Nuostabiosios gyvūnų juslės

ĮRAŠO KALBA

Nuostabiosios gyvūnų juslės

ŠMIŽINĖDAMA tamsoje ir ieškodama maisto pelė jaučiasi saugi. Deja, tai lemtinga klaida, nes duobagalvė gyvatė geba „matyti“ nuo jos kūno spinduliuojančią šilumą. Akvariumo dugne visiškai įsikasusi į smėlį guli plekšnė. Tiesiai link jos plaukia alkanas ryklys. Plėšrūnas negali matyti žuvies, bet vis dėlto staiga sustoja, įkiša nosį į smėlį ir praryja grobį.

Duobagalvė gyvatė bei ryklys — tik pavyzdžiai gyvūnų, turinčių specialias jusles, kurių neturi žmogus. Kita vertus, daugelio juslės panašios į mūsų, tik jautresnės arba jų suvokimo ribos kitokios. Štai paimkime kad ir regėjimą.

Akys, matančios kitokį pasaulį

Spalvų diapazonas, kurį užfiksuoja mūsų akys, apima tik labai nedidelę elektromagnetinių bangų spektro dalį. Pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių, kurių bangos ilgesnės negu raudonos šviesos, mes nematome. Tačiau duobagalvės gyvatės tarp akių ir šnervių turi du nedidelius organus, infraraudoniesiems spinduliams jautrias duobutes. * Todėl šiltakraujei aukai gali taikliai įkirsti net tamsoje.

Už regimojo spektro violetinio krašto yra ultravioletinė šviesa (UV). Nors mūsų akys UV šviesos nepagauna, ją skiria daugelis gyvūnų, tarp jų paukščiai bei vabzdžiai. Pavyzdžiui, bitės orientuojasi pagal saulę. Net kai debesys ją dengia, bitės suranda lopinėlį žydro dangaus ir jame mato poliarizuotos UV šviesos atspindį. Daugybės žydinčiųjų augalų raštai įžiūrimi tik UV šviesos diapazone. Kad vabzdžiai rastų nektarą, kai kuriuose žieduose netgi yra „nektaro žymė“ — mažiau UV šviesos atspindintis segmentas. Panašiu būdu paukščiai aptinka tam tikrus vaisius bei sėklas.

Paukščiai regi UV bangų diapazone, o nuo šios šviesos plunksnos nepaprastai spindi. Todėl tikriausiai vieni kitiems jie atrodo daug spalvingesni negu mums. Anot vieno ornitologo, paukščių regėjimas „toks skvarbus, kokio negalime net įsivaizduoti“. Gebėjimas matyti UV šviesą galbūt padeda kai kuriems vanagams bei pelėsakaliams aptikti pelėnus. Kaip? Žurnale BioScience rašoma, jog pelėnų patinėlių „išmatose bei šlapime, kuriuo jie ženklina savo pėdsakus, yra cheminių medžiagų, sugeriančių UV spindulius“. Taip paukščiai „suranda teritorijas, kur daugiausia pelėnų“, ir ten medžioja.

Kodėl paukščiai taip gerai mato?

Paukščių regėjimas nuostabus. „Svarbiausia priežastis, — rašoma knygoje All the Birds of the Bible, — yra ta, kad jie akies viduje, vaizdą formuojančiame audinyje, regėjimo ląstelių turi daugiau negu kitos būtybės. Nuo šių ląstelių kiekio priklauso akies gebėjimas iš toli matyti mažus objektus. Žmogaus akies tinklainės kvadratiniame milimetre yra maždaug 200000 regėjimo ląstelių, o didžiosios dalies paukščių — triskart tiek; vanagų, grifų bei erelių tinklainės kvadratiniame milimetre — milijonas ar daugiau.“ Be to, kai kurie paukščiai turi kiekvienoje akyje po dvi maksimalaus objektų skyrimo zonas, padedančias geriau suvokti atstumą bei greitį. Panaši akių konstrukcija paukščių, kurie gaudo vabzdžius.

