Didžioji migracija
Didžioji migracija
IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE
NUO milijonų kanopų bildesio dunda žemė. Keldama raudonų dulkių debesį masė šokčiojančių kūnų garma pirmyn. Daugybė ilgakojų padarų šuoliuoja kloniais ir kalvomis, skuba pievomis, perplaukia upes bei upelius. Jie plūsta tarsi didžiulė banga, paskui save palikdami plačius iki šaknų ištryptos žolės ruožus. Ši neapžvelgiama bliaunanti ir galvotrūkčiais lekianti banda — vienas įspūdingiausių laukinės gyvūnijos reginių. Tai — dryžuotųjų gnu didžioji migracija.
Afrikos Edeno sodas
Serengetis — laukinės gamtos karalija. Jis driekiasi per Tanzaniją bei Keniją ir užima maždaug 30000 kvadratinių kilometrų neaprėpiamų kalvotų pievų. Tame derlingame vulkaninės kilmės dirvožemyje puikiai veši žolė. Vietomis auga akacijų giraitės ir dygliuoti savanos
medžiai, kurių lapus noriai skabo afrikinių dramblių šeimos. Dideliais, lėtais žingsniais grakščiai vaikštinėja kaimenės žirafų.Kai kur lygumoje iškilę granito atodangos, nugludintos vėjo bei lietaus; tai — idealūs stebėjimo punktai liūtams ir leopardams. Srauniose vingiuotose upėse knibždėte knibžda didžiųjų hipopotamų bei krokodilų. Plynėse galima pamatyti besiganančias gnu, kongonių, sasabi ir kitokių veislių antilopes. Burčelo zebrai, troškulio atginti, apjuosia vandens įdubas tarsi baltų ir juodų karolių vėriniai. Per lygumas lengvais plačiais šuoliais skrieja gazelės ir impalos. Čia pat bandos raumeningų, didžiuliais lenktais ragais apsiginklavusių Afrikos buivolų; plačiais snukiais jie lėtai pešioja žolės kuokštus.
Serengetyje gausu ir liūtų. Tinginiaudami medžių arba krūmų šešėlyje per dienos karščius, jie laukia vakaro vėsos, o tada leidžiasi medžioklėn. Gulintys dėmėtieji leopardai beveik nepastebimi: juos, grakščiai išsitiesusius ant viršutinių medžių šakų, slepia tarp lapų mirguliuojanti šviesa. Žaibiškam gepardo sprintui pievos — ideali vieta. Kai pasileidžia per lygumas paskui grobį, liaunas jo kūnas susilieja su aplinka.
Serengečio ekosistema — gyvūnų rojus, kurį tikrai nuostabu pamatyti. Vienas didžiausių gamtos stebuklų tame pasaulyje yra milžiniškos dryžuotųjų gnu bandos.
Lygumų klounas
Paskaičiuota, jog po Serengetį bastosi apie 1,5 milijono dryžuotųjų gnu. Tai keistas padaras ilga galva, su viršuje, toli viena nuo kitos įsodintomis, žvilgančiomis akimis. Ragai panašūs į karvės, šiek tiek palenkti žemyn, pakreipti į šalis ir užriesti į viršų. Nugara nuožulniai žemėja link pasturgalio, kuris, palyginus su tvirtais pečiais bei kaklu, atrodo silpnas ir neproporcingas. Sunkus dryžuotojo gnu kūnas laikosi ant išstypusių kojų. Su ilga balkšva barzda pasmakrėje, tamsiais karčiais apžėlusiu sprandu ir panašia į arklio uodega dryžuotasis gnu atrodo tarsi sudėtas iš kelių skirtingų gyvūnų.
Šie raguočiai dažnai elgiasi klouniškai ir įdomiai. Susirinkę didelėmis bandomis, jie ima garsiai bliauti; tai primena tūkstančių varlių chorą. O kai stovi lygumose ir su nuostaba spokso į aplinkinį pasaulį, atrodo be galo suglumę.
Kartais patinas šuoliuoja per lygumas skersomis arba suka ratus. Kresnodamas galvą jis spardosi ir juokingai šokinėja ištiestomis kojomis keldamas dulkes. Kai kas tvirtina, jog tokio elgesio tikslas — padaryti įspūdį patelėms arba rodant šaunumą perspėti kitus patinus. Kartais jis, rodos, tiesiog nesitveria savo kailyje.
Gimę priešiškame pasaulyje
Atėjus laikui, dryžuotųjų gnu patelės ima vesti vaikus. Unikalu, kad tai vyksta vienu metu: per trejetą savaičių pasaulį išvysta 80—90 procentų jauniklių. Tuomet banda padidėja tūkstančiais bliaunančių mažylių. Motina turi tuoj pat užmegzti su savo jaunikliu glaudų ryšį, nes bandai paniškai bėgant lengva pasimesti, tuomet išgyventi jam lieka mažai vilčių.
Mažylis ateina į priešišką pasaulį, kuriame pilna plėšrūnų, nuolat tykančių grobio. Patelės gimdyti pradeda tik tada, kai nėra jokio pavojaus ženklų. Tačiau jei tuo metu staiga užpuola koks nors grobuonis, jos turi nepaprastą gebėjimą sustabdyti tą procesą ir bėgti. Baigia vėliau, kai viskas nurimsta.
