1, 2. Kodėl Samuelis sukvietė tautą į Gilgalą?

SAMUELIS žvelgia į tautiečius, susirinkusius Gilgalo mieste. Jau keletą dešimtmečių jis ištikimai tarnauja pranašu ir teisėju. Dabar pats sausmetis, pagal mūsų kalendorių tikriausiai gegužės ar birželio mėnuo. Kviečių laukai apylinkėse jau boluoja prinokę pjūčiai. Šurmuliuojanti minia pamažu rimsta — visi laukia, ką pranašas pasakys.

² Izraelitai nė nenutuokia, kaip sunkiai nusidėjo. Reikalaudami karaliaus jie parodė didelę nepagarbą Dievui ir jo pranašui. Juk toks prašymas iš esmės reiškia, kad tauta atstumia savo aukščiausiąjį karalių — Jehovą! Tad kaip Samueliui pasiekti tautiečių širdis? Kaip pašaukti juos į atgailą?

3, 4. a) Kodėl Samuelis užsimena apie savo jaunystę? b) Kuo mums vertinga Samuelio gyvenimo istorija?

³ „Aš pasenau ir pražilau, — sako Samuelis. — Buvau jūsų vadas nuo savo jaunystės iki šios dienos“ (1 Sam 11:14, 15; 12:2). Žilo amžiaus sulaukusio Samuelio žodis išties svarus. Nuo pat jaunystės jo sprendimai bylojo apie tvirtą tikėjimą ir atsidavimą Jehovai. Tad dabar, nuėjęs ilgą ištikimybės Dievui kelią, pranašas turi ką papasakoti.

⁴ Aplinkoje, kurioje Samuelis augo, išsaugoti dvasingumą buvo labai nelengva. Jam reikėjo daug pastangų, kad tikėjimas nenusilptų, liktų tvirtas. Nelengva išsilaikyti ir mums šiandien. Tikėjimas visuomenės gyvenime vis mažiau  reikšmės beturi, pasaulis ritasi žemyn. (Perskaityk Luko 18:8.) Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš Samuelio. Nusikelkime į jo jaunystės dienas.

5, 6. Kuo ypatinga buvo Samuelio vaikystė ir kodėl tėvai galėjo būti ramūs, kad berniuku Šilojyje bus gerai pasirūpinta?

⁵ Samuelio vaikystė buvo kitokia nei daugelio vaikų. Tik nujunkytą, trejų ar ketverių metų, tėvai jį atvedė į Jehovos padangtę Šilojyje, maždaug už 30 kilometrų nuo Ramos, jo gimtojo miesto. Taip mažasis Samuelis pradėjo tarnystę Dievui. Elkana ir Ona tesėdami savo pažadą atidavė jį tarnauti Jehovai kaip nazyrą. * Bet ar tai reiškė, kad jiems neberūpėjo, kaip bus su jų mažyliu, kas jį tenai prižiūrės?

⁶ Be abejo, tėvai žinojo, kad Šilojyje jų sūnumi bus gerai pasirūpinta. Berniuką prižiūrėjo ir mokė vyriausiasis kunigas Elis. Ten buvo ir moterų, einančių tam tikrą padangtės tarnystę (Iš 38:8; Ts 11:34-40). Jos, matyt, irgi rūpinosi vaiku.

7, 8. a) Kaip tėvai rūpinosi Samueliu? b) Ko šeimos gali pasimokyti iš Onos ir Elkanos?

⁷ Be to, ir patys tėvai neapleido savo brangaus pirmagimio. Juk Samuelis buvo nuostabus atsakas į karštą Onos maldą. Atiduodama berniuką tarnauti Viešpaties namuose Ona ištesėjo savo pažadą Dievui. Kasmet ji su vyru sūnelį aplankydavo, atnešdavo jam naują drabužį, kad pasipuošęs galėtų tarnauti Jehovai. Jaunasis Samuelis, be abejonės, labai laukdavo tėvelių apsilankymo. Šie turbūt jį padrąsindavo, primindavo, kokia didžiulė garbė tarnauti Jehovai tokioje ypatingoje vietoje.

⁸ Šiandien šeimos gali nemažai pasimokyti iš Onos ir Elkanos. Tėvai paprastai stengiasi, kad jų atžalos nestokotų materialinių dalykų, bet reikia nepamiršti, kad vaikai turi ir dvasinių poreikių, ir jų nevalia apleisti. Samuelio tėvai užvis labiausiai vertino draugystę su Jehova, tad nenuostabu, kad ir Samuelis užaugo dvasingu žmogumi. (Perskaityk Patarlių 22:6.)