Paukščiai turi dar vieną regėjimo patobulinimą — itin minkštus lęšius, todėl vaizdą pagauna nepaprastai greit. Tik pagalvokite, kaip būtų pavojinga sparnuočiams skraidyti — ypač miškuose bei tankumynuose, — jei vaizdas susilietų. Apie kokią nuostabią išmintį byloja paukščio akies konstrukcija! *

Elektros lauko jutimas

Minėtą epizodą apie pasislėpusią plekšnę bei ryklį stebėjo ryklius tyrinėjantys mokslininkai. Jie norėjo išsiaiškinti, ar rykliai bei rajos jaučia gyvos žuvies skleidžiamą labai silpną elektros lauką. * Tam tikslui akvariumo dugno smėlyje paslėpė elektrodus ir sukūrė atitinkamą įtampą. Kuo tai baigėsi? Vos priartėjęs prie elektrodų ryklys įnirtingai juos puolė.

Rykliai elektros lauką junta pasyviai — kaip ausis girdi garsą. Elektrinės žuvys jaučia jį kiek kitaip — aktyviai. Panašiai kaip šikšnosparnis, kuris skleidžia garsą ir susivokia pagal sugrįžusį aidą — šios žuvys, nelygu rūšis, skleidžia elektros bangas arba impulsus. Tada specialiais receptoriais pagauna net menkiausią jų sutrikdymą. * Būtent taip jos nustato, kur kliūtys, galimas grobis ar net partneris.

Organizmo kompasas

Pamąstykite, koks būtų gyvenimas, jei savo kūne turėtumėte įtaisytą kompasą. Nereikėtų rūpintis, kad nepaklystumėte! Daugybės gyvų padarų organizme, tarp jų bitės darbininkės ir upėtakio, mokslininkai aptiko magnetito — gamtinės magnetinės medžiagos — mikroskopinių kristalų. Ląstelės, kuriose yra šių kristalų, sujungtos su nervų sistema. Taigi bitės ir upėtakiai parodė gebą aptikti magnetinius laukus. Iš tikrųjų gamindamos korius ir skraidydamos bitės orientuojasi pagal žemės magnetinį lauką.

Tyrinėtojai atrado, kad magnetito turi ir kai kurių rūšių bakterijos, aptinkamos jūros dugno nuosėdose. Nuosėdoms susidrumstus žemės magnetinis laukas veikia magnetitą ir priverčia bakterijas saugiai grįžti į savo arealą jūros dugne. Kitaip jos žūtų.

Daug migruojančių gyvūnų — paukščių, vėžlių, lašišų ir banginių — galbūt irgi jaučia magnetines bangas. Tačiau neatrodo, kad pasikliautų vien tuo, — greičiausiai keliauja vadovaudamiesi įvairiomis juslėmis. Pavyzdžiui, lašišoms gimtuosius vandenis surasti padeda jautri uoslė. Europiniai varnėnai orientuojasi pagal saulę, o kai kurie kiti paukščiai — pagal žvaigždes. Psichologijos profesorius Hovardas Hjuzas knygoje Sensory Exotica—A World Beyond Human Experience rašė: „Kad suvoktume šias bei kitas gamtos paslaptis, matyt, prireiks dar daug laiko.“

Pavydėtina klausa

Lyginant su žmonėmis, daugelis gyvūnų turi nuostabią klausą. Mes girdime garsus, kurių dažnis nuo 20 iki 20000 hercų (ciklų per sekundę), šunys — nuo 40 iki 46000 hercų, o arkliai — nuo 31 iki 40000 hercų. Drambliai bei galvijai girdi garsus net infragarso diapazone (vos žemesnius nei žmogus) iki 16 hercų dažnio. Kadangi žemo dažnio garsai sklinda toliau, drambliai išgirsta vienas kitą per daugiau kaip 4 kilometrų atstumą. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog stebėdami šių gyvūnų elgseną galėtume iš anksto sužinoti apie žemės drebėjimus ar smarkius orų sutrikimus, nes tiek vieni, tiek kiti skleidžia infragarsą.

