Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Viduržemio jūros „raudonasis auksas“

Viduržemio jūros „raudonasis auksas“

Viduržemio jūros „raudonasis auksas“

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

VIENU metu mokslininkai nesutarė, kas jie — augalai ar mineralai. Jų ryškia spalva žavimasi nuo seno. Daug šimtmečių jie buvo puošmena, medžiaga meno kūriniams, talismanai, vaistas ir net pinigai. Šiais laikais jie daugiausiai naudojami juvelyriniams dirbiniams gaminti. Kas tai? Raudonieji Viduržemio jūros koralai. Jie yra tokie brangūs, kad vadinami raudonuoju auksu.

Tad kas iš tikrųjų yra tie raudonieji koralai? Kaip ir kur jie susidaro? Kaip pasiekiami? Kaip buvo apdirbami anksčiau? Kaip tai daroma šiais laikais?

Gyvūnai, augalai ar mineralai?

Raudonuosius Viduržemio jūros koralus (Corallium rubrum), jų gavybą bei panaudojimą aprašė dar senovės gamtininkai. Kad koralas yra gyvo organizmo skeletas, nebuvo suprasta iki pat XVIII amžiaus. Miniatiūrinio medžio žiedus primenantys dariniai iš tikrųjų yra gyvų būtybių — polipų — čiuptuvėliai. Iki 25—30 centimetrų siekiančios šakos, sudarytos iš kietos kalkinės medžiagos, yra tarsi apsauginiai šarvai, kuriuos užsiaugina šių organizmų kolonijos. Šakos yra vienos spalvos — raudonos, bet gali šiek tiek skirtis atspalviu. Iki 250 metrų gylyje raudonieji koralai noriai auga ant bet kokio kieto paviršiaus: uolienos, sudužusio laivo ar net senovinės patrankos sviedinio, bet jiems reikia ramių, neužterštų, palyginti druskingų vandenų, o temperatūra turi būti 10—29 laipsniai Celsijaus. Šių koralų randama Viduržemio jūroje ties Albanija, Alžyru, Graikija, Ispanija, Italija, Jugoslavija, Maroku, Prancūzija, Tunisu ir Atlanto vandenyse prie Žaliojo Kyšulio salų ir ties Maroku. Paskaičiuota, kad per metus jaunos koralų kolonijos paūgėja 4—8, o pastorėja — maždaug 1,5 milimetro.

Vertinami nuo senovės

Archeologiniai faktai rodo, jog koralai vertinami, apdirbami ir pardavinėjami nuo senų laikų. Iš pradžių žmonės, matyt, tik rinkdavo Viduržemio jūros į krantą išmestas jų šakeles. Šveicarijoje kapų rūsiuose rasta raudonųjų koralų gabalėlių, kurie tikriausiai buvo naudojami kaip amuletai. Jų buvo rasta ir tarp vienos šumerų dievybės brangenybių. Koralus labai vertino egiptiečiai. Senovės žydai juos laikė lygiaverčiais sidabrui ir rinktiniam auksui. (Patarlių 8:10, 11, Jr; Raudų 4:7) Keltai irgi labai vertino koralus ir jais puošdavo savo ginklus bei žirgų kamanas.

Romėnų gamtininkas Plinijus mini, jog pirmajame m. e. amžiuje raudonieji koralai buvo renkami Liono įlankoje, palei vakarinę Apeninų pusiasalio pakrantę ir aplink Sicilijos salą. Kolonijos būdavo atplėšiamos tinklais arba atpjaunamos aštriais geležiniais įrankiais. Tais laikais šie koralai buvo laikomi vaistais nuo šiltinės, inkstų akmenligės ir akių ligų. Taip pat buvo manoma, kad jie apsaugo nuo taifūnų ir žaibo.

Iki X m. e. amžiaus šiaurės Afrikos arabai koralams rinkti sugalvojo įrankį — didžiulį įstrižą kryžių, suręstą iš 4—5 metrų ilgio sijų. Jis būdavo pasunkinamas dideliu akmeniu, o nuo vidurio ir sijų galų kabojo tinklai — kai kurie net iki 8 metrų ilgio. Iš valties įrankis būdavo nuleidžiamas į koralais apaugusį jūros dugną ir velkamas. Nulaužtos koralų šakos įsipainiodavo į tinklus ir būdavo ištraukiamos į paviršių. Prietaisas buvo visaip tobulinamas ir įvairiai naudojamas. Šitaip koralai buvo renkami ilgą laiką, kol pagaliau prieš keletą metų pradėta baimintis dėl jūros dugnui bei gyvūnijai daromos didžiulės žalos. Taip rinkti koralus buvo uždrausta, bet leista tai daryti narams. Tiesa, narai gali būti išrankesni ir padaryti mažiau žalos, deja, neretai būna taip, kad iš jūros dugno jie išplėšia visus koralus.

