Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pašėlęs Arklys. Kalnas virsta paminklu

Pašėlęs Arklys. Kalnas virsta paminklu

Pašėlęs Arklys. Kalnas virsta paminklu

KAS paskatino jauną, talentingą savamokslį skulptorių, lenkų kilmės amerikietį, imtis užduoties kalną paversti vaizduotėje susikurtu vieno garsaus indėnų kario atvaizdu? Korčakui Ziolkovskiui — toks skulptoriaus vardas — šis sprendimas nebuvo skubotas; jam priimti prireikė septynerių metų.

1939-aisiais Korčakas gavo laišką iš Pietų Dakotos „Pine Ridge“ indėnų rezervacijoje gyvenančio seno lakotų genties vado, Henrio Stovinčio Lokio. Šis prašė skulptorių Pietų Dakotos Blak Hilso kalnuose vienam iš legendinių indėnų vadų sukurti paminklą. Lakotai Blak Hilsą laiko šventa žeme, todėl jie buvo nepatenkinti, kai skulptorius Gatsenas Borglamas Rašmoro kalne, pačiame jų garbinamo Blak Hilso kalnyno viduryje, iškalė milžinišką keturis JAV prezidentus vaizduojančią skulptūrą. Vadas Stovintis Lokys Korčakui rašė: „Tiek aš, tiek kiti vadai norime, kad baltasis žmogus žinotų, jog raudonasis žmogus irgi turi didvyrių.“

Kodėl Pašėlusį Arklį?

Kodėl jie pasirinko Pašėlusį Arklį? * Robas Devolas pasakoja: „Statyti paminklą būtent Pašėlusiam Arkliui nusprendė patys indėnai. Iš tikrųjų Pašėlęs Arklys buvo indėnų indėnas — nepaprastai narsus karys ir gabus karo taktikas, pirmasis indėnas, priešui įvilioti į spąstus naudojęs masalą. Jis... niekada nepasirašė jokios sutarties ir niekada negyveno rezervacijoje.“

Kaip Korčakui kilo tokio projekto idėja? Jis buvo girdėjęs pasakojimą apie Pašėlusio Arklio atsakymą vienam iš jo pasityčiojusiam baltaodžiui verteivai. Pašėlusiam Arkliui atsisakius keltis gyventi į rezervaciją, nors tai jau buvo padarę daug lakotų, tas baltasis paklausė: „Kur jūsų žemės dabar?“ Pašėlęs Arklys „pažvelgė į horizontą, ištiesė ranką viršum savo žirgo galvos ir išdidžiai pareiškė: ‘Mano žemės ten, kur guli palaidoti mano mirusieji.’“

Kur statyti paminklą

Pirmiausiai reikėjo parinkti kalną, kuris tiktų sumanymui įgyvendinti, — jis turės virsti didžiausia skulptūra pasaulyje, netgi didesne už netoliese esančio Rašmoro kalno monumentą. 1947-aisiais Korčakas su vadu Stovinčiu Lokiu pagaliau išsirinko tinkamą vietą. Tai buvo 2050 metrų aukščiau jūros lygio iškilusio kalno 200 metrų viršukalnė. Kadangi kartais virš jos susidarydavo įspūdingi debesys, Korčakas viršukalnę pavadino Juodo Audros Debesies Kalnu. Kaip jie gavo leidimą šį kalną paversti milžinišku paminklu indėnui?

Devolas knygoje Korczak—Storyteller in Stone aiškina: „Kreiptis su prašymu dėl teisės į sklypą kasybai Blak Hilse galėjo bet kas ir ‘valdyti’ tą žemę tol, kol kasmet atlikdavo darbų bent už 100 JAV dolerių. Korčakui atrodė keista, jog valdžiai nėmaž nerūpi, kad per tą laiką, kol jis kasmet atliks tuos privalomus darbus, kalnas pradės įgauti raito indėno pavidalą.“

Kiek kalno reikėjo pašalinti?

