Kas atsitinka mūsų mirusiems mylimiesiems?
9 skyrius
Kas atsitinka mūsų mirusiems mylimiesiems?
1. Ką jaučia žmonės, kai mirtis atima mylimą asmenį?
„ŽMOGUS kenčia, kai miršta mylimas asmuo, nes mirtis — tai praradimas artimo, kuris nueina nežinomybėn.“ Taip pasakė vienas sūnus, kai mirė jo tėvas ir netrukus po to motina. Skausmas ir didelio praradimo suvokimas sukrėtė jį taip, kad jis pasijuto „grimztąs į bedugnę“. Galbūt tu esi patyręs panašią kančią. Tu turbūt norėjai žinoti, kur yra tavo mylimi artimieji ir ar tu vėl kada nors juos pamatysi.
2. Kokie painūs klausimai iškyla kalbant apie mirtį?
2 Kai kuriems liūdintiems tėvams sako, kad „Dievas pasirenka gražiausias gėles, kad jas paimtų pas save į dangų“. Ar taip yra iš tikrųjų? Ar mirę mūsų mylimi asmenys nuėjo į dvasinę sritį? Gal tai nirvana — kaip ją vadina kai kurie — apibūdinta kaip palaiminga padėtis, kurioje nėbėra jokio skausmo nei troškimo? Ar tie, kuriuos mylime, įėjo pro duris į amžinąjį gyvenimą rojuje? O gal, kaip tvirtina kiti, mirti — tai patekti į nesibaigiantį kankinimą, skirtą tiems, kurie įžeidė Dievą? Ar gali mirusieji veikti mūsų gyvenimą? Kad gautume teisingus atsakymus į šiuos klausimus, turime kreiptis į Dievo Žodį, Bibliją.
KAS YRA „DVASIA“ ŽMONĖSE?
3. Kokia buvo Sokrato ir Platono nuomonė apie mirusiųjų būklę ir kaip tai veikia žmones šiandien?
3 Senovės graikų filosofai Sokratas ir Platonas teigė, kad vyro ir moters viduje turi būti kažkas įgimta nemirtinga — siela, kuri pergyvena mirtį ir niekada iš tikrųjų nemiršta. Visoje žemėje milijonai šiandien tuo tiki. Tas įsitikinimas dažnai sukelia tiek mirusiųjų baimę, tiek ir rūpinimąsi jų gerove. Biblija mus moko apie mirusiuosius visiškai ko kito.
4. a) Ką Pradžios knyga kalba mums apie sielą? b) Ką Dievas įkvėpė Adomui, kad padarytų jį gyvą?
4 Kalbėdami apie mirusiųjų būklę, turime prisiminti, kad mūsų pirmasis tėvas, Adomas, neturėjo sielos. Jis buvo siela. Baimę keliančio kūrimo akto metu Dievas suformavo žmogų — sielą — iš pagrindinių žemės elementų ir po to įkvėpė jam „gyvybės kvapą“. Pradžios 2:7 (ŠvR) mums sakoma: „Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvosios dvasios [„gyvybės kvapą“, ŠR] į jo noskyles, padarydamas žmogų gyva siela.“ Adomo gyvybė buvo palaikoma kvėpavimu. Kad Dievas įkvėpė Adomui gyvybės kvapą, tai reiškė daugiau negu tik oro įpūtimą į žmogaus plaučius. Biblija kalba apie „gyvybės jėgą“, veikiančią žemiškose gyvose būtybėse (Pradžios 7:22, NW).
5, 6. a) Kas yra „gyvybės jėga“? b) Kas atsitinka, kai „dvasia“, paminėta Psalmių 146:4 (NTP), nustoja teikti gyvybę kūnui?
5 Kas yra „gyvybės jėga“? Tai gyvybės kibirkštis, kurią Dievas įžiebė negyvame Adomo kūne. Ši jėga buvo toliau palaikoma kvėpavimu. O kas yra „dvasia“, paminėta Psalmių 146:4 (NTP)? Šiame tekste apie tą, kuris miršta, sakoma: „Išeina jo dvasia — jis sugrįžta į savo žemę; tą pačią dieną žūna jo sumanymai.“ Kai Biblijos rašytojai šiuo atžvilgiu vartoja žodį „dvasia“, jie neturi omenyje atskirtos nuo kūno sielos, kuri tęsia gyvenimą po kūno mirties.