Vabzdžių klausa irgi įvairi: vieni girdi ultragarso diapazone, per dvi oktavas aukštesnius garsus, nei pagauna žmogaus ausis, kiti — infragarso diapazone. Yra vabzdžių, kurie garsus suvokia plonomis, plokščiomis, panašiomis į ausies būgnelį membranomis, išsidėsčiusiomis beveik visame kūno plote, išskyrus galvą. Kiti — gležnais plaukeliais, kurie reaguoja ne tik į garsą, bet ir į patį švelniausią oro virpėjimą, pavyzdžiui, sukeltą žmogaus rankos judesio. Tai štai kodėl taip sunku priploti musę!

Įsivaizduokite, kad sugebate girdėti vabzdžio žingsnius! Tokią nepaprastą klausą turi vienintelis pasaulyje skraidantis žinduolis — šikšnosparnis. Žinoma, lakioti tamsoje ir gaudyti vabzdžius pasinaudojant echolokatorium, arba sonaru, reikia ypatingos klausos. * Profesorius Hjuzas sako: „Įsivaizduokite sonarų sistemą, daug sudėtingesnę negu moderniausiuose povandeniniuose laivuose. O tik pagalvokite: ta sistema naudojasi mažytis šikšnosparnis, lengvai telpantis į delną. Visus apskaičiavimus, pagal kuriuos šikšnosparnis nustato atstumą, greitį ir net atpažįsta medžiojamų vabzdžių rūšis, atlieka smegenys, mažesnės už jūsų nykščio nagą!“

Kaip rašoma viename žinyne, echolokacijos tikslumas priklauso ir nuo skleidžiamo signalo kokybės. Todėl šikšnosparniai „balso toną kontroliuoja taip, kad galėtų pavydėti operos dainininkas“. * Matyt, kai kurių rūšių šikšnosparniai, turėdami ant nosies odos klostes, nukreipia garso pluoštą tam tikra linkme. Visi šie organai sudaro tokį sudėtingą sonarą, kad juo galima susikurti net smulkučių kaip plaukelis objektų „akustinį vaizdą“!

Be šikšnosparnių, echolokacija būdinga mažiausiai dviejų rūšių paukščiams: Azijos bei Australijos salanganoms ir atogrąžų Amerikos lašinpaukščiams „guacharo“. Tačiau manoma, kad šis gebėjimas jiems praverčia tik skraidant po tamsius urvus, kuriuose peri.

Sonarai vandenyne

Dantytieji banginiai irgi naudojasi sonarais, tik mokslininkams dar reikia tiksliai išsiaiškinti jų veikimo principą. Delfino sonarui pradėjus veikti, pasigirsta atskiri spragsintys garsai; manoma, kad jie sklinda ne iš gerklų, bet iš nosies. Gyvūno kaktoje esanti riebalinė pagalvėlė surenka garsus į pluoštą, „apšviečiantį“ priešais jį tam tikrą ruožą. Kaip delfinai girdi savo skleidžiamų garsų aidą? Atrodo, ne ausimis, o apatiniu žandikauliu bei su juo susijusiais organais, kurie jungiasi su vidurine ausimi. Įdomu, kad šioje galvos srityje yra tos pačios rūšies riebalų kaip ir pagalvėlėje.

Delfinų sonaro spragsėjimas labai primena bangos, vadinamos Gaboro funkcija, matematinį vaizdą. Pasak Hjuzo, ši funkcija įrodo, kad delfinų spragsėjimas — „beveik matematiškai tikslus hidrolokatoriaus signalas“.

