Laivyba pagal žvaigždes

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO HAVAJUOSE

DAR prieš šimtmečius iki Kristupui Kolumbui perplaukiant Atlantą polineziečiai Ramiajame vandenyne, tarp Polinezijos trikampio salų, savo medinėmis kanojomis nukeliaudavo tūkstančius kilometrų. Kaip tie senovės keliautojai atrado daugybę šiame milžiniškame regione išsibarsčiusių salynų? Ar šias salas jie aptiko atsitiktinai?

Jei polineziečiai turėdavo aiškų planą, kur plaukti, kaip jie galėdavo orientuotis be jūrlapių, magnetinių kompasų arba kitų prietaisų, kuriais naudodavosi tyrinėtojai iš Vakarų?

Atsakymas ne tik atskleidžia, kokie išradingi buvo polineziečių laivybos metodai, bet ir verčia dar labiau stebėtis, kaip puikiai sutvarkytas mūsų pasaulis bei visata.

Dvi ankstesnės teorijos

Ne visi tyrinėtojai ir mokslininkai linkę pripažinti, kad polineziečiai galėjo tikslingai plaukti iš salos į salą. Norvegų tyrinėtojas Tūras Hejerdalas sukūrė teoriją, kad polineziečiai yra kilę iš Pietų Amerikos, o Ramiojo vandenyno salas pasiekė nešami vyraujančių vandenyno srovių ir vėjų.

Šiai teorijai patikrinti Hejerdalas su penkių skandinavų komanda balzos medžio plaustu leidosi į kelionę nuo vakarinės Peru pakrantės. Srovė plaustą nešė į vakarus, ir jie išplaukė į Ramųjį vandenyną. Po 101 dienos, įveikęs 7000 kilometrų, Hejerdalas su savo komanda išsilaipino Tuamotu salyno Rarojos atole. Taip Hejerdalas įspūdingai pademonstravo, kaip polineziečiai galėjo atkeliauti iš Pietų Amerikos: jie plaukė nešami vyraujančių vandenyno srovių. Tačiau tai įtikino ne visus mokslininkus.

Vienas tokių skeptikų buvo istorikas iš Naujosios Zelandijos Endriu Šarpas. Savo 1963-iaisiais parašytoje knygoje Ancient Voyagers in Polynesia kaip įrodymą, kad polineziečiai yra kilę iš vakarų, jis paminėjo daugybę archeologinių ir lingvistinių radinių. Tačiau jis irgi paneigė nuomonę, kad polineziečiai buvo prityrę keliautojai.

Nors Šarpas pripažino, kad jie būtų galėję orientuotis plaukdami nedidelius nuotolius, jis tvirtino, jog atsidūrę daugiau kaip už 500 kilometrų polineziečiai tikrai negalėjo tiksliai žinoti, kur plaukia. Jis buvo įsitikinęs, kad ilgai plaukiodami šie keliautojai salas aptikdavo visiškai atsitiktinai.

Bandomosios kelionės

Manydamas, jog tiek Hejerdalas, tiek Šarpas nepakankamai įvertino senovės polineziečius kaip keliautojus ir navigatorius, daktaras Deividas Luisas iš Naujosios Zelandijos  nusprendė pademonstruoti senovės laivybos metodų pagrįstumą. 1965-aisiais moderniu katamaranu išplaukęs iš Taičio, be kompaso, orientuodamasis vien pagal žvaigždes, saulę ir vandenyno bangavimą, jis sėkmingai nuplaukė 3000 kilometrų ir pasiekė Naująją Zelandiją. Luiso kelionė sukėlė susidomėjimą tradiciniais laivybos metodais ir senovės migracijos maršrutais. Vienas į šį įvykį dėmesį atkreipusių asmenų buvo Benas Finis.

Havajų universiteto antropologijos profesorius Finis daug metų tyrinėjo, kaip buvo konstruojamos ir statomos senovės polineziečių kanojos. Jis kartu su keliais kolegomis iš Polinezijos kelionių draugijos pastatė 20 metrų ilgio kanoją dvigubu korpusu ir pavadino ją Hokule‘a (Hokulėja), — havajiečių kalba „džiaugsmo žvaigždė“. Nors laivas buvo padarytas ne iš tradicinio akacijos medžio, o iš sintetinių medžiagų, savo konstrukcija, išvaizda ir eksploatacinėmis savybėmis jis buvo tiksli senovinės kanojos kopija.