6 „Dvasia“, kuri išeina iš žmogaus jam mirštant, yra gyvybės jėga, gavusi pradžią iš mūsų Kūrėjo (Psalmių 35:10; Apaštalų darbai 17:28). Ši gyvybės jėga, sugyvinanti kokį nors kūrinį, neturi jam būdingų bruožų, taip kaip ir elektra, teikianti galią kokiam nors prietaisui, neįgyja jo savybių. Kai kas nors miršta, dvasia (gyvybės jėga) nustoja teikti gyvybę kūno ląstelėms, panašiai kaip užgęsta elektros lemputė nutrūkus elektros srovei. Kai gyvybės jėga nebepalaiko žmogaus kūno, žmogus — siela — miršta (Psalmių 103:29; Ekleziasto 12:1, 7).
„DULKE VĖL PAVIRSI“
7. Kas turėjo atsitikti Adomui, jam nepaklusus Dievui?
7 Jehova išsamiai paaiškino, ką reikš mirtis nusidėjėliui Adomui. Dievas pasakė: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19). Kur Adomas turėjo sugrįžti? Į žemę, į dulkes, iš kurių jis buvo sukurtas. Atėjus mirčiai, Adomas turėjo tiesiog nustoti egzistavęs!
8. Kokiu atžvilgiu žmonės, kaip sielos, nėra pranašesni už gyvūnus?
8 Šiuo požiūriu žmogaus mirtis niekuo nesiskiria nuo gyvūnų mirties. Jie taip pat yra sielos, ir energiją jiems suteikia ta pati dvasia, arba gyvybės jėga (Pradžios 1:24, NW). Ekleziasto 3:19, 20 išmintingasis vyras Saliamonas mums sako: „Kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti. Visų yra toks pat alsavimas, ir žmogus [mirdamas] neviršija gyvulio; ... visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes.“ Žmogus buvo aukštesnis už gyvūnus tuo, kad jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir atspindi Jehovos savybes (Pradžios 1:26, 27). Tačiau mirdami tiek žmonės, tiek gyvūnai sugrįžta į dulkes.
9. Kokia mirusiųjų būklė ir kur jie eina?
9 Ką reiškia mirtis, Saliamonas paaiškino toliau sakydamas: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino.“ Taip, mirusieji visiškai nieko nežino. Turėdamas tai omenyje, Saliamonas skatino: „Ką tik tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali. Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje [„šeole“, NW], į kurią tu eini“ (Ekleziasto 9:6, 11). Kur eina mirusieji? Į šeolą (hebrajiškai sheʼolʹ), bendrą žmonijos kapą. Mūsų mirę mylimi artimieji nieko nejaučia. Jie nėra kankinami, ir jie negali mūsų kaip nors veikti.
10. Kodėl galime pasakyti, kad mirtis nėra galutinis taškas?
10 Ar mes visi ir mūsų mylimi artimieji turime gyventi tik nedaugelį metų ir po to amžinai nustoti egzistuoti? Remiantis Biblija — ne. Adomo maišto metu Jehova Dievas nedelsdamas nustatė priemones baisioms žmonijos nuodėmės pasekmėms pašalinti. Mirtis neįėjo į Dievo tikslą žmonijos atžvilgiu (Ezechielio 33:11; 2 Petro 3:9). Taigi mirtis neturi būti galutinis mūsų ir mūsų mylimų artimųjų gyvenimo taškas.
‛YRA UŽMIGĘ’
11. Kaip Jėzus apibūdino savo mirusio draugo Lozoriaus būklę?
11 Jehovos tikslas yra išvaduoti mus ir mūsų mirusius mylimus asmenis iš paveldėtos per Adomą mirties. Todėl Dievo Žodis kalba apie mirusiuosius kaip apie miegančius. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad jo draugas Lozorius mirė, Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams: „Mūsų draugas Lozorius yra užmigęs, bet aš einu jo pažadinti iš miego.“ Kadangi mokiniai iš karto nesuvokė tų žodžių reikšmės, Jėzus aiškiai pasakė: „Lozorius numirė“ (Jono 11:11, 14, NTP). Po to Jėzus nukeliavo į Betanijos kaimą, kur Lozoriaus seserys Morta ir Marija gedėjo dėl savo brolio mirties. Kai Jėzus pasakė Mortai: „Tavo brolis prisikels!“, ji išreiškė savo tikėjimą Dievo ketinimu panaikinti žmonijos šeimos patirtas mirties pasekmes. Ji pasakė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jono 11:23, 24).
12. Kokią viltį apie mirusiuosius puoselėjo netekusi artimo asmens Morta?
12 Morta neišreiškė minties apie nemirtingą sielą, gyvenančią kažkur kitur po mirties. Ji nemanė, kad Lozorius jau buvo nuėjęs į kažkokią dvasinę sritį tęsti savo egzistencijos. Morta tikėjo nuostabia prikėlimo iš mirusiųjų viltimi. Ji suprato, kad ne nemirtinga siela išėjo iš Lozoriaus kūno, bet kad jos miręs brolis nustojo egzistavęs. Jos brolio prikėlimas galėjo būti tos netekties atitaisymas.
