Tai prasmingiau, nei „gaudyti bangas“

Papasakojo Karlas Haincas Švėreris

Gimiau 1952 metais Pitsburge (Pensilvanijos valstija, JAV), augau Smirna Biče (Floridos valstija). Paauglystėje labai pamėgau banglenčių sportą. Tai netgi pasidarė svarbiausia gyvenime.

NORĖDAMAS tapti civilinės aviacijos lakūnu, 1970-aisiais įstojau į Embrio ir Ridlo aviacijos universitetą Deitona Biče (Floridos valstija). Bet ilgainiui vis labiau nusivyliau valdžia, kuri, mano įsitikinimu, neteisėtai kariavo Vietname. Pasipiktinęs esama santvarka, kaip ir nemažai to meto jaunuolių, mečiau mokslus ir tapau hipiu. Užsiauginau ilgus plaukus, pradėjau vartoti narkotikus.

Netrukus susipažinau su pramuštgalve mergina Suzan. Ji buvo labai gabi tapybai ir fotografijai. Paskaičiavau, jog už pinigus, kuriuos gaučiau pusmetį ar kokius aštuonis mėnesius padirbėjęs statybose Floridoje, likusią metų dalį per daug neišlaidaudami galėtume praleisti prie Ramiojo vandenyno Meksikoje arba Centrinėje Amerikoje.

Pajuntu dvasinį alkį

Nerūpestingai leisti laiką nuostabiuose atogrąžų kraštų paplūdimiuose, be abejo, buvo labai malonu. Sju tapė ir fotografavo, aš čiuožinėjau banglente. Bet po poros metų pajutome, kad kažko trūksta. Gyvenimas, rodės, ėjo tuščiai. Todėl 1975-iesiems įpusėjus, poilsiaudamas Ramiojo vandenyno pakrantėje Kosta Rikoje, pradėjau ieškoti dvasinio nušvitimo. Susidomėjau filosofija ir tuo metu populiariomis Rytų religijomis.

Leidiniuose, kuriuos skaičiau, įvairūs mokymai neretai būdavo grindžiami citatomis iš Biblijos, todėl padariau išvadą, jog būtent ši knyga turėtų būti tiesos pamatas. Tada už keletą grybų, sukeliančių haliucinacijas, įsigijau nebenaują Bibliją, Karaliaus Jokūbo vertimą. Kas rytą į valias prisičiuožinėjęs banglente, popietę sėsdavau skaityti Bibliją. Nors tai dariau su didžiuliu užsidegimu, suprasdavau nedaug ką.

„Gal turite klausimų iš Biblijos?“

1975-ųjų rugpjūtį pakeliui iš Kosta Rikos į Jungtines Valstijas Salvadore užsukome į vaistinę šio to nusipirkti. Kadangi susišnekėti su vaistininku sekėsi sunkiai, į pagalbą pasisiūlė viena pirkėja. Ta šešiolikmetė amerikietė, vardu Dženi, laisvai kalbėjo ispaniškai. Mergina paminėjo, kad ji ir jos tėvai yra Jehovos liudytojai ir kad jie persikėlė į Salvadorą mokyti žmones Biblijos tiesų.

„Gal turite klausimų iš Biblijos?“ — pasiteiravo Dženi.

„Aišku, turiu“, — atsakiau. Nepaisydama mūsų hipiškos išvaizdos, mergina tuojau  pat pakvietė mudu į namus susipažinti su tėvais, Džo ir Nansi Trembliais. Mielai sutikome. Su jais kalbėjomės visą popietę. Didžiulį įspūdį padarė tai, kaip Džo ir Nansi atsakinėjo į kiekvieną mūsų klausimą. Jie vis sakė: „Savo Šventajame Rašte atsiverskite tą ir tą eilutę.“

Nejučia atėjo vakaras, todėl šeimininkai pasiūlė nakvynę. Tačiau miegoti viename kambaryje mudviem su Sju neleido, nes nebuvome susituokę. Tą naktį Sju su Dženi dar ilgai nesumerkė akių ir kalbėjosi apie viską — nuo Adomo iki Armagedono.

Žalioji Biblija

Kitą dieną, prieš mums išvykstant, Džo su Nansi davė visą krūvą žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, kelias knygas ir Bibliją — Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą, kuris tuo metu buvo leidžiamas žaliais standžiais viršeliais. Be to, Džo mums aprodė Karalystės salę. Tai buvo kuklus pastatas, kur Jehovos liudytojai renkasi studijuoti Bibliją. „Kokia priešingybė pretenzingoms krikščionijos bažnyčioms, kur žmonės tiek mažai tesužino iš Šventojo Rašto!“ — pagalvojau.

Vėliau tądien, kai sustojome kontrolės poste prieš pervažiuodami Gvatemalos sieną, žalioji Biblija pareigūnus gerokai sutrikdė. Jie žinojo, kad tokia Biblija paprastai naudojasi Jehovos liudytojai, bet mes nėmaž nebuvome į juos panašūs. Vis dėlto po kelių minučių mus praleido per sieną. To visai nesitikėjome, nes paprastai mūsų automobilį ir daiktus krėsdavo, ieškodami narkotikų arba kontrabandinių prekių. Taigi nuo to karto žalioji Biblija mums tapo savotišku talismanu.

Skaitydami Šventąjį Raštą ir jam studijuoti skirtus leidinius įsitikinome, jog radome tiesą apie Dievą. Mums keliaujant per Meksiką tikėjausi porą savaičių papramogauti su banglente savo mėgstamiausioje vietoje — Puerto Eskondide. Nusprendžiau iki soties prisiplaukiojęs grįžti į Floridą ir tapti Jehovos tarnu.

Kitas dvi savaites kas rytą čiuožinėjