Broliai ne be reikalo manimi abejojo. Nebuvau pavyzdingas. Tarnybos nemėgau – kiekvieną savaitę melsdavausi, kad sekmadienį lytų ir nereikėtų niekur eiti. O išėjęs į tarnybą tik siūlydavau žurnalus, Biblijos net neišsitraukdavau. Kad per sueigos programą perskaityčiau man paskirtą Biblijos ištrauką, mama duodavo pinigų. Biblijos nestudijavau ir jokių dvasinių tikslų neturėjau.

 Tą vasarą Kardife, Velse, vyko srities (dabar – regioninis) kongresas. Tas kongresas iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Per programą vienas iš kalbėtojų auditorijai uždavė keletą klausimų, ir jie paskatino mane susimąstyti. Jis paklausė: „Ar davei Dievui pasiaukojimo įžadą ir pasikrikštijai?“ Mintyse atsakiau: „Taip.“ – „Ar pasižadėjai tarnauti Jehovai visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis?“ – „Taip.“ – „Ar turi kokių sveikatos problemų ar šeiminių įsipareigojimų, dėl kurių negali tarnauti pionieriumi?“ – „Ne.“ – „Ar yra kitų priežasčių, dėl kurių negali tarnauti pionieriumi?“ – „Ne.“ – „Jei į paskutinį klausimą atsakei „ne“, kodėl dar nesi pionierius?“

 Staiga man nušvito protas. Ėmiau svarstyti: „Gyvenu tuščiai. Paaukojau savo gyvenimą Jehovai, pažadėjau tarnauti jam visa siela, bet pažado nesilaikau.“ Pagalvojau: jeigu noriu, kad Jehova laikytųsi man duotų pažadų, aš irgi turiu laikytis jam duoto žodžio. Taigi 1956-ųjų spalį pradėjau tarnauti atostoginiu pionieriumi (šiandien juos vadiname pagalbiniais pionieriais).

 Jau kitais metais ėmiausi reguliariojo pionieriaus tarnybos ir persikėliau į bendruomenę, kurioje buvo 19 skelbėjų. Nuo pat tada, kai atvykau, kiekvieną savaitę per sueigų programą turėdavau sakyti kalbas. Patirties turėjau nedaug, bet broliai mane kantriai mokė ir, laikui bėgant, mano kalbos darėsi turiningesnės, įdomesnės ir gyvesnės. Po dvejų metų, 1959-aisiais, buvau paskirtas specialiuoju pionieriumi ir išvykau tarnauti į Aberdyną šiaurės Škotijoje. Praėjus keletui mėnesių, mane pakvietė į Londone įsikūrusį Betelį. Septynerius metus darbavausi ten veikusioje spaustuvėje.

 Man patiko gyventi Betelyje, bet tarnaudamas specialiuoju pionieriumi spėjau pamėgti evangelizacijos darbą. Buvau jaunas, sveikas ir pasirengęs tarnauti Jehovai, kur tik reikės. Todėl 1965-ųjų balandį užpildžiau prašymą mokytis Gileado misionierių mokykloje.

 Tais metais kartu su kambarioku nusprendėme važiuoti į Berlyną – norėjome dalyvauti ten rengiamame kongrese ir sykiu pamatyti prieš kelerius metus pastatytą Berlyno sieną.

 Vieną kongreso dieną turėjome galimybę dalyvauti evangelizacijos darbe. Darbavausi su Zuzana Bandrok. Susituokėme 1966-aisiais ir po dvejų metų buvome pakviesti į Gileado mokyklą mokytis kartu su 47 laida. Svajonė išsipildė! Penki mėnesiai tiesiog lėkte pralėkė. Mus paskyrė tarnauti Zaire (dabar – Kongo Demokratinė Respublika). Ši žinia buvo labai netikėta. Apie tą šalį beveik nieko nežinojome. Nerimavome, tačiau paskyrimą priėmėme ir atidavėme save į Jehovos rankas.

 Daug valandų praleidę oro uostuose ir lėktuvuose, galiausiai atvykome į Kolvezį, nedidelį kalnakasių miestelį. Svarstėme, kodėl niekas neatvyko mūsų pasitikti. Vėliau sužinojome, kad telegrama, informuojanti apie mūsų atvykimą, atkeliavo tik po dviejų dienų. Taigi mums belaukiant prie mūsų priėjo vienas oro uosto pareigūnas ir pasakė kažką prancūziškai (tos kalbos anuomet dar nemokėjome). Priekyje mūsų stovėjusi moteris atsisuko ir išvertė: „Jūs suimti.“

 Pareigūnas nusivedė mus prie seno dviviečio sportinio automobilio, kurio variklis buvo gale, o bagažinė – priekyje, ir įsakė vairuotojui mus vežti. Visi keturi šiaip ne taip susigrūdome į mažą automobilį. Važiuodami turėjome atrodyti labai juokingai: skaičiavome kiekvieną akmenuką ir kiekvieną duobę, o bagažinės dangtis nuolat kilnojosi – vaizdas buvo toks, lyg didžiulė žuvis kramtytų mūsų lagaminus.