13. Kokią Dievo duotą galią turėjo Jėzus ir kaip jis tą galią parodė?
13 Jėzus Kristus yra tas, kurį Jehova Dievas įgaliojo išpirkti žmoniją (Ozėjo 13:14). Taigi atsakydamas į Mortos teiginį, Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11:25). Šiuo atžvilgiu Jėzus pademonstravo Dievo jam duotą galią, kai nuėjo prie Lozoriaus, mirusio prieš keturias dienas, kapo ir prikėlė jį gyventi (Jono 11:38-44). Tik įsivaizduok džiaugsmą tų, kurie matė šį prikėlimą arba kitus Jėzaus Kristaus padarytus prikėlimus! (Morkaus 5:35-42; Luko 7:12-16).
14. Kodėl prikėlimas ir idėja apie nemirtingą sielą nesuderinami?
14 Stabtelėk minutėlę ir apsvarstyk tokią mintį: niekam nereikėtų būti prikeltam, arba sugrąžintam į gyvenimą, jeigu nemirtinga siela pergyventų mirtį. Iš tikrųjų nebūtų buvęs joks gerumas vėl prikelti ką nors kaip Lozorius netobulam gyvenimui žemėje, jeigu jis jau būtų gavęs nuostabų dangiškąjį atpildą. Iš tiesų Biblija niekada nevartoja posakio „nemirtinga siela“. Priešingai, Rašte pasakyta, kad nusidedanti žmogaus siela miršta (Ezechielio 18:4, 20). Taigi Biblija nurodo prikėlimo priemonę kaip realų padarytų nuostolių atlyginimą.
„VISI, KURIE YRA KAPUOSE“
15. a) Ką reiškia sąvoka „prisikėlimas“? b) Kodėl prikelti žmones Jehovai Dievui nėra sunkumas?
15 Žodis, kurį Jėzaus mokiniai vartojo kalbėdami apie „prisikėlimą“, tiesiogiai reiškia „pakėlimą“ arba „atsistojimą“. Tai pakėlimas iš negyvos mirties būsenos — taip sakant, atsistojimas ir išėjimas iš bendro žmonijos kapo. Jehova Dievas lengvai gali prikelti asmenį. Kodėl? Kadangi Jehova yra gyvybės Autorius. Šiandien žmonės gali įrašyti vyrų bei moterų balsus ir atvaizdus vaizdajuostėje ir gali atkartoti tai, kas įrašyta, asmeniui mirus. Tad neabejotina, kad mūsų visagalis Kūrėjas gali užrašyti detales apie kiekvieną asmenį ir prikelti tą patį asmenį, duodamas jam ar jai naujai suformuotą kūną.
16. a) Kokį pažadą Jėzus išsakė dėl tų, kurie yra atminimo kapuose? b) Kas nulems, koks bus asmens prisikėlimas?
16 Jėzus Kristus pasakė: „Ateina valanda, kurią visi, kurie yra kapuose, išgirs jo [Jėzaus] balsą ir išeis tie, kurie darė gera, gyvenimo prisikėlimui; tie, kurie darė bloga, teismo prisikėlimui“ (Jono 5:28, 29, NTP). Visi, esantys Jehovos atmintyje, bus prikelti ir išmokyti jo kelių. Tiems, kurie veiks pagal Dievo pažinimą, tai bus gyvenimo prisikėlimas. Tačiau tai bus prisikėlimas kaltinamajam nuosprendžiui tiems, kurie atmes Dievo mokymus ir valdymą.
17. Kas bus prikelti?
17 Tie, kurie laikėsi teisingo kelio kaip Jehovos tarnai, be abejo, bus prikelti. Iš tikrųjų prikėlimo viltis sustiprino daugelį drąsiai žiūrėti mirčiai į akis net žiauraus persekiojimo atvejais. Jie žinojo, kad Dievas gali sugrąžinti juos gyventi (Mato 10:28). Bet milijonai žmonių mirė neparodę, ar jie galėtų laikytis teisingų Dievo normų. Jie taip pat bus prikelti. Pasitikėdamas Jehovos ketinimu šiuo atžvilgiu, apaštalas Paulius pasakė: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 24:15).
18. a) Kokį regėjimą apie prikėlimą gavo apaštalas Jonas? b) Kas bus sunaikintas „ugnies ežere“ ir ką tas „ežeras“ simbolizuoja?
