Jehovos valia tokia: susituokusieji turi ištikimai laikytis savo santuokos įžado. Suvedęs pirmąją porą, Adomą ir Ievą, Jehova pasakė: „Vyras [...] glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ Vėliau Jėzus Kristus tą nurodymą pakartojo ir pridūrė: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Pradžios 2:24; Mato 19:3-6). Taigi Jehova ir Jėzus santuoką laiko viso gyvenimo sąjunga, kuri nutrūksta tik tada, kai vienas iš sutuoktinių miršta (1 Korintiečiams 7:39). Kadangi santuokos ryšys šventas, negalima lengvabūdiškai skirtis. Skyrybų, kurios neturi teisėto biblinio pagrindo, Jehova nekenčia (Malachijo 2:15, 16).

Kokią teisėtą skyrybų priežastį nurodo Biblija? Jehova nekenčia svetimavimo ir ištvirkavimo (Pradžios 39:9;  2 Samuelio 11:26, 27; Psalmyno 51:6 [51:4, Brb]). Ir nekenčia taip, kad netgi leidžia dėl to skirtis. (Kas priskirtina prie ištvirkavimo, rašoma 9 skyriuje, 7 pastraipoje.) Jehova suteikė nekaltajai pusei teisę apsispręsti, ar likti su svetimavusiu sutuoktiniu, ar skirtis (Mato 19:9). Tad jeigu nekaltasis sutuoktinis nusprendžia išsituokti, Jehova dėl to nerūstauja. Vis dėlto krikščionių bendruomenė nė vieno neskatina skirtis. Tam tikros aplinkybės gali paskatinti krikščionį likti su savo svetimavusiu sutuoktiniu, ypač jeigu šis nuoširdžiai atgailavo. Tad jeigu, Biblijos požiūriu, krikščionis gali skirtis, dėl to apsispręsti turi pats, suvokdamas, kokios gali būti vienokio ar kitokio sprendimo pasekmės (Galatams 6:5).

Tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis kai kurie krikščionys nusprendė gyventi skyrium nuo sutuoktinio arba net išsituokti, nors jis ir neištvirkavo. Tie krikščionys turi laikytis šio Biblijos nurodymo: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Korintiečiams 7:10, 11). Krikščionis, gyvenantis skyrium nuo sutuoktinio ar be biblinio pagrindo su juo išsituokęs, nėra laisvas ieškoti sau kitos poros (Mato 5:32). Apsvarstyk, kokiomis išimtinėmis aplinkybėmis kai kurie nusprendžia gyventi skyrium.

Tyčinis nesirūpinimas šeima. Pasitaiko vyrų, kurie nesirūpina šeima, nors ir yra pajėgūs tai daryti, todėl šeima skursta, neturi to, kas būtina pragyventi. Biblijoje sakoma: „Jeigu kas nesirūpina [...] namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8). Jeigu toks vyras nė nemano vykdyti savo pareigos aprūpinti šeimą, žmonai tenka apsispręsti, ar dėl savo pačios arba vaikų gerovės turėtų atsiskirti nuo vyro ir kreiptis į teismą dėl gyvenimo skyrium (separacijos) patvirtinimo. *  Suprantama, tvirtinimus, kad krikščionis tyčia nesirūpina šeima, turi atidžiai įvertinti bendruomenės vyresnieji. Dėl tokio nesirūpinimo asmuo gali būti atskirtas nuo bendruomenės.

Smurtas. Sutuoktinis gali būti toks smurtingas, kad iškyla grėsmė skriaudžiamosios pusės sveikatai ar netgi gyvybei. Jeigu krikščionis kaltinamas smurtaująs prieš sutuoktinį, vyresnieji turi tuos kaltinimus patikrinti. Pykčio proveržiai ir nuolatinis smurtavimas yra teisėtas pagrindas asmenį atskirti nuo bendruomenės (Galatams 5:19-21).

Didelis pavojus asmens dvasinei gerovei. Gali būti, kad dėl nuolatinių sutuoktinio trukdymų antrajai pusei pasidaro beveik neįmanoma tarnauti Dievui arba jis netgi verčia kaip nors sulaužyti Dievo įstatymą. Krikščionis, kuriam kyla toks pavojus, pats nuspręs, ar norint „Dievo [...] klausyti labiau negu žmonių“ nėra kitos išeities, kaip gyvenimas skyrium nuo sutuoktinio (Apaštalų darbų 5:29).

Susiklosčius tokioms išimtinėms aplinkybėms, kaip ką tik aptartosios, niekas neturi įtikinėti krikščionio, kad jam būtina atsiskirti nuo sutuoktinio arba kad turi su juo likti. Dvasiškai brandūs krikščionys ir vyresnieji gali ištiesti pagalbos ranką ir pasidalyti pamokančiomis mintimis iš Biblijos, tačiau jie negali žinoti visko, kas vyksta tarp vyro ir žmonos. Tik Jehova tai žino. Žinoma, krikščionė arba krikščionis nerodytų pagarbos Dievui ar santuokos institucijai, jeigu pernelyg sureikšmintų šeimos problemas, kad tik galėtų gyventi skyrium nuo sutuoktinio. Kad ir kaip mėgintų nuslėpti tikrąsias atsiskyrimo priežastis, nuo Jehovos jų nenuslėpsi. „Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hebrajams 4:13). Tačiau jeigu krikščionis iš tiesų mato, kad padėtis labai sunki ir nesikeičia,  ir neranda kitos išeities kaip tik gyventi skyrium, niekas neturi jo kritikuoti dėl tokio sprendimo. Juk galiausiai „visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Romiečiams 14:10-12).