Kodėl žmonės atsisako tradicinių religijų?

RELIGIJOS, TVIRTINANČIOS, jog remiasi Jėzaus Kristaus mokymais, turi apie 1,7 milijardo šalininkų. Didžiausia pasaulio religija laikoma krikščionybė; ji narių skaičiumi viršija tokias paplitusias religijas, kaip budizmas, hinduizmas ir islamas. Tačiau pranešimai rodo, jog daugelyje krikščioniškomis laikomų šalių krikščionija praranda savo įtaką.

 Bažnyčias palieka įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Mičigano universiteto tyrinėtojas ir pasaulio etikos normų tyrinėjimo vadovas Ronaldas F. Inglhartas sakė, jog religija išsivysčiusiose šalyse nebetenka savo vaidmens. Žurnale Bible Review cituojami jo žodžiai: „Dabar jau ne tik mažėja žmonių, kurie kas savaitę lanko bažnyčią, bet gelbėti savo buvusių kolonizatorių sielų misionierius siunčia pati Lotynų Amerika.“ Jis tvirtina, kad „religijos nuosmukis“ ypač ryškus kai kuriose šiaurės Europos šalyse. Norvegijoje ir Danijoje reguliariai bažnyčią lanko tik 5 procentai gyventojų. Švedijoje šis skaičius tesiekia 4, o Rusijoje — 2 procentus.

Pranešimai iš Vokietijos rodo, jog 1984-aisiais iš oficialiai registruotų katalikų reguliariai bažnyčią lankė 25,3 procento, o 1993-iaisiais — 19 procentų. 1992-aisiais sekmadienio sueigas reguliariai lankė tik 4 procentai protestantų. 1999-aisiais žurnale Christianity Today buvo rašoma: „Į bažnyčią kas savaitę eina tik kas dešimtas vokietis.“

Apie tikinčiųjų sumažėjimą Didžiojoje Britanijoje laikraštyje The Guardian sakoma: „Krikščionybės padėtis dar niekad nebuvo tokia apgailėtina.“ Straipsnyje teigiama, kad „kunigams ir presbiteriams 1950—2000 metai buvo pats blogiausias penkiasdešimtmetis“. Remiantis specialiu pranešimu apie religiją Jungtinėje Karalystėje, laikraštyje pabrėžiama, kad religinėmis organizacijomis nebepasitiki ne tik jaunimas, bet ir pagyvenusieji. Jame rašoma: „Vyresnio amžiaus žmonės sendami praranda tikėjimą Dievu. Naujas tyrimas, patvirtinantis šį faktą, sukrės krizės apimtas šalies bažnyčias, mat jos iki šiol pagyvenusius žmones laikė stipria savo nykstančių susirinkimų atrama.“

Panašios tendencijos reiškiasi ir kituose žemynuose. Pavyzdžiui, Kanados žurnale Alberta Report rašoma, jog šioje šalyje „tradicinis tikėjimas ir garbinimas žlunga“, o „kanadiečių, teikiančių pirmenybę savo įsivaizduojamam Dievui, yra trigubai daugiau, negu tų, kurie laikosi tradicinės religijos“.

Daugelis žmonių lankydami bažnyčią nesijaučia dvasiškai praturtinti arba įgiję žinių. Kaip rašoma Kanados žurnale Maclean’s, tiek žydai, tiek katalikai, davę interviu Himalajuose esančiame ašrame, arba atvirame vienuolyne, savo nuomonę išreiškė taip: „Nuobodūs ritualai mūsų nebežavi.“ Ir tikrai, kai kurie net daugelį metų ištikimai bažnyčią lankę žmonės ima svarstyti: ko, tiesą sakant, aš joje išmokau? ar dėl to labiau priartėjau prie Dievo? Tad nenuostabu, kad rašytojas Gregas Isterbrukas rašė: „Vakaruose didžiausias mūsų amžiaus trūkumas yra tas, kad čia vietoje materialinio skurdo įsigalėjo dvasinis.“

Žinoma, yra nemažai šalių, kuriose bažnyčias lanko daugiau žmonių. Tačiau tai dar ne visuomet reiškia, kad tvirtai laikomasi jos mokymų. Pavyzdžiui, Australijos laikraštyje The Age rašoma, jog Vakaruose „skaičius krikščionių, kurie savo religijos mokymus taiko gyvenime, sparčiai mažėja. Daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių žmonės krikščionimis tik vadinasi, o iš tiesų daugybė jų ir toliau laikosi prieš daug metų oficialiai atmestų, bet daug egzotiškesnių genties arba sektos įsitikinimų, kurie ne tik neturi nieko bendra su tradiciniais krikščionių mokymais, bet ir dažnai jiems prieštarauja“.

Tad kodėl tiek daug žmonių, jaunų ir pagyvenusių, palieka savo bažnyčias? Atrodo, jog viena iš svarbiausių priežasčių — nusivylimas.

Slogi religijos istorija

Laikraštyje The Guardian rašoma: „Romos katalikų bažnyčios XX amžiaus istorija — tai apgailėtinas bendrininkavimas su fašizmu, pradedant sveikinimais generolui Frankui po Ispanijos pilietinio karo ir baigiant nesenomis pastangomis užstoti generolą Pinočetą.“ Be to, laikraštyje pažymima, kad karo metų Romos popiežius Pijus XII „mielai  bendrininkavo su [Hitleriu] ir stengėsi nedaryti nieko, kas sukeltų keblumų, pavyzdžiui, nesmerkė genocido“.

Laikraštyje The Age teigiama: „Krikščionijos pareiškimai dažnai būna veidmainiški. Krikščionys nepajėgia tarpusavyje išsaugoti taikos ir vienybės... Apie tai liudija daugybė grobikiškų karų ir užkariavimų, paprastai prisidengiant tikslu atversti žmones į Kristų. Pagrindinės krikščionies savybės yra tikėjimas, viltis ir meilė, bet tie, kurie tariasi jas besiugdą, būna tokie pat ciniški bei linkę pulti į nusivylimą kaip ir nekrikščionys ir, beje, už juos nė kiek ne geraširdiškesni... Viena krikščioniška šalis pagimdė genocidą, kita — Japonijoje pasėjo atominio karo siaubą.“

Kas nors gali įtikinėti, kad krikščioniškasis pasaulis nuo seno aukštino tokias dorybes kaip taupumas, tvirtybė, saikingumas ir teisingumas. Tačiau laikraštyje The Age aiškinama: „Betgi apskritai krikščionys Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje sunaudoja pernelyg didelę Žemės išteklių dalį ir, kad patenkintų savo nepasotinamus troškimus, toliau ramiai žiūri į silpnesnių kaimyninių šalių išnaudojimą, engimą ir aplinkos niokojimą.“

Apie krikščionijos ateitį laikraštyje The Age rašoma: „Be gerai organizuotos sistemos krikščionija tenesitiki susigrąžinti praeityje turėtos visuomeninės galios. Gerai tai, ar blogai — priklauso nuo požiūrio. Tačiau tokia krikščionijos ateitis.“

Dėl tradicinių religijų nuosmukio daugelis nuo jų nusigręžia. Bet ar šių žmonių pasirinkta alternatyva tikrai tenkina jų poreikius? Ar tai išeitis?

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Įmantrios apeigos daugelio žmonių dvasinių poreikių nebetenkina

[Iliustracija 7 puslapyje]

Daugelis nuo tradicinių religijų nusigręžia todėl, kad jos remia karus ir engėjiškus politinius režimus

[Šaltinio nuoroda]

nuotrauka: age fotostock