Sonaro spragsėjimo stiprumą delfinai koreguoja nuo paprasčiausio šnabždesio iki 220 decibelų riaumojimo. Kiek toks garsas stiprus? Palyginimui: garsi roko muzika gali siekti 120 decibelų, artilerijos pabūklo šūvis 130 decibelų. Daug stipresniu sonaru delfinai gali aptikti 8 centimetrų skersmens rutuliuką už 120 metrų, o ramiame vandenyje — net toliau.

Tikriausiai įstabiosios gyvūnų juslės kelia pagarbią baimę ir nuostabą? Tokį jausmą paprastai patiria nuolankūs, turintys žinių žmonės; tai skatina juos susimąstyti ir kaip mes sukurti. Žinoma, mūsų juslės, lyginant su kai kurių gyvūnų bei vabzdžių, dažnai nublanksta. Vis dėlto tai, ką matome gamtoje, jaudina tik mus vienus. Kodėl turime tokius jausmus? Kodėl stengiamės ne tik suprasti gyvąjį pasaulį, bet ir suvokti jo paskirtį bei savo pačių vietą jame?

[Išnašos]

^ pstr. 5 Aptinkama maždaug 100 duobagalvių gyvačių rūšių, tarp jų variagalvės, barškuolės ir vandeniniai skydasnukiai.

^ pstr. 10 Skaitytojams, kuriuos domina evoliucijos ir išmintingos kūrybos dilema, siūlome perskaityti knygą „Gyvybė: kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“ (Išleido Jehovos liudytojai; yra rusų k.)

^ pstr. 12 Panirus į vandenį bet kuriai būtybei, taip pat ir žmogui, aplink susidaro labai nestiprus, tačiau juntamas elektros laukas.

^ pstr. 13 Elektrinių žuvų, apie kurias kalbame, elektros krūvis labai nedidelis. Nereikėtų jų painioti su tomis, kurios skleidžia daug didesnę įtampą, pavyzdžiui, elektrinėmis rajomis bei unguriais; gindamosi arba medžiodamos jos priešininką apsvaigina. Elektrinio ungurio įtampos pakaktų užmušti net arklį!

^ pstr. 21 Šikšnosparnių šeimai priklauso maždaug 1000 rūšių. Priešingai įprastai nuomonei, visų rūšių šikšnosparniai turi gerą regėjimą, bet ne visų naudojasi echolokacija. Pavyzdžiui, vaisėdžiai ieškodami maisto kliaujasi puikiu gebėjimu matyti naktį.

^ pstr. 22 Šikšnosparniai skleidžia sudėtinį įvairių dažnių signalą, kurio diapazonas svyruoja nuo 20000 iki 120000 ar daugiau hercų.

[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]

Vabzdžiai, saugokitės!

„Kasdien, vos pradėjus temti, kalvotų aukštumų papėdėje netoli San Antonijaus (Teksasas, JAV) vyksta įspūdingas reiškinys, — rašoma knygoje Sensory Exotica—A World Beyond Human Experience. — Žiūrint iš toliau galima pamanyti, kad iš žemės gelmių veržiasi didžiulis juodas debesis. Tačiau vakaro dangų temdo ne dūmai: iš Brekeno urvo išskrenda 20 milijonų brazilinių raukšlėtalūpių šikšnosparnių.“

Dabartiniais paskaičiavimais, ten gyvena 60 milijonų šių padarų. Sutemų apgaubtame danguje kildami į 3000 metrų aukštį jie ieško mėgiamo maisto — vabzdžių. Nors erdvė būna perpildyta šikšnosparnių skleidžiamų ultragarsų, jie nesusipainioja. Kiekvienas šių žinduolių turi labai sudėtingą sistemą, padedančią atskirti būtent jo skleidžiamo garso aidą.

[Iliustracija]

Brekeno urvas

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Lise Hogan

[Iliustracija]

Braziliniai raukšlėtalūpiai šikšnosparniai naudojasi echolokacija

[Šaltinio nuoroda]