Į pirmąją kelionę Hokule‘a išplaukė 1976-ųjų gegužės 1-ąją; iš Havajų salyno Maujo salos ji leidosi Taičio link. Kadangi metodai, kurie polineziečiams padėdavo rasti kelią pagal žvaigždes, nebežinomi, sumanaus šturmano teko ieškoti ne Havajų salose. Plaukti Hokule‘a į pirmąją jos kelionę buvo pasirinktas prityręs navigatorius iš Mikronezijos Mau Piailukas. Keleto tūkstančių kilometrų kelionė į Taitį truko 31 dieną.

Pavykusi kelionė Polinezijoje sužadino kultūrinį atgimimą ir atgaivino susidomėjimą senovės laivyba bei kanojų statyba. Vėlesniais metais buvo surengta daugiau panašių kelionių tarp Polinezijos trikampio salų: Havajų, Naujosios Zelandijos (kitaip Aotearoa), Rarotongos (Kuko salynas) ir Velykų salos (kitaip Rapa Nuj). Daugeliui šių kelionių vadovavo Nainoa Tompsonas, Havajuose gimęs navigatorius, kuris studijavo vadovaujamas Piailuko.

Senoviniai laivybos metodai

Kaip vis dėlto polineziečiai be jokių prietaisų sėkmingai nuplaukdavo tūkstančius kilometrų? Pasak Polinezijos keliautojų draugijos nario Denio Kavaharados, pagrindinis jų kelrodis buvo saulė. Dieną kryptį rodo tikslūs jos patekėjimo bei nusileidimo taškai. Naktį navigatorius kanojos kursą nustatydavo pagal žvaigždžių patekėjimo ir nusileidimo taškus.

Jei kanojos plaukimo krypties tiksliai neatitinka jokia kylanti ar nusileidžianti žvaigždė, susivokti gali padėti kitos žvaigždės. Be žvaigždžių, navigatoriai dar žiūrėdavo į mėnulį ir penkias regimas planetas.

Vidurdienį ir debesuotomis naktimis, kai žvaigždžių nesimato, navigatoriai galėdavo orientuotis pagal vėjus ir vandenyno bangavimą (lygindami tai su saulės patekėjimo ir nusileidimo taškais). Kavaharada aiškina, kad „vandenyno bangavimas — tai bangos, kurios ritasi už jas sukėlusių vėjų ar štormų zonos, arba bangos, kurios išlieka, kai jas sukėlęs štormas jau yra nurimęs“.

Todėl įprastas vandenyno bangavimas yra patikimesnis orientyras už bangas, sukeliamas nepastovių vietinių vėjų. Kadangi kur link banguoja vandenynas yra žinoma, navigatorius gali orientuotis, kaip pasukti kanoją reikiama kryptimi. Skirtinga kanojos judėsena jai pasisukus įkypai arba prieš vandenyno bangavimo kryptį šturmanui pasako, ar plaukiama teisinga linkme.

Yra įrodyta, jog senovės polineziečiai orientuodamiesi pagal dangaus kūnus ir gamtos jėgas sugebėdavo kanojomis tiksliai nuplaukti tūkstančius kilometrų. Bet kad ir kokie sumanūs buvo navigatoriai, joks jų metodas nebūtų pasirodęs tinkamas, jei nebūtų patikimai valdomi gamtos reiškiniai, pagal kuriuos jie orientuodavosi, pavyzdžiui, jei nebūtų tikslių žvaigždžių patekėjimo ir nusileidimo taškų.

 Daugiau kaip prieš 2700 metų pranašas Izaijas už danguje regimą tvarką garbę Didžiajam Kūrėjui Jehovai Dievui išreiškė tokiais žodžiais: „Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti!“ (Izaijo 40:26; Psalmyno 19:2 [19:1, Brb])

Psalmininkas irgi buvo įkvėptas parašyti, kad Dievas „nustatė žvaigždžių skaičių ir kiekvieną jų vadina vardu“. (Psalmyno 147:4) Polineziečiai suprato, kokia tvarka žvaigždės juda aukštai danguje, ir sugebėjo tuo pasinaudoti žvalgydami Ramiojo vandenyno platybes. Ar tai nepatikina, kad mūsų visata sukurta nepaprastai sumanaus ir išmintingo Kūrėjo?

[Žemėlapis/iliustracijos 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Fidžis

POLINEZIJOS TRIKAMPIS

Havajai

Samoa

Tonga

Naujoji Zelandija

Kuko salos

Taitis

Markizo salos

Tuamotu salynas

Tabuajo salos

Velykų sala

[Iliustracija]

Lyginant su „Hokule‘a“, 1993-iaisiais pastatyta į ją panaši dvigubo korpuso kanoja „Hawai‘iloa“ buvo padaryta iš labiau tradicinių medžiagų

[Šaltinio nuoroda]

21 ir 23 puslapiuose Hawai‘iloa: © Monte Costa