Ištremti į Australiją

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

DŽONAS HILAS. Nuteistas už šešių pensų vertės nosinaitės vagystę ir septyneriems metams ištremtas į Australiją.

ELIZABET BEISON. Nuteista už 6,4 metro ilgio kartūno gabalo vagystę. Bausmė pakarti pakeista į tremtį septyneriems metams.

DŽEIMSAS BARTLETAS. Pripažintas pavogęs 450 kilogramų virvės vijų. Ištremtas į Australiją septyneriems metams.

DŽORDŽAS BARSBIS. Pripažintas kaltu užpuolęs Viljamą Viljamsą ir pavogęs iš jo šilko piniginę, auksinį laikrodį ir šešias ginėjas (maždaug šeši svarai sterlingų). Paskirta bausmė pakarti pakeista į tremtį iki gyvos galvos.

ČIA paminėti tik keturi žmonės, XVIII amžiaus pabaigoje nuteisti Anglijoje ir ištremti į Australiją. To paties susilaukė apie 160000 asmenų. Moterims, dažniausiai kartu su vaikais, paprastai būdavo skiriama nuo 7 iki 14 metų.

„Daugelis Australijos ‘nusikaltėlių’ buvo vaikai, nesulaukę nė trylikos metų“, — sako Bilas Bitis knygoje Early Australia—With Shame Remembered. Jis pasakoja, kad vienam jų buvo vos septyneri. Jį ištrėmė į Australiją „iki gyvos galvos“.

Bet kai kuriems nuteistiesiems padėtis neatrodė beviltiška. Tiesą sakant, kai kam tremtis ilgainiui net virto geresniu gyvenimu negu anksčiau. Panašių prieštarų netrūko per visą šį trėmimo laikotarpį. Žiaurumas maišėsi su gailestingumu, mirtis su viltimi. O prasidėjo viskas Didžiojoje Britanijoje.

Trėmimų pradžia

XVIII amžiuje Didžiojoje Britanijoje dėl socialinių pokyčių pagausėjo nusikaltimų. Dažniausiai įstatymams nusižengdavo nuskurdę žmonės. Norėdama nusikalstamumą pažaboti valdžia priėmė griežtus įstatymus ir numatė dideles bausmes. XIX amžiaus pradžioje apie 200 žmonių buvo nuteisti mirties bausme. „Mirties bausmę, — pasakojo vienas keliautojas, — užtraukdavo net menkiausia vagystė.“ Tai tikra tiesa. Pavyzdžiui, vieną 11-metį pakorė už tai, kad pavogė nosinaitę!

Bet XVIII amžiaus pradžioje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis daugeliu atvejų mirties bausmę pakeisti tremtimi į Didžiosios Britanijos kolonijas Šiaurės Amerikoje. Įstatymui įsigaliojus daugiausia į Virdžiniją ir Merilandą per metus būdavo išplukdoma apie 1000 nuteistųjų. Bet kai 1776-aisiais šios kolonijos išsikovojo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, tremti į ten tapo nebeįmanoma. Nuteistuosius imta laikyti laivuose-kalėjimuose, išsibarsčiusiuose po Temzės upę Londone. Šiuose plaukiojančiuose kalėjimuose, aišku, vietos nebuvo labai daug. Ką reikėjo daryti?

 Išeitis atsirado, kai tyrinėtojas kapitonas Džeimsas Kukas britų valdomis paskelbė Naująją Olandiją, dabar vadinamą Australija. Neilgai trukus, tai yra 1786-aisiais, Australijos rytinėje pakrantėje nuspręsta įsteigti pataisos darbų kolonijų. Jau kitais metais įkurti Naujojo Pietų Velso kolonijos išplaukė „Pirmoji flotilė“. * Vėliau į kelią išsiruošė ir kitos flotilės, ir Australijoje bei Norfolko saloje (1500 kilometrų į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus) išdygo naujos kolonijos.

Vargai jūroje

Pradžioje kelionės į pataisos darbų kolonijas būdavo siaubingos. Nuteistiesiems tekdavo tūnoti drėgname, prasmirdusiame triume. Šimtai jų mirdavo pakeliui, dar kiti — vos atvykę į vietą. Daug gyvybių nusinešė skorbutas. Bet vėliau į nuteistųjų, ypač moterų, laivus buvo paskirti gydytojai, todėl išgyvenančiųjų labai pagausėjo. Laikui bėgant laivai greitėjo ir kelionė nuo maždaug septynių mėnesių sutrumpėjo iki keturių. Dėl to išgyvendavo dar daugiau.

Ne vienas laivas nuskendo. Penktą kelionės dieną nuteistuosius gabenusį britų laivą „Amfitritė“ užklupo baisus štormas. Be gailesčio dvi dienas bangų mėtytas šen ir ten jis 1883-iųjų rugpjūčio 31-ąją užplaukė ant seklumos, nuo kurios iki kranto buvo vos kilometras.

