Kaip ši knyga išliko?

Senoviniai raštai turėjo natūralių priešų — tai ugnis, drėgmė, pelėsiai. Biblija nebuvo apsaugota nuo tokių pavojų. Istorija, kaip ji pergyveno laiko žaizdas ir tapo labiausiai pasaulyje paplitusia knyga, išskiria ją iš kitų senovinių raštų. Tai verta ne vien paviršutiniško domėjimosi.

BIBLIJOS rašytojai neiškalė savo žodžių akmenyje ir neįrašė jų į patvarias molines plokštes. Kaip žinome, jie rašė savo žodžius ant gendančių medžiagų — papiruso (padaryto iš taip vadinamo Egipto augalo) ir pergamento (padaryto iš gyvūnų odos).

Kas atsitiko su originalais? Jie tikriausiai seniai suiro, dauguma — senovės Izraelyje. Mokslininkas Oskaras Paretas aiškina: „Abiem šioms rašymui vartotoms medžiagoms [papirusui ir odai] vienodai kenkia drėgmė, pelėsiai ir įvairūs vikšrai. Mes iš patirties žinome, kaip greitai popierius ir netgi tvirta oda genda lauke arba drėgname kambaryje.“¹

Originalų nebėra, tad kaip Biblijos rašytojų žodžiai išliko iki mūsų dienų?

Išsaugota kruopščių perrašinėtojų

Netrukus po to, kai buvo parašyti originalai, pradėta daryti rankraštines kopijas. Raštų perrašinėjimas netgi tapo profesija senovės Izraelyje (Ezdro 7:6, NW; Psalmių 45:1, NW). Tačiau ir kopijos buvo daromos ant gendančių medžiagų. Galiausiai jos turėjo būti pakeistos kitomis rankraštinėmis kopijomis. Kai originalų nebeliko, toliau perrašinėjama buvo iš šių kopijų. Jų perrašinėjimas tęsėsi daugelį šimtmečių. Gal dėl perrašinėtojų klaidų Biblijos tekstas bėgant amžiams smarkiai pasikeitė? Įrodymai sako, kad ne.

Profesionalūs perrašinėtojai buvo labai atsidavę. Jie nepaprastai gerbė žodžius, kuriuos perrašinėjo. Be to, jie buvo kruopštūs. Hebrajiškas žodis, išverstas žodžiu „perrašinėtojas“, yra so·pherʹ, nurodantis skaičiavimą ir registravimą. Kad suprastume, kokie kruopštūs buvo perrašinėtojai, apsvarstykime masoretų pavyzdį. * Apie juos mokslininkas Tomas Hartvelas Hornas paaiškino: „Jie... apskaičiavo, kuri yra vidurinė Penkiaknygės [pirmųjų penkių Biblijos knygų] raidė, kuris yra vidurinis kiekvienos knygos sakinys ir kiek kartų kiekviena [hebrajų] abėcėlės raidė kartojasi visuose Hebrajų Raštuose.“³

Taigi įgudę perrašinėtojai taikė keletą kryžminio patikrinimo metodų. Kad nepraleistų nė vienos raidelės iš Biblijos teksto, jie netgi suskaičiuodavo ne tik perrašomus žodžius, bet ir raides. Pagalvok, kiek atidumo reikėjo padaryti tokį dalyką: kaip pranešama, jie Hebrajų Raštuose suskaičiuodavo 815 140 atskirų raidžių!⁴ Toks darbštumas užtikrino didelį tikslumą.

Vis dėlto perrašinėtojai nebuvo neklystantys. Ar yra įrodymų, kad Biblijos tekstas, nors ir amžiais perrašinėtas, išliko patikimas?

 Tvirtas pagrindas pasitikėti

Yra svari priežastis tikėti, kad Biblija yra tiksliai perduota iki pat mūsų dienų. Apie tai byloja turimi rankraščiai — maždaug 6000 visų Hebrajų Raštų ar jų dalių kopijų ir apie 5000 Krikščioniškųjų Raštų kopijų graikų kalba. Tarp jų yra vienas Hebrajų Raštų rankraštis, atrastas 1947 metais, kuris parodo, kaip tiksliai Raštas buvo perrašinėjamas. Jis buvo pavadintas „svarbiausiu šiais laikais atrastu rankraščiu“.⁵

Tų metų pradžioje jaunas beduinas piemuo ganydamas savo kaimenę netoli Negyvosios jūros pastebėjo olą. Joje jis rado daug molinių ąsočių, iš kurių dauguma buvo tušti. Tačiau viename sandariai užkimštame ąsotyje jis rado kruopščiai į drobę suvyniotą odinį ritinį, kuriame buvo visa biblinė Izaijo knyga. Matosi, kad šis išlikęs geras, bet apsitrynęs ritinys buvo restauruotas. Tas jaunas piemenėlis nelabai tenuvokė, kad senovinis rankraštis, kurį jis laikė savo rankose, galiausiai patrauks viso pasaulio dėmesį.

Kuo reikšmingas tas rankraštis? 1947 metais turėti seniausi visų Hebrajų Raštų rankraščiai buvo maždaug iš dešimtojo m. e. amžiaus. O šis ritinys buvo datuotas antruoju amžiumi p. m. e. * — jis daugiau kaip tūkstantmečiu senesnis. * Mokslininkams buvo labai įdomu palyginti šį ritinį su daug vėliau padarytais rankraščiais.