18 Apaštalas Jonas gavo jaudinantį regėjimą apie prikeltuosius, stovinčius prieš Dievo sostą. Po to Jonas rašė: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis [„hadas“, NTP, išnaša] atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus. Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis — ugnies ežeras“ (Apreiškimas 20:12-14). Pagalvok apie tai! Visi mirusieji, esantys Dievo atmintyje, turi perspektyvą būti išvaduoti iš hado (graikiškai haiʹdes), arba šeolo, bendro žmonijos kapo (Psalmių 15:10; Apaštalų darbai 2:31, NTP). Jie turės galimybę parodyti savo darbais, ar jie tarnaus Dievui. Po to ‛mirtis ir hadas’ bus įmesti į vadinamąjį „ugnies ežerą“, kuris, kaip ir terminas „gehena“, simbolizuoja visišką sunaikinimą (Luko 12:5, NTP, išnaša). Pats bendrasis žmonijos kapas bus ištuštintas ir nustos egzistavęs, kai prikėlimas bus užbaigtas. Kokia paguoda iš Biblijos sužinoti, jog Dievas nieko nekankina! (Jeremijo 7:30, 31).
PRIKELTI KUR?
19. Kodėl kai kurie žmonės bus prikelti gyventi danguje ir kokį kūną Dievas jiems duos?
19 Ribotas vyrų ir moterų skaičius bus prikeltas gyventi danguje. Kaip karaliai ir kunigai su Jėzumi, jie dalyvaus pašalinant visas mirties, kurią žmonija paveldėjo iš pirmojo žmogaus Adomo, pasekmes (Romiečiams 5:12; Apreiškimas 5:9, 10). Kiek žmonių Dievas paims į dangų valdyti su Kristumi? Pagal Bibliją, tik 144 000 (Apreiškimas 7:4; 14:1). Jehova duos kiekvienam iš šių prikeltųjų dvasinį kūną, kad jie galėtų gyventi danguje (1 Korintiečiams 15:35, 38, 42-45; 1 Petro 3:18).
20. Ką patirs paklusnioji žmonija, įskaitant prikeltuosius žemėje?
20 Didžioji dalis mirusiųjų bus prikelti gyventi žemės rojuje (Psalmių 36:11, 29; Mato 6:10). Priežastis prikelti kai kuriuos gyventi danguje yra iš dalies ta, kad būtų įgyvendintas Dievo tikslas žemės atžvilgiu. Jėzus Kristus ir 144 000 danguje palaipsniui vėl atves paklusnią žmoniją į tobulybę, kurią prarado mūsų pirmieji tėvai. Tai liečia ir prikeltuosius, kaip nurodė Jėzus, sakydamas mirštančiam vyrui, prikaltam šalia jo: „Su manimi būsi rojuje“ (Luko 23:42, 43).
21. Pagal pranašą Izaiją ir apaštalą Joną, kas atsitiks mirčiai?
21 Žemės Rojuje mirtis, sukelianti šiandien tokį tuštumos jausmą, bus pašalinta (Romiečiams 8:19-21). Pranašas Izaijas pareiškė, kad Jehova Dievas „praris mirtį amžiams“ (Izaijo 25:8, ŠvR). Apaštalui Jonui buvo duotas regėjimas apie laiką, kai paklusni žmonija patirs išlaisvinimą iš skausmo ir mirties. Taip, „pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:1-4).
22. Kaip žinios apie prikėlimą veikia tave?
22 Aiškūs Biblijos mokymai pašalina painiavą apie tai, kas atsitinka mirusiesiems. Rašte aiškiai pareiškiama, kad mirtis yra „paskutinis priešas“, kuris bus sunaikintas (1 Korintiečiams 15:26). Kiek stiprybės ir paguodos mums gali suteikti žinojimas apie prikėlimo viltį! Ir kokie laimingi galime būti, kad mūsų mirę mylimi artimieji, esantys Dievo atmintyje, bus pažadinti iš mirties miego, kad džiaugtųsi visais gerais dalykais, kuriuos jis yra paruošęs mylintiems jį! (Psalmių 144:16). Šios palaimos bus įgyvendintos per Dievo Karalystę. Bet kada turėjo prasidėti jos valdymas? Pažiūrėkime.
PATIKRINK SAVO ŽINIAS
Kas yra dvasia žmonėse?
Kaip tu apibūdintum mirusiųjų būklę?
Kas bus prikelti?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 85 puslapyje]
Kaip Jėzus pašaukė iš kapo Lozorių, taip bus prikelti milijonai
[Iliustracija 86 puslapyje]
Vyraus džiaugsmas, kai ‛Dievas praris mirtį amžiams’