Pagalbos atsisakyta, nebuvo nuleistos ir gelbėjimosi valtys. Kodėl? Bijota, kad 120 nuteistų moterų ir vaikų pabėgs. Po trijų šiurpių valandų laivas perlūžo ir žmonės atsidūrė jūroje. Diduma įgulos ir visi 120 moterų ir vaikų nuskendo. Per keletą dienų į krantą jūra išplovė 82 kūnus. Tarp jų buvo viena moteris, suspaudusi glėbyje vaiką. Nutraukti šio ryšio nesugebėjo net mirtis.

Verčiau mirti

Naujojo Pietų Velso gubernatorius seras Tomas Brisbanas nutarė, kad didžiausius nusikaltėlius iš Naujojo Pietų Velso ir Tasmanijos reikia išsiųsti į Norfolko salą. „Iš nusikaltėlio, nusiųsto tenai, — kalbėjo jis, — bus atimta bet kokia viltis sugrįžti.“ Vėlesnis gubernatorius seras Ralfas Darlingas pasižadėjo paversti salą „nors ne mirties, bet pačios kraštutinės bausmės vieta“. Taip ir buvo, ypač tada, kai gubernatoriumi tapo aristokratiškos kilmės Džonas Praisas.

Anot vieno šaltinio, „atrodė, kad [Praisas] tiksliai skaito nusikaltėlio mintis, be to, jis be jokio gailesčio vykdė įstatymus, todėl [kaliniai] šio žmogaus be galo bijojo“. Už tokius nusižengimus kaip dainavimas, per lėtas ėjimas ar per mažos pastangos stumiant akmenų prikrautą vežimą Praisas skirdavo bent 50 kirčių arba dešimt dienų kameroje, kurioje jau tūnodavo iki 13 kitų nuteistųjų ir būdavo įmanoma tik stovėti.

Daug kalinių troško mirti. Pranešdamas apie 31 kalinio maištą, po kurio 13 paskirta mirties bausmė, o 18 bausmė atidėta, vienas dvasininkas rašė: „Gryna teisybė, kad kiekvienas, išgirdęs apie bausmės atidėjimą, karčiai pravirkdavo, o kurie išgirsdavo esą pasmerkti mirti, be ašarų parpuldavo ant kelių ir dėkodavo Dievui.“ Dvasininkas pridūrė: „Kai nuėmus geležinius būdavo skaitomas mirties nuosprendis, jie atsiklaupdavo, parodydami, kad priima tai kaip  Dievo valią. Tada [nuteistieji] geranoriškai nusižemindavo ir pabučiuodavo žmogaus, suteiksiančio palengvėjimą, kojas.“

Tik dvasininkija, turinti neliečiamumą, drįsdavo viešai pasisakyti prieš tokį žiaurų elgesį. „Jokiais žodžiais nesugebėsiu apibūdinti [Praiso] barbariško, nežmoniško elgesio... su kaliniais, — rašė kitas dvasininkas. — Apie tokį žiaurumą net pagalvoti bjauru. Bet jis taip daro visiškai nebaudžiamas.“

Įsižiebia vilties kibirkštėlė

1840-aisiais kapitonas Aleksanderis Makonochis į Norfolko salą atvežė palengvėjimą. Jis sugalvojo vertinimo sistemą, pagal kurią kaliniai galėjo patys pasigerinti savo padėtį ir surinkę tam tikrą balų kiekį net užsitarnauti laisvę. Makonochis rašė: „Manau, ... pasitaisyti gali kiekvienas, jei tik to siekiama tinkamai. Jei žmogaus protas kreipiamas teisinga linkme ir nėra sugadintas blogo elgesio su juo ar sustingęs šiose apverktinose kapinėse, jis yra be galo lankstus.“

Makonochio pertvarkos taip pavyko, kad vėliau tokios pat įvestos ir Anglijoje, Airijoje bei Jungtinėse Valstijose. Bet atmesdamas kai kurių įtakingų asmenų siūlymus ir viską tvarkydamas savaip Makonochis užsitraukė jų neapykantą. Nieko stebėtina, kad po kurio laiko jis neteko posto. Kai tik jis paliko Norfolko salą, čia sugrįžo žiaurumai. Bet neilgam. 1854-aisiais dvasininkijai pareiškus didelį nepasitenkinimą pataisos darbų koloniją šioje saloje nuspręsta panaikinti. Visus kalinius išplukdė į Port Arturą Tasmanijoje.

Port Arturas irgi kėlė šiurpą, ypač pradžioje. Vis dėlto jame su kaliniais nebuvo elgiamasi taip žiauriai kaip Norfolke. Pavyzdžiui, iki 1840-ųjų Port Arture jau buvo beveik atsisakyta plakimo.

Griežtas Tasmanijos gubernatorius Džordžas Arturas, kaip Ijanas Brandas rašo knygoje Port Arthur—1830-1877, siekė, kad ši kolonija įgytų „vietos, kur palaikoma geležinė drausmė, vardą“. Jis norėjo, kad kiekvienas kalinys suprastų, jog „už gerą elgesį atlyginama, o už blogą baudžiama“. Todėl Arturas suskirstė nuteistuosius į septynias grupes, pradedant tais, kurie už gerą elgesį sąlyginai paleidžiami prieš laiką, ir baigiant kaliniais, kurie sukaustyti grandinėmis turėjo dirbti sunkiuosius darbus.

