliaukite į Kitimų+ pakrantes*, pasižvalgykite.
Siųskite pasiuntinius į Kedarą+ ir gerai pagalvokite –pažiūrėkite, ar kur nors yra buvę kas panašaus.
11 Ar yra kokia tauta iškeitusi savo dievus į tai, kas jai nėra dievai?
O manoji tauta iškeitė mano šlovę į tai, kas nieko verta.+
12 Nustėrk iš nuostabos, dangau,šiurpk iš siaubo – tai Jehovos žodis, –
13 nes mano tauta kalta dėl dviejų piktybių:ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį,+ir prisikasė* sau šulinių –sutrūkusių talpyklų, nelaikančių vandens.
14 Argi Izraelis – tarnas? Argi jis – namuose gimęs vergas?
Tai kodėl gi tapo plėšikų grobiu?
15 Liūtai ant mano tautos riaumoja,+iš tolo girdėti jų staugimas.
Jos kraštą siaubo reginiu jie pavertė,jos miestus sudegino, paliko negyvenamus.
16 Nofo*+ ir Tachpanheso+ žmonės nuganė tau viršugalvį.
17 Argi ne pati tą nelaimę prisišaukei?
Juk palikai savo Dievą Jehovą,+kuris keliu tave vedė.
18 Kodėl tave traukia kelias į Egiptą?+
Kodėl Šihoro* vandenį panorai gerti?
Kodėl tave vilioja kelias į Asiriją?+
Kodėl Upės* vandens užsigeidei?
19 Tavo nedorumas tave tepamoko,tavo neištikimybė tau tepriekaištauja.
Suprask ir įsisąmonink, kaip negerai, kaip pražūtingayra palikti Jehovą, savo Dievą.+
Nė kiek manęs nebijojai,+ – tai visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
20 Kadaise sulaužiau tavo jungą,+pančius sutraukiau,o tu sakei: ‘Neketinu tau tarnauti.’
Ant kiekvienos aukštos kalvos, po kiekvienu vešliu medžiu+gulėjai išsidrėbusi ir ištvirkavai.+
21 Pasodinau tave – rinktinį raudonosios vynuogės daigą,+ iš puikiausios sėklos išdaigintą.
Kaip galėjai taip išsigimti ir pavirsti mano akivaizdoje į laukinį vynmedį?+
22 Nors praustumeisi šarmu ir gausiai muilo naudotum,tavo kaltės dėmė man iš akių nepradingtų,+ – tai Jehovos žodis.
23 Kaip gali sakyti: ‘Nesu susiteršusi,baalams iš paskos nėjau’?
Žiūrėk, kaip elgeisi slėnyje,pagalvok, ką padarei.
Tu – lyg jauna greita kupranugarė,rujojanti ir lakstanti pirmyn atgal,
24 lyg prie dykumos pripratusi laukinė asilė,kuri patino ieškodama uostinėja vėją.
Ar gali kas rujos metu ją sulaikyti?
Tiems, kas jos ieško, ilgai vargti nereikia –ją suranda, kai ateina metas poruotis.
25 Liaukis lakstyti – kojas nutrinsiir gerklė išdžius.
Bet tu sakei: ‘Nė nesitikėk!+
Svetimuosius* aš pamilau,+jiems iš paskos ir seksiu.’+
26 Kaip pagautas vagis rausta iš gėdos,taip gėdysis ir Izraelio namai –visi gyventojai, karaliai ir didžiūnai,kunigai ir pranašai.+
27 Medžiui jie sako: ‘Tu – mano tėvas’,+akmeniui: ‘Tu mane pagimdei.’
Nuo manęs jie nusisuko, nugręžė veidą,+bet nelaimei užėjus prašys:‘Ateik ir gelbėk mus!’+
28 Kurgi tie dievai, kurių prisidirbai?+
Tegu ateina ir išgelbsti tave iš nelaimės.
Juk tavo dievų, Judai, daugybė – tiek, kiek ir tavo miestų.+
29 Kodėl man priešgyniaujate?
Kodėl prieš mane visi sukilote?+ Tai Jehovos žodis.
30 Veltui jūsų sūnus drausminau+ –jie nesileido pamokomi.+
Jūsų pačių kalavijas rijo jūsų pranašus,+lyg plėšrus liūtas dorojo.
31 Apsvarstykite, šios kartos žmonės, Jehovos žodį.
Nejau tapau Izraeliui dykuma?
Nejau tapau tamsybių kraštu?
Kaipgi manoji tauta galėjo sakyti: ‘Eisime ten, kur norime.
Pas tave nebegrįšime’?+
32 Ar gali pamiršti mergelė savo gražmenas,nuotaka – savo puošniąją* juostą?
O mano tauta seniai mane užmiršo.+
33 Kaip puikiai, moterie, tu gebi ieškoti meilės!
Nedorybės keliais esi išmokusi eiti.+
34 Tavo skvernai sutepti nekaltu vargšų krauju,+ –nors nemačiau, kad jie būtų laužęsi vidun, –taip, visi tavo skvernai kruvini.+
35 Bet tu giniesi: ‘Nesu kalta.
Jo rūstybė nusigręžė nuo manęs.’
Štai dabar aš teisiù tave už tai,kad sakei: ‘Nenusidėjau.’
36 Kodėl taip lengvabūdiškai elgiesi, kodėl nerimsti?
Prieš Egiptą apsigėdinsi,+kaip prieš Asiriją apsigėdinai.+
37 Išeisi iš ten rankom galvą užsidengusi,+nes Jehova atmetė tuos, kuriais tu pasitiki.
Su jais tu nieko nelaimėsi.“
Išnašos
^ Arba „kaip ištikimai mane mylėjai“.
^ Arba „salas“.
^ Arba „išsikirto“, tikriausiai uoloje.
^ Kitaip – Memfio.
^ T. y. Eufrato.
^ Nilo upės atšaka.
^ Arba „Svetimus dievus“.
^ Arba „vestuvinę“.