9, 10. a) Kaip atrodė padangtė ir kaip Samuelis vertino savo tarnystę? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Kokios galėjo būti Samuelio pareigos ir kaip, tavo manymu, jaunuoliai gali sekti jo pavyzdžiu?

 ⁹ Įsivaizduokim, kaip Samuelis, kiek ūgtelėjęs, lakioja po kalvotas Šilojo apylinkes — kiekvienas kampelis jo išžiūrinėtas. Štai užkopęs aukštyn žvelgia į slėnyje esantį miestą. Akys sustoja ties Jehovos padangte. * Vaiko širdis kupina džiaugsmo ir pasididžiavimo, juk tai švenčiausia vieta žemėje. Nuo pat Mozės laikų, jau beveik keturis šimtmečius, šioje šventovėje yra garbinamas Aukščiausiasis Jehova.

¹⁰ Jaunasis Samuelis labai brangino savo tarnystę padangtėje. „Apjuostas lininiu efodu, [jis] tarnavo Viešpaties akivaizdoje“ (1 Sam 2:18). Lininį efodą, berankovį apdarą, matyt, dėvėdavo tie, kas patarnaudavo kunigams padangtėje. Samueliui, nors ir ne iš kunigų giminės kilusiam, buvo patikėta rytais atidaryti padangtės kiemo vartus ir pagelbėti pagyvenusiam kunigui Eliui. Deja, Jehovos namuose ne viskas buvo gerai. Kai kas Samueliui temdė tarnystės džiaugsmą.

11, 12. a) Koks buvo Hofnio ir Finehaso požiūris į Jehovą? b) Kokias nedorybes Hofnis ir Finehasas darė padangtėje? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹¹ Dar būdamas vaikas, Samuelis matė labai didelių nedorybių. Kunigas Elis turėjo du sūnus, Hofnį ir Finehasą. „Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei Viešpaties, nei kunigų pareigų žmonėms“, — rašoma 1 Samuelio 2:12, 13. Hofnis ir Finehasas nė kiek negerbė Jehovos ir įžūliai laužė jo Įstatymą. Viena nuodėmė vedė prie kitos.

¹² Mozės įstatymas labai aiškiai apibrėžė kunigų pareigas ir detaliai nurodė, kaip aukoti Jehovai aukas. Tos aukos turėjo simbolinę prasmę — buvo pirmavaizdis Jėzaus išperkamosios aukos, per kurią žmonėms atleidžiamos nuodėmės, kad  būtų Dievo akyse švarūs, verti jo palaiminimo bei vadovavimo. Tačiau Hofnis ir Finehasas tas šventas aukas paniekino. * Ir ne tik patys paniekino, bet į nuodėmingus darbus įtraukė ir kitus kunigus.

13, 14. a) Kaip Dievo garbintojai jausdavosi dėl nedoro kunigų elgesio? b) Ką Elis darė negerai?

¹³ Tik pagalvok, su kokiu pasibaisėjimu Samuelis stebėjo įžūlų, nebaudžiamą kunigų elgesį. Paprasti, suvargę, prislėgti žmonės ateidavo į šventovę ieškoti dvasinės atgaivos ir pasisemti stiprybės, o išeidavo nusivylę, įskaudinti, dar labiau pažeminti. Maža to, Samuelis žinojo, kad Hofnis ir Finehasas ištvirkauja su moterimis, tarnaujančiomis prie padangtės (1 Sam 2:22). Tikriausiai jis vylėsi, kad Elis viską sutvarkys ir neleis jiems tyčiotis iš Jehovos įstatymo.

¹⁴ Kas gi kitas, jei ne Elis turėjo taisyti padėtį? Juk už viską, kas vyksta padangtėje, atsakingas vyriausiasis kunigas. Be to, Hofnis ir Finehasas buvo jo paties sūnūs. Elis matė, kokią žalą jie daro tiek sau, tiek aplinkiniams. Tačiau nei kunigo, nei tėvo pareigų jis tinkamai nevykdė. Savo sūnums tik neryžtingai papriekaištaudavo. (Perskaityk 1 Samuelio 2:23-25.) Hofnį ir Finehasą reikėjo sudrausminti kuo griežčiausiai, nes už tokias nuodėmes Įstatyme buvo numatyta mirties bausmė.