Užduotis buvo milžiniška, o Korčako ištekliai riboti ir iš pradžių jis dirbo vienas. Pirmasis sprogdinimas dinamitu 1948-ųjų birželio 3-iąją nušlavė tik dešimt tonų uolienos. Paskaičiuota, jog nuo darbų pradžios iki 1994-ųjų uolienos buvo išsprogdinta 8,4 milijono tonų. Pirmąjį sprogdinimą stebėjo keli šimtai indėnų, tarp jų penki iš devynių tuomet tebegyvenusių garsiojo mūšio prie Litl Bighorno (1876 metų birželio 25-ąją) dalyvių. *

Korčakas buvo atkaklus ir mokantis siekti tikslo žmogus. Iš vietoje nupjautų medžių jis padarė 741 laiptelį iki pat viršūnės kalno, kurį planavo išsprogdinti ir ten iškalti žirgo galvą. Grąžtui reikėjo varomosios jėgos. Tam buvo panaudotas senas benzinu varomas kompresorius. Iki kalno viršaus ir skersai kalno, kur tik Korčakas gręžė, jam teko pakloti 620 metrų 8 centimetrų skersmens vamzdžių. Kai tik kompresorius netikėtai sustodavo, skulptorius turėdavo nusileisti visus 741 laiptelį žemyn ir vėl užvesti motorą. Vieną dieną tokių pasivaikščiojimų žemyn ir aukštyn buvo net devyni! Ką nors samdyti rūpintis kompresoriumi jis neišgalėjo. Matyt, Korčakas buvo be galo ištvermingas ir ryžtingas žmogus.

1951-aisiais jis ant kalno šlaito nutapė sumanytosios skulptūros kontūrus; tam buvo sunaudota 660 litrų baltų dažų. Dabar lankytojai galėjo lengviau įsivaizduoti, kaip atrodys užbaigtas darbas.

Tragedija ir krizė

Per praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį ir devintojo pradžioje Korčakas stengėsi išsprogdinti pakankamai uolienos, kad galėtų pradėti formuoti žirgo galvą. Skulptorius jau buvo patyręs du širdies priepuolius (1968-aisiais ir 1970-aisiais). 1982-ųjų vasarą jam buvo sėkmingai atlikta keturguba širdies šuntavimo operacija. Bet paskiau įvyko tragedija — tų pačių metų spalį, būdamas 74-erių, Korčakas staiga mirė. Kas dabar bus su grandioziniu Pašėlusio Arklio projektu? Ar jis kartu su skulptorium nueis į užmarštį?

Korčakas niekada nesitikėjo užbaigti savo darbo. Jis žinojo, jog tam gyvenimo nepakaks, todėl parengė detalius planus. Jo žmonai Rūtai bei dešimčiai jų vaikų šio sumanymo įgyvendinimas rūpėjo ne mažiau nei jam pačiam. Padėdama vyrui daryti apskaičiavimus ir atlikti kai kuriuos fizinius darbus Rūta dalyvavo kiekviename projekto etape.

Korčakas pirmiausia norėjo užbaigti žirgo galvą. Bet jam mirus planas pasikeitė. 1987-aisiais jo našlė kartu su pelno nesiekiančio fondo direktoriais nutarė didžiausią dėmesį skirti Pašėlusio Arklio veidui. Kodėl buvo taip nuspręsta? Kadangi veidas daug mažesnis už žirgo galvą, jį bus galima užbaigti sparčiau ir tam reikės mažiau lėšų. Be to, atvaizdas greičiau taps labiau atpažįstamas visuomenei ir galbūt paskatins ją paremti projektą.

Stulbinantys matmenys

Pašėlusio Arklio galva yra 26,7 metro aukščio ir 18 metrų pločio. Tvirtinama, jog „vien Pašėlusio Arklio galvoje tilptų visos keturios Rašmoro kalne iškaldintos 20 metrų aukščio galvos ir dar liktų vietos!“ Kai kurių šaltinių teigimu, raitas ant žirgo Pašėlęs Arklys su priekin ištiesta kairiąja ranka bus didžiausia skulptūra pasaulyje: jos aukštis — 172 metrai, o ilgis — 195 metrai. Vien ranka bus 69 metrų ilgio, o smilius — 11,4 metro ilgio ir 3 metrų storio.

Savo projektui valstybės skirtų lėšų Korčakas atsisakė. Federalinis vyriausybės fondas du kartus siūlė 10 milijonų dolerių, bet jis jų nepriėmė. Pasak Devolo, Korčakas „tvirtai liko ištikimas savo laisvosios verslininkystės filosofijai. Per visą gyvenimą jis pats sukaupė per penkis milijonus dolerių ir juos išleido Pašėlusiam Arkliui statyti“. Jis neėmė užmokesčio ir neturėjo savo išlaidų sąskaitos.