Vieno tyrimo metu mokslininkai palygino 53-iąjį Izaijo knygos skyrių iš Negyvosios jūros ritinio su masoretiniu tekstu, parašytu po tūkstančio metų. Knygoje A General Introduction to the Bible dėstomi tyrimo rezultatai: „166-iuose žodžiuose, sudarančiuose Izaijo 53-iąjį skyrių, abejotinos yra tik septyniolika raidžių. Dešimt iš tų raidžių turi reikšmės tik rašybai, o tai nekeičia prasmės. Kitos keturios raidės, tokios kaip jungtukai, tik menkai keičia stilių. Likusios trys raidės sudaro žodį ‛šviesa’, — jis yra pridėtas 11 eilutėje ir beveik nedaro poveikio prasmei. ... Taigi po tūkstančio metų Biblijos perdavinėjimo iš kartos į kartą skyriuje, sudarytame iš 166 žodžių, abejotinas tik vienas žodis (trys raidės), ir tas žodis beveik nekeičia eilutės prasmės.“⁷

Profesorius Milaras Berouzas, daugelį metų tyrinėjęs šių ritinių turinį, priėjo panašią išvadą: „Daugelio skirtumų tarp... Izaijo ritinio ir masoretinio teksto priežastis yra perrašinėjimo klaidos. Išskyrus šiuos skirtumus, jis iš esmės nuostabiai atitinka viduramžių rankraščių tekstus. Toks atitikimas daug senesniam rankraščiui yra užtikrinantis liudijimas, kad apskritai tradicinis tekstas yra tikslus.“⁸

 „Užtikrinantį liudijimą“ galima pateikti ir apie Krikščioniškųjų Graikų Raštų perrašinėjimą. Pavyzdžiui, 19-ajame amžiuje atrastas Sinajaus kodeksas — ketvirtuoju m. e. amžiumi datuojamas pergamentinis rankraštis — padėjo patvirtinti šimtmečius vėliau padarytų Krikščioniškųjų Graikų Raštų rankraščių tikslumą. Evangelijos pagal Joną papiruso fragmentas, atrastas Fajumo apylinkėse (Egiptas), yra datuojamas antrojo m. e. amžiaus pirmąja puse, tai yra nepraėjus nė 50 metų po to, kai buvo parašytas originalas. Jis per šimtmečius išliko sausame smėlyje. Šis tekstas atitinka daug vėlesnių rankraščių tekstus.⁹

Taigi įrodymai patvirtina, kad perrašinėtojai iš tikrųjų dirbo labai kruopščiai. Vis dėlto jie darė klaidų. Joks atskiras rankraštis nėra be klaidų; nėra išimtis ir Izaijo knygos Negyvosios jūros ritinys. Vis dėlto mokslininkai sugebėjo aptikti ir pataisyti tokius nukrypimus nuo originalo.

Perrašinėtojų klaidų ištaisymas

Sakykime, kad 100 asmenų būtų paprašyta nurašyti ilgą dokumentą. Be abejo, bent kai kurie iš tų perrašytojų įveltų klaidų. Tačiau ne visi padarytų tas pačias klaidas. Jeigu tu paimtum visas 100 kopijų ir labai atidžiai jas palygintum, galėtum surasti klaidas ir nustatyti tikslų dokumento originalo tekstą, net jeigu jo niekada nematei.

Panašiai ir Biblijos perrašinėtojai darė ne tas pačias klaidas. Dabar, galėdami atlikti tūkstančių Biblijos rankraščių palyginamąją analizę, tekstologai aptiko klaidas, nustatė originalų tekstą ir padarė reikalingas pataisas. Taip atidžiai tyrinėdami tekstologai sudarė pirminius tekstus originalo kalbomis. Tuose atnaujintuose hebrajiškų ir graikiškų tekstų leidimuose parinkti autentiški, daugumos požiūriu, žodžiai, o išnašose dažnai pateikiami kiti variantai arba alternatyvūs tekstai, pasitaikantys tam tikruose rankraščiuose. Vertėjai naudojasi būtent tais tekstologų atnaujintais leidimais versdami Bibliją į šiuolaikines kalbas.

Tad skaitydamas šiuolaikinį Biblijos vertimą tu gali visai pagrįstai tikėti, kad hebrajiški ir graikiški tekstai, iš kurių jis išverstas, nuostabiai tiksliai atitinka Bibliją rašiusiųjų žodžius. * Biblijos, tūkstantmečius kopijuotos ranka, išlikimo istorija iš tikrųjų nepaprasta. Todėl seras Frederikas Kenjonas, ilgametis Britų muziejaus direktorius, galėjo pasakyti: „Tikrai neperdėsime tvirtindami, kad iš esmės Biblijos tekstas yra patikimas... To negalima pasakyti apie jokią kitą senovinę knygą pasaulyje.“¹⁰

[Išnašos]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Bibliją išsaugojo įgudę perrašinėtojai

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Izaijo knygos Negyvosios jūros ritinys (faksimilė pateikta) beveik nesiskiria nuo masoretinio teksto, parašyto tūkstantmečiu vėliau