 Privažiavome misionierių namus. Nors mes nežinojome, kur jie yra, pareigūnas žinojo. Namie nieko nebuvo, vartus radome užrakintus. Misionieriai buvo išvykę į tarptautinius kongresus ir sykiu atostogauti. Stovėdami saulėkaitoje galvojome, ko dar tikėtis. Tada pasirodė vienas vietinis Jehovos liudytojas. Mus pamatęs jis plačiai nusišypsojo ir mes iš karto pasijautėme geriau. Mūsų brolis pareigūną pažinojo. Jiedviem trumpai šnektelėjus, pareigūnas išvažiavo, – panašu, kad jis tikėjosi iš mūsų pinigų. Pagaliau galėjome įsikurti naujuose namuose.

 Gana greitai pamatėme, kad vietiniai žmonės – mieli ir geros širdies. Taip pat sužinojome, kad jiems teko nemažai iškentėti, nes jau ištisą dešimtmetį šalyje vyko įvairūs neramumai ir maištai. Po kelerių metų, 1971-aisiais, šalies valdžia panaikino Jehovos liudytojų, kaip teisiškai pripažintos religinės bendruomenės, statusą. Svarstėme, kas bus toliau.

 Broliams ir sesėms tuo metu reikėjo daug drąsos. Privalėjai turėti partinį bilietą ir nešioti partinį ženklelį, antraip negalėjai gauti valstybės teikiamų paslaugų ir sulaukdavai patyčių iš policininkų ir kareivių. Likti politiškai neutraliems buvo labai sunku. Mūsų broliai ir sesės prarasdavo darbą, jų vaikus pašalindavo iš mokyklos, šimtai mūsiškių buvo įkalinti. Kad ir kaip buvo nelengva, baimei pasidavė tik vienas kitas – dauguma brolių ir sesių laikėsi tvirtai ir toliau drąsiai skelbė gerąją naujieną.

 Tais laikais mudu su Zuzana daug keliavome ir stiprinome bendruomenes – tarnavau rajono, o vėliau srities prižiūrėtoju. Dažnai tekdavo apsistoti kokiame nors kaime. Gyvenimo sąlygos ten būdavo mums neįprastos, kartais – tikras išbandymas. Šiaudiniuose nameliuose vos užtekdavo vietos atsigulti, o durys būdavo tokios žemos, kad jau neprisimenu, kiek kartų eidamas pro jas stuktelėjau galvą. Vandens nusiprausti pasisemdavome iš upelio ar upės. Valgį virdavome ant ugnies. Vakarais skaitydavome prie žvakių šviesos. Bet nepatogumai mūsų negąsdino – tai buvo misionieriškas gyvenimas, kokio buvo galima tikėtis. Jautėmės taip, lyg būtume priešakinėse gerosios naujienos skelbėjų gretose.

 Gyvendami tarp vietinių brolių ir sesių išmokome vertinti dalykus, kuriuos paprastai laikome savaime suprantamais: maistą, vandenį, drabužius ir pastogę (1 Timotiejui 6:8). Visa kita tėra priedas. Iki šiol vadovaujamės šia paprasta gyvenimo tiesa.

 Aišku, mes nepatyrėme tokių sunkumų kaip apaštalas Paulius, vis dėlto kelionės kartais patikrindavo mūsų tikėjimą ir tarnystės motyvus. Kodėl taip sakau? Keliai būdavo beveik nepravažiuojami arba jų išvis nebūdavo. Važiuojant per akmenis mašina tiesiog šokinėdavo. Būdavo ir taip, kad užklimpdavome smėlyje. Lietinguoju sezonu keliai pažliugdavo ir tada tekdavo mauroti per klampų purvą. Prisimenu, sykį per visą dieną nuvažiavome vos 70 kilometrų – automobilis buvo užklimpęs net 12 kartų.