Atrodo, jauniklis turi įgimtą pavojaus nuojautą, todėl vos išvydęs pasaulį po kelių minučių stovi ant kojų. Dar po savaitės jau pajėgia šuoliuoti per lygumas 50 kilometrų per valandą greičiu.
Metas leistis į kelionę
Dryžuotieji gnu didžiulėmis bandomis migruoja po Serengetį. Svarbiausia tokio kilnojimosi priežastis — lietus. Kritulius lemia kasmetiniai cikliniai oro srautai. Paprastai tuose milžiniškuose plotuose per visus metus vis tiek kur nors lyja.
Dryžuotiesiems gnu kasdien reikia vandens bei žolės. Kol visko pakanka, jie apsistoja vienoje vietoje. Prasidėjus sausrų sezonui, žolė
lygumose ima džiūti, vandens šaltiniai išsenka. Bandos negali laukti, kol užeis lietus. Tenka keliauti ten, kur lyja.Gavusios drėgmės išdžiūvusios lygumos neatpažįstamai pasikeičia. Per kelias dienas prasikala žali daigai ir dirvožemis apsidengia vešlia žaluma. Maistingi, pilni sulčių, švelnūs žali ūgliai dryžuotuosius gnu nepaprastai vilioja.
Šie gyvūnai turi stebinantį sugebėjimą pajusti lietų net iš toli. Niekas negali pasakyti, kaip jie sužino, kad lyja kitame Serengečio pakraštyje: gal iš tolumoje kylančių juodų audros debesų, o gal sausame ore užuodžia drėgmę. Šiaip ar taip, kad išgyventų, bandos turi keliauti. Ir keliauja!
Pavojinga kelionė
Kelionė prasideda palaipsniui. Dryžuotieji gnu — bendruomeniški gyvūnai; vienam pasukus kuria nors kryptimi, aplinkiniai liaujasi rupšnoję žolę ir stengiasi sekti paskui. Netrukus įspūdingai sujunda visa banda. Genami troškulio bei alkio gnu veržiasi pirmyn. Kartais bėga, kartais kiūtina ilgomis voromis vienas paskui kitą dulkėtoje žemėje palikdami gilias vagas.
Kelionė pilna pavojų. Kanopinių bandas seka plėšrūnai, nenuleisdami akių nuo kiekvieno lėčiau einančio, raišo ar ligoto gyvulio. Dryžuotiesiems gnu tenka eiti per teritorijas, kuriose pilna liūtų; šie tyko iš pasalų. Pasislėpusios aukštoje žolėje tos didelės katės įsiveržia į besiganančią bandą ir priverčia ją išsisklaidyti. Atsiskyrusius arba atsilikusius gnu puola leopardai, gepardai, hieniniai šunys bei dėmėtosios hienos. Pajutę grobį sulekia grifai. Tol pešasi dėl maitos, kol karštoje Afrikos saulėje lieka boluoti jos griaučiai.
Sraunios upės irgi grėsminga kliūtis bandai, tačiau jos nesustabdo. Persikėlimas — įspūdingas reginys. Tūkstančiai gnu puola nuo aukštų krantų į apačioje tekantį vandenį. Dauguma laimingai pasiekia priešingą krantą. Kitus nuneša srovė arba pagriebia po vandeniu tūnantys krokodilai. Į šią pavojingą kelionę bandos leidžiasi kasmet ir kartais įveikia apie 3000 kilometrų.
Didžiausias plėšrūnas — žmogus
Tūkstančius metų dryžuotųjų gnu migracijai žmogus didesnių kliūčių nesudarė. Dabar kelia didžiausią grėsmę. Pastaraisiais dešimtmečiais Tanzanijos bei Kenijos vyriausybės stengiasi apsaugoti Serengečio gyvūniją. Tačiau nors dryžuotieji gnu daugiausiai migruoja draustinių teritorijose, brakonieriai tūkstančius įvilioja į spąstus ir užmuša. Apsiginklavę vielos spąstais, užnuodytomis strėlėmis bei šautuvais jie medžioja gyvūnus mėsai ir trofėjams, kurių nekantriai laukia pirkėjai. Draustiniuose patruliuoja ištisa armija prižiūrėtojų, tačiau Serengetis toks didelis, kad visiškai apsaugoti jį beveik neįmanoma. Daugėjant gyventojų, į šias derlingas ganyklas žmonės braunasi vis labiau. Išsaugoti žemes, kuriose veisiasi laukiniai gyvūnai, — opi problema, apie tai nuolat diskutuojama.
Kadaise Šiaurės Amerikos lygumose klajojo milijonai bizonų. Jie išnyko. Kai kas baiminasi, jog Rytų Afrikoje toks pat likimas gali ištikti paskutines didžiules dryžuotųjų gnu bandas. Būtų gaila, jei ateitų diena, kai nebeliktų to nepaprasto gamtos stebuklo. Laukiame meto, kai Dievui teisingai valdant įsivyraus visiška santarvė tarp žmogaus ir gyvūnų. (Izaijo 11:6-9) O kol kas toliau su pagarbia baime stebėsime įspūdingą reginį — didžiąją dryžuotųjų gnu migraciją.
[Iliustracija 18 puslapyje]
Bandos turi perplaukti sraunias upes