Tremtis daug kam išėjo į gera

„Nuteistieji, išskyrus žiaurumų laikotarpiu uždarytuosius Port Arture, Norfolko saloje... ir kitose panašiose vietose, — rašo Bitis, — turėjo  šviesesnę ateitį, negu būtų turėję gimtojoje šalyje... Jie galėjo prasimušti į gyvenimą.“

Ir tikrai, tiek kaliniai, paleisti anksčiau, tiek iškalėjusieji visą nustatytą laiką pamatė, kad jiems ir jų šeimoms atsivėrė puikios galimybės. Todėl retas kuris išėjęs į laisvę pargrįžo į Angliją.

Gubernatorius Laklanas Makvaris, daug nuveikęs dėl paleistų kalinių, sakė: „Kai žmogus paleidžiamas, ankstesnis jo statusas privalo būti užmirštas ir nebeturi jam kenkti; kadangi jau ilgą laiką žmogus elgiasi gerai, tegul jis veikia, ką nori.“

Makvaris ne tik gražiai kalbėjo, bet ir davė paleistiems kaliniams žemės. Tada jis nustatė, kad tokiems žmonėms dirbti žemę ir padaryti įvairius darbus namie padės kiti kaliniai.

Ilgainiui daug darbščių paleistųjų praturtėjo, tapo gerbiami, o kai kurie net išgarsėjo. Pavyzdžiui, Samuelio Laitfuto pastangomis buvo įkurtos pirmos ligoninės Sidnėjuje ir Hobarte. Viljamas Redfernas tapo visuomenės gerbiamu gydytoju, Fransis Grinvėjus Sidnėjuje ir jo apylinkėse paliko savo originalios architektūros pėdsaką.

1868-aisiais 80 metų trukę trėmimai į Australiją liovėsi. Šiandieninėje iš daug kultūrų susidedančioje Australijos visuomenėje tos tamsios praeities beveik nematyti. Pataisos darbų kolonijų liekanos dabar sulaukia tik turistų dėmesio. Bet akyliau pasižvalgęs pastebėtum nemažą tremtinių palikimą: jų pastatytus tiltus, namus, net bažnyčias. Kai kurie jų puikiai išsilaikę ir tebenaudojami iki pat šiol.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

KALINIŲ AINIO PASAKOJIMAS

Vienas vyras papasakojo, kaip prieš penkias kartas į Australiją buvo ištremti jo protėviai:

„Turėdamas 19 metų vienas mano protėvių buvo nuteistas... už piniginės vagystę. 1834-ųjų gruodžio 12-ąją jį įsodino į laivą ‘Jurgis III’, iš viso plukdantį 308 keleivius, o tarp jų — 220 nuteistųjų. Kai 1835-ųjų balandžio 12-ąją tolumoje iškilo Tasmanijos krantas, 50 nuteistųjų sirgo skorbutu. Vieno kariškio žmona, 3 vaikai ir dar 12 kitų jau buvo mirę. Per ilgą kelionę gimė du vaikai.

Nuo išplaukimo praėjus šešioms savaitėms laive kilo gaisras. Dviejų drąsių nuteistųjų dėka, nuo ugnies apsaugojusių dvi parako statines, buvo išvengta didelės nelaimės. Bet ugnis pasiglemžė daug maisto, todėl likusią kelionės dalį jo trūko. Norėdamas greičiau pasiekti uostą, kapitonas nutarė plaukti pro D’Antrkasto sąsiaurį Tasmanijos pietuose. 21 valandą 30 minučių laivas atsitrenkė į jūrlapyje nepažymėtą už 5 kilometrų nuo kranto stūksančią uolą, šiandien vadinamą Karaliaus Jurgio uola, ir nuskendo. Beveik visi 133 nuskendusieji buvo triume uždaryti nuteistieji. Iš visų 220 nuteistųjų per kelionę išgyveno tik 81. Vienas jų — mano protėvis. 1843-iaisiais jis vedė paleistą kalinę ir po dvejų metų buvo paleistas pats. Mirė jis 1895-aisiais.“

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

SERAS TOMAS BRISBANAS

GUBERNATORIUS LAKLANAS MAKVARIS

Britų nuteistųjų laivas „Amfitritė“

[Šaltinių nuorodos]

Kaliniai: By Courtesy of National Library of Australia; sero Tomo Brisbano portretas (F. Šenkas): Rex Nan Kivell Collection, NK 1154. By permission of the National Library of Australia; Makvaris: Mitchell Library, State Library of New South Wales; laivas: La Trobe Picture Collection, State Library of Victoria

[Iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

Port Arturo kalėjimas

[Šaltinio nuoroda]

Grandinės ir kalėjimas: La Trobe Picture Collection, State Library of Victoria

[Iliustracija 15 puslapyje]

Šis Sidnėjaus uosto švyturys yra buvusio kalinio Fransio Grinvėjaus statinio kopija

[Iliustracija 15 puslapyje]

Neįveikiamas Norfolko salos krantas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Senos Norfolko salos kareivinės