Dešimt milijonų knygų stikliniame pastate

ĮRAŠO KALBA

Dešimt milijonų knygų stikliniame pastate

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

LIPDAMAS mediniais esplanados laiptais žvelgi aukštyn į virš galvos stūksančius keturis didžiulius stiklinius bokštus — vaizdas tikrai įspūdingas ir net bauginantis. Tai ne šiaip kokie statiniai, o pati šiuolaikiškiausia Prancūzijos nacionalinė biblioteka, įsikūrusi Senos pakrantėje. Galima sakyti, pagrindas jai buvo dedamas ištisus šimtmečius.

Pradžių pradžia

1368 metais Karolis V Luvro tvirtovėje Paryžiuje surinko beveik 1000 įvairių rankraščių. Tačiau pastovią kolekciją Prancūzijos karaliai pradėjo rinkti tik po Šimtamečio karo (1337—1453). Biblioteką vis papildydavo knygos, dovanotos ar palikimu gautos iš asmenų, norėjusių laimėti karalių palankumą. Iš kitų Europos bei Rytų šalių jų taip pat atgabendavo ambasadoriai, keliautojai arba kaip karo grobį — kariai. XVI amžiuje Pranciškus I priėmė autorystės teisių saugojimo įstatymą, kuris reikalavo, kad į Karališkąją biblioteką būtų pristatyta po egzempliorių kiekvienos išleistos knygos.

Karališkoji biblioteka buvo laikoma įvairiose provincijose įsikūrusiuose karalių rūmuose. Vėliau ji buvo sugrąžinta į Paryžių, bet per 1562—1598 metų religinius karus buvo apiplėšta. 1721-aisiais biblioteka buvo perkelta į pastovesnes patalpas. Per Prancūzijos revoliuciją buvo konfiskuotos dvasininkų bei aristokratų knygų kolekcijos, todėl biblioteka pasipildė šimtais tūkstančių knygų, rankraščių ir reprodukcijų. Šis turtas buvo neįkainojamos vertės, bet jam laikyti prireikė daug didesnių patalpų.

Stulbinantis augimas

1868 metais pagal architekto Enri Labrusto projektą buvo pastatyta skaitykla su devyniais stikliniais kupolais. Joje tilpo 50000 knygų ir galėjo susėsti 360 skaitytojų. Stelažuose galėjo būti saugoma dar milijonas knygų. Tačiau vos po šešiasdešimties metų šioje bibliotekoje knygų jau buvo daugiau kaip trys milijonai!

Nors bibliotekos patalpos buvo daugybę kartų pertvarkytos ir padidintos, jose nebebuvo įmanoma kasmet įrengti papildomų trijų kilometrų lentynų nuolatos plūstančioms knygoms bei žurnalams. Galiausiai, 1988 metais, prezidentas Fransua Miteranas paskelbė sumanymą pastatyti galbūt „didžiausią ir moderniausią biblioteką pasaulyje“. Pagal sumanymą, tai turėjo būti „pačios įvairiausios informacijos saugykla, visiems prieinama, aprūpinta pačiomis moderniausiomis informacijos perdavimo priemonėmis, galinti konsultuoti per atstumą ir palaikyti ryšį su kitomis Europos bibliotekomis“.

Naujos bibliotekos projektui sukurti buvo surengtas tarptautinis konkursas. Iš maždaug 250 pateiktų planų geriausiu buvo išrinktas mažai žinomo prancūzų architekto Dominiko Pero projektas. Jis sumanė pastatyti didžiulį cokolį su atverstos knygos pavidalo bokštu kiekviename kampe. Kai kurie kritikavo sumanymą laikyti knygas stikliniuose bokštuose, kuriuos jie pavadino saulės orkaitėmis, nes saulės šviesa ir karštis pakenktų knygoms. Ieškant kompromisų buvo nuspręsta įstatyti medines langų uždangas, o vertingiausius dokumentus laikyti cokolio stelažuose.

Knygų perkėlimas

Kita nelengva užduotis buvo perkelti daugiau nei dešimt milijonų knygų, kurių daugelis yra labai retos ir senos, pavyzdžiui, dvi Gutenbergo Biblijos. Anksčiau perkeliant knygas nelaimingų atsitikimų neišvengta. Anot vieno stebėtojo, 1821-aisiais knygas gabenant į kitą vietą daugybė jų iškrito iš vežimų į purvą. Tačiau šįkart buvo pasitelktos kur kas modernesnės priemonės.

1998 metais šio milžiniško darbo ėmėsi grupė specialistų. Kad knygos nesusigadintų, nepasimestų ir nebūtų pavogtos, jos buvo pervežamos sandariose, vandens nepraleidžiančiose, nedegiose ir nuo smūgių apsaugotose dėžėse. Beveik ištisus metus dešimt sunkvežimių, kurie saugumo sumetimais niekuo neišsiskyrė iš kitų ir nuolatos įstrigdavo Paryžiaus gatvių kamščiuose, į naujus namus kasdien perveždavo nuo 25000 iki 30000 knygų.

Žinių karalystė

Naujoji biblioteka yra perskirta į dvi dalis. Haut-de-jardin (aukštutinėje salėje), kur vietoje galima skaityti maždaug 350000 knygų, yra 1600 sėdimų vietų, skirtų skaitytojams. Rez-de-jardin (žemutinėje salėje) yra 2000 tyrinėtojams skirtų vietų.

Biblioteka apsodinta giraite. Raudoni kilimai, medinės sienos ir baldai sukuria šiltą, ramią aplinką, kurioje lengva susikaupti ir studijuoti. Ten taip pat yra skaityklos, kuriose lankytojai gali naudotis kompaktinių diskų skaitymo įrenginiais, žiūrėti filmus, skaitmenines iliustracijas, skaityti elektronines knygas, klausytis garso įrašų.

Prancūzijos nacionalinė biblioteka galės sutalpinti visas knygas, kurios į ją pateks per ateinančius 50 metų. Pastatyti tokią žinių karalystę reikėjo įdėti išties daug triūso.

[Iliustracija 24 puslapyje]

1868 metais pastatyta skaitykla

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

ATSIBUSKITE!