Šiuo metu čia imamas įvažiavimo mokestis: didesnis už automobilių grupę ir mažesnis už atskirą automobilį ar motociklą. Pasižiūrėti į Pašėlusį Arklį kasmet atvyksta per milijoną žmonių. Aukojama daug įrengimų ir pinigų; tai padeda tęsti numatytus darbus.

Indėnų muziejus

Šalia Pašėlusio Arklio įrengtas įspūdingas Šiaurės Amerikos indėnų muziejus. Jis pastatytas iš vietinės medienos. Muziejuje eksponuojama tūkstančiai daugybės Šiaurės Amerikos indėnų genčių (jų yra per 500) dirbinių. Čia taip pat įsikūrusi didžiulė biblioteka. Joje gausu medžiagos apie Amerikos čiabuvius, taigi studentai ir mokslininkai gali rasti juos dominančios informacijos.

Amerikos čiabuvės, pavyzdžiui, Prisila Engen ir Frida Gudsel, abi iš lakotų genties oglalų giminės, yra pasirengusios atsakyti į klausimus ir papasakoti apie kai kuriuos čia eksponuojamus meno kūrinius bei rankdarbius. Donovinas Spreigas, universiteto dėstytojas iš lakotų genties minkandžu giminės, konsultuoja lankytojus. Jis yra vado Hūmbo, 1876-aisiais dalyvavusio Litl Bighorno mūšyje, proprovaikaitis.

Kokia paminklo ateitis?

Muziejui planuojamos naujos patalpos. Korčakas jį įsivaizdavo kaip arčiau paminklo papėdės stovintį navahų hogano stiliaus pastatą. Tai bus 110 metrų skersmens daugiaaukštis. Čia taip pat numatoma atidaryti universitetą ir medicinos mokymo centrą Šiaurės Amerikos indėnams. Tačiau kol šie grandioziniai sumanymai bus įgyvendinti, pirmiau turi būti užbaigtas pats paminklas Pašėlusiam Arkliui. Kiek tai užtruks? Korčako žmona Rūta sako: „Mes negalime nustatyti jokių datų, nes tai priklauso nuo labai daug ko: orų, žiemų atšiaurumo, lėšų ir kitų dalykų. Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, kad nuolatos artėjame prie savo galutinio tikslo.“

[Išnašos]

^ pstr. 5 Ankstyvojoje jaunystėje Pašėlęs Arklys (apie 1840—1877 m.) buvo vadinamas Jo Arklys Visada Šalia. „Tikriausiai vardas Pašėlęs Arklys [lakotų kalba Tašungka Vitko] vaikinui buvo duotas, kai jis neturėjo nė dvidešimties; taip jis trečiasis ir paskutinysis iš šeimos tapo šio vardo paveldėtoju.“ Prieš jį tuo pačiu vardu vadinosi jo tėvas ir senelis (Encyclopedia of North American Indians).

^ pstr. 11 Šiame istoriniame mūšyje jungtinė maždaug 2000 sijų (lakotų) ir čejenų armija sutriuškino papulkininkį Džordžą Armstrongą Kasterį su jo 215 kavaleristų daliniu. Taip pat indėnai privertė atsitraukti majoro Markuso Rino ir kapitono Frederiko Bentino vadovaujamas papildomas kavalerijos pajėgas. Pašėlęs Arklys buvo vienas iš indėnų vadų tame mūšyje.

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Pašėlusio Arklio modelis; ant kalno šlaito matosi žirgo galvos kontūrai

[Šaltinio nuoroda]

2 ir 15 puslapis: Korczak, Sculptor © Crazy Horse Memorial Fnd.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Korčakas su vadu Henriu Stovinčiu Lokiu 1948-ųjų birželio 3-iąją. Už jų — marmuro modelis ir kalnas prieš sprogdinimą

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Crazy Horse Memorial archives

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ziolkovskių šeima. Ketvirta iš dešinės — Rūta, Korčako našlė

[Šaltinio nuoroda]

Pašėlusio Arklio nuotrauka

[Iliustracija 17 puslapyje]

Indėnų muziejaus vidus

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Kasmetinis žygis prie Pašėlusio Arklio veido

[Šaltinio nuoroda]

Photos by Robb DeWall, courtesy Crazy Horse Memorial Foundation (nonprofit)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Photo by Robb DeWall, courtesy Crazy Horse Memorial Foundation (nonprofit)