 Tarnauti kaimo vietovėse buvo nelengva, bet tuo laiku mūsų ryšys su Jehova ypač sustiprėjo. Iš patirties galime pasakyti: kad ir kokios nelengvos būtų aplinkybės, Jehova padeda viską ištverti ir neprarasti džiaugsmo. Esu dėkingas Zuzanai, kad per visą tą laiką nė karto nesiskundė ir nepriekaištavo. Ji nėra iš tų žmonių, kurie mėgsta leistis į žygius po gamtą ar ieškoti nuotykių. Tie metai mums abiem kelia malonius prisiminimus, įgyta patirtis praturtino mūsų gyvenimą ir daug ko išmokė.

 Tarnystės Zaire metais mane keletą kartų suėmė, sykį buvau apkaltintas nelegalia prekyba deimantais. Įtampos ir nerimo būdavo daug, tačiau sakydavome sau: „Jeigu Jehova norės, kad ir toliau čia tarnautume, jis mums padės.“ Ir jis padėjo.

 1981-aisiais mus pakvietė tarnauti Betelyje, įsikūrusiame Kinšasoje. Prieš metus šalies valdžia buvo grąžinusi Jehovos liudytojams teisiškai pripažintos religinės bendruomenės statusą. Broliai įsigijo sklypą naujo, didesnio, filialo statybai. Bet tada labai netikėtai 1986-ųjų kovą šalies prezidentas pasirašė įsaką, skelbiantį, kad Jehovos liudytojų veikla uždraudžiama. Filialo statyba sustojo ir neilgai trukus dauguma misionierių buvo išsiųsti iš šalies.

 Mums pavyko dar kurį laiką pasilikti. Nors žinojome, kad esame stebimi, ir toliau, kiek leido aplinkybės, dirbome evangelizacijos darbą. Kad ir koks buvau atsargus, mane užklupo besikalbantį su vienu žmogumi apie Bibliją ir suėmė. Buvau uždarytas į didelę požeminę kamerą, sausakimšą kalinių. Joje buvo karšta, tamsu ir tvanku, tvyrojo nemalonus kvapas. Šviesos ir oro patekdavo tik pro mažą langelį palubėse. Keletas kalinių mane sugriebė ir nutempė pas savo vadeivą. „Sugiedok mūsų himną!“ – liepė jis. „Nemoku“, – atsakiau. „Tada sugiedok savo himną!“ – „Irgi nemoku.“ Už tai mane pastatė prie sienos ir liepė stovėti. Prastovėjau beveik valandą. Galiausiai vietiniams broliams pavyko mane iš ten ištraukti.

 Padėtis šalyje negerėjo, todėl po kurio laiko mus paskyrė į Zambiją. Kai kirtome sieną, jautėme ir palengvėjimą, ir liūdesį. Liūdna buvo dėl to, kad teko palikti šalį, kurioje drauge su vietiniais broliais ir sesėmis ir kitais misionieriais tarnavome 18 metų. Ir nors per tuos metus išmėginimų netrūko, visada jautėme, kad Jehova yra šalia ir mus laimina. Daugiau kaip 130 žmonių padėjome pažinti Jehovą ir pasikrikštyti. Išmokome suahelių ir prancūzų kalbas, o Zuzana dar pramoko kalbėti lingala. Labai džiaugiamės žinodami, kad galėjome daug prisidėti prie mūsų veiklos šalyje plėtros. 1993 metais Aukščiausiasis Teismas panaikino 1986-aisiais paskelbtą draudimą ir dabar Kongo Demokratinėje Respublikoje gerąją naujieną skelbia daugiau kaip 240 000 brolių ir sesių.

 Zambijoje tarnaujame nuo 1987-ųjų. Mūsų tarnystės šioje šalyje metais čia buvo pastatytas naujas filialas. Vėliau jis buvo išplėstas. Skelbėjų skaičius šalyje išaugo daugiau nei tris kartus.

 Tai štai kas nutiko tam jaunam broliui, apie kurį kiti kalbėjo, kad visalaikėje tarnyboje jis neištvers nė mėnesio. Visalaikis evangelizuotojas esu jau 65 metus. To nebūtų pavykę be Jehovos pagalbos ir mano brangios Zuzanos paramos. Paragavau ir patyriau, kad Jehova yra labai geras (Psalmyno 34:8).

 Mudu su žmona nesame kuo nors ypatingi. Tiesiog stengiamės laikytis Jehovai duoto įžado. Esame įsitikinę, kad Jehova padės mums ir toliau stiprinti savo tikėjimą, kad, Biblijos žodžiais tariant, neatsitrauktume ir išsaugotume savo gyvybę (Hebrajams 10:39).

 Žiūrėkite interviu Dayrell ir Susanne Sharp. Pažadėjome tarnauti Jehovai visa siela.