15. Kokią žinią Eliui perdavė Jehovos pranašas ir kaip jo šeima ją priėmė?

¹⁵ Jehovos kantrybė turi ribas. Dievas siuntė pranašą, vardu nepaminėtą, paskelbti Eliui nuosprendžio. Per tą pasiuntinį jis kreipėsi į Elį: „Kodėl savo sūnus labiau gerbi negu mane?“ Dievas pasakė Eliui, kad jo sūnūs mirs — abu tą pačią dieną, o jo namai kentės nuožmią bausmę ir neteks kunigystės. Ar griežti Jehovos žodžiai kam nors iš Elio namų pasiekė širdį? Vargu. Bent jau Šventajame Rašte apie tai nerašoma (1 Sam 2:27—3:1).

16. a) Kodėl nedoras aplinkinių elgesys nepadarė blogos įtakos Samueliui? b) Kuo tau įdomus šis pasakojimas?

 ¹⁶ Tačiau toks nedoras aplinkinių elgesys Samuelio širdies į bloga nepalenkė. Jis, kaip rašoma 1 Samuelio 2:18, toliau ištikimai „tarnavo Viešpaties akivaizdoje“. Atkreipk dėmesį, kaip gražiai apie berniuko draugystę su Jehova pasakyta 21 eilutėje: „Jaunasis Samuelis augo Viešpaties Artume.“ Tokios geros žinios labai praskaidrina niūrų šventyklos gyvenimo paveikslą. Džiugu, kad jaunuolis nepasidavė blogai įtakai ir susitelkė į tarnystę Dievui. Dėl to jo ryšys su dangiškuoju Tėvu vis stiprėjo. Artimi santykiai su Jehova yra geriausia apsauga nuo visų blogybių.

17, 18. a) Kaip jaunuoliai gali sekti Samuelio pavyzdžiu? b) Kas rodo, kad Samuelis pasirinko teisingai?

¹⁷ Samuelis galėjo svarstyti sau: „Jeigu jau vyriausiasis kunigas ir jo sūnūs taip elgiasi, tai galiu ir aš.“ Tačiau jis nė nemanė sekti blogu pavyzdžiu. Kitų žmonių, netgi einančių atsakingas pareigas, nedoras elgesys nėra pagrindas elgtis taip pat. Jaunuoliai, kurie, kaip ir Samuelis, brangina „Viešpaties Artumą“ ir nepasiduoda blogai įtakai, verti nuoširdaus pagyrimo.

¹⁸ Kaip Samuelis buvo laiminamas? Jis „augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones“ (1 Sam 2:26). Taigi Samuelis buvo mėgstamas — bent jau tų, kurių nuomonė jam išties rūpėjo. Svarbiausia, jo ištikimybę įvertino pats Jehova. O visam blogiui, suteršusiam Šiloją, turėjo  ateiti galas. Samuelis tuo neabejojo. Tačiau kiek dar reikės laukti? Į tą klausimą netrukus buvo atsakyta.

19, 20. a) Kas kartą atsitiko Samueliui? b) Kaip Samuelis elgėsi su Eliu? c) Kaip Samuelis sužinojo, kad į jį kreipiasi Dievas?

¹⁹ Ankstus rytas, dar neprašvitę. Tebespingsi padangtės žibintas. Tyloje pasigirsta balsas — kažkas šaukia Samuelį vardu. Pamanęs, kad tai Elis — šis jau buvo senas ir beveik aklas, — vaikas atsikelia ir basomis nuskuba kunigui padėti. Samuelis atidus senoliui, elgiasi pagarbiai. Tiesa, Elis labai nusidėjęs, bet vis dėlto eina vyriausiojo kunigo pareigas (1 Sam 3:2-5).

²⁰ „Aš čia, jei mane šaukei“, — žadina Samuelis kunigą. Elis sakosi nešaukęs ir liepia grįžti į lovą. Tai pasikartoja dar du sykius. Galiausiai senolis susivokia, kas vyksta. Tomis dienomis Jehova savo tautai apsireikšdavo retai, ir aišku kodėl. Bet dabar Dievas vėl prabyla — nori kažką pranešti jaunajam Samueliui. Kunigas liepia berniukui grįžti į savo kambarį ir paaiškina, kaip jis turi atsiliepti. Samuelis, atsigulęs į lovą, netrukus vėl išgirsta balsą: „Samueli! Samueli!“ Jis atsako: „Kalbėk, tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3:1, 5-10).

21. Kaip mes šiandien girdime Jehovos balsą ir kodėl jo klausytis verta?

²¹ Jehova Šilojyje rado širdį, kuri noriai jo klausėsi. Dievo balso Samuelis klausė visą gyvenimą. O kaip tu? Mums nereikia laukti, kol prabils balsas iš dangaus. Visa, ką Dievas nori pasakyti šiandien, surašyta Biblijoje. Jei įdėmiai klausome Dievo ir vadovaujamės jo žodžiu, mūsų tikėjimas stiprėja. Tai liudija ir Samuelio pavyzdys.

22, 23. a) Kaip išsipildė Dievo žodžiai, paskelbti per Samuelį? b) Kaip Samuelis tapo didžiu pranašu?

²² Tie įvykiai pakreipė Samuelio gyvenimą nauja vaga. Tarp jo ir Jehovos užsimezgė ypatingas ryšys. Samuelis tapo Jehovos pranašu, jo atstovu. Iš pradžių jis baiminosi perduoti Eliui skaudžią žinią nuo Jehovos, kad jau tuoj pradės pildytis pranašystė apie Elio giminę. Vis dėlto sukaupęs drąsą persakė Dievo žodžius. Elis Jehovos bausmę nuolankiai priėmė. Netrukus visi Jehovos žodžiai išsipildė. Izraelis stojo į mūšį su filistinais ir Hofnis su Finehasu žuvo, abu tą pačią dieną. O pats Elis staiga mirė išgirdęs žinią, kad šventoji Jehovos skrynia pagrobta (1 Sam 3:10-18; 4:1-18).

 ²³ Tautoje pasklido garsas, kad Samuelis yra didis Jehovos pranašas. „Viešpats buvo su juo“, — sakoma Biblijoje. Jehova išpildydavo visus savo žodžius, pasakytus per Samuelį. (Perskaityk 1 Samuelio 3:19.)

24. Ko izraelitai ilgainiui pareikalavo ir kodėl tai buvo sunki nuodėmė?

²⁴ Ar tokio pranašo vadovaujama tauta pasitikėjo Dievu ir buvo jam atsidavusi? Deja, ne visa širdimi. Ilgainiui izraelitai netgi nusprendė, kad pranašo vadovavimo nepakanka. Lygiuodamiesi į kitas tautas pareikalavo, kad jiems būtų paskirtas karalius. Jehovos liepimu Samuelis tą prašymą patenkino. Tačiau izraelitai nesuprato, kokią didelę padarė nuodėmę. Jiems reikėjo atverti akis. Juk ne žmogų jie atmetė, o patį Jehovą! Taigi pranašas sukviečia tautą į Gilgalą.

25, 26. Kaip tauta suprato, kad yra sunkiai nusidėjusi?

²⁵ Tvyro nežinia. Visi susirinkusieji žvelgia į Samuelį, laukdami, ką šis pasakys. Iš pradžių senolis tautiečiams primena apie savo ilgametę ištikimą tarnystę Dievui. Paskui šaukiasi Jehovos, prašydamas siųsti audrą (1 Sam 12:17, 18).

²⁶ „Audra sausuoju sezonu? Neįmanoma!“ — galbūt suglumo kai kurie. Tačiau netrukus ir didžiausiam abejokliui teko pritilti. Dangų ūmai aptraukė juodi debesys, pakilo vėjas, šiaušdamas kviečius laukuose, kurtinančiu garsumu subildėjo griaustinis. Ir prapliupo lietus. Minia tiesiog apmirė. „Visi žmonės didžiai bijojo Viešpaties ir Samuelio.“ Dabar jie suprato, kaip sunkiai yra nusidėję (1 Sam 12:18, 19).

27. Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie seka Samuelio tikėjimo pavyzdžiu?

²⁷ Ne Samuelio pastangomis tauta suvokė savo klaidą. Tai buvo Jehovos darbas. Pranašui reikėjo tik pasikliauti savo Dievu. Ir jis tai darė nuo pat mažų dienų iki žilos senatvės. Jehova Samuelį laimino ir už ištikimybę jam atlygino. Dievas nesikeičia. Jis ir šiandien laimina kiekvieną, kas seka pranašo tikėjimo pavyzdžiu.