Tradicinis italų amatas

Senovės Romos meistrai darė amuletus, karoliukus vėriniams bei skulptūras, vaizduojančias ką nors iš gamtos ar mitologijos. XII amžiuje čia klestėjo karolių, sagų ir kitokių daiktų gamyba eksportui; gaminiai iš Genujos buvo gabenami į Konstantinopolį bei daugelį kitų Viduržemio jūros uostų. Marko Polo laikais (XIII amžius) Viduržemio jūros koralai turėjo paklausą Indijoje ir Indokinijoje, o arabų pirkliai veždavo juos net į Kiniją.

Trapanyje, Neapolyje, Genujoje bei kituose miestuose buvo daroma daugybė poliruotų papuošalų. Nuo XVI iki XVIII amžiaus, manierizmo ir baroko laikais, ypač garsėjo Trapanio gaminiai. Tai buvo mažos koralinės figūrėlės, pritvirtintos prie medinių arba paauksuotų metalinių paviršių; jomis būdavo puošiamos juvelyrinių dirbinių dėžutės, padėklai, paveikslų rėmai, veidrodžiai, bažnytiniai daiktai. Iš koralų būdavo daromos skulptūros, vaizduojančios Kristaus gimimo sceną, o brangūs drabužiai ir altoriaus drapiruotės išpuošiamos tūkstančiais smulkių koralinių karoliukų. Ypač daug įvairių stilių ir formų asmeninių papuošalų — juvelyrinių dirbinių komplektų, diademų, auskarų, pakabučių, vėrinių, kamėjų, sagių ir apyrankių su išraižytomis gėlėmis, lapais, gyvūnais bei klasikinėmis kompozicijomis — buvo pagaminta XIX amžiuje.

Šiais laikais raudonųjų koralų apdirbimu garsėja Italijoje, Neapolio įlankoje, įsikūręs Tore del Greko miestas. Jame apdorojama 90 procentų visame pasaulyje surenkamų raudonųjų koralų. Čia nagingi meistrai apvaliais pjūklais pjausto koralų šakas į dalis. Iš kai kurių staklėmis tekinami karoliai. Kitos rankiniu būdu poliruojamos, iki įgauna norimą formą, ir dedamos į žiedų, auskarų ar kitokių gaminių įtvarus. Gamybos proceso metu prarandama arba išmetama nuo pusės iki trijų ketvirtadalių žaliavos, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl gramas užbaigto koralinio dirbinio kainuoja daugiau nei gramas dirbinio iš aukso.

Ši pramonės šaka sėkmingai klesti. Deja, kaip rašoma knygoje Il Corallo Rosso (Raudonasis koralas), ji taip pat patraukia „greito ir lengvo pelno trokštančius asmenis“, kurie gali taip išnaudoti koralų telkinius, „kad šie išnyks“. Susirūpinimas šių koralų ir nuo jų priklausomos pramonės ateitimi paskatino suinteresuotas šalis imtis racionalaus išteklių tvarkymo. Nors nemanoma, kad rūšiai gresia labai rimtas pavojus, rasti juvelyriniams dirbiniams tinkamų pakankamai didelių koralų šakų darosi vis sunkiau. Šiais laikais žaliavos Italijos juvelyriniams dirbiniams gaunama ir iš Ramiojo vandenyno. Netoli Japonijos ir Taivano įvairių rūšių koralai renkami maždaug 320 metrų gylyje. Pasitelkiami net nedideli povandeniniai laivai ir nuotolinio valdymo robotai. Už 2000 kilometrų nuo Havajų vertingi koralai auga 1500 metrų gylyje.

Nuostabūs juvelyriniai dirbiniai bei skulptūros iš koralų liudija apie šią puikią tradiciją palaikančių meistrų nagingumą. O žmonėms, kurie žavisi mūsų Kūrėjo rankų darbu, Viduržemio jūros „raudonasis auksas“ yra viena iš nesuskaičiuojamų jo dovanų, skirtų žmogaus džiaugsmui. (Psalmyno 135:3, 6)

[Iliustracija 16 puslapyje]

XIX amžiaus vėrinys iš 75000 koralų karoliukų

[Šaltinio nuoroda]

Per gentile concessione del Museo Liverino, Torre del Greco

[Iliustracija 17 puslapyje]

Gyvi koralai

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Diadema

XVII amžiaus taurė

Juvelyrinių dirbinių komplektas

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Per gentile concessione del Museo Liverino, Torre del Greco

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Per gentile concessione del Museo Liverino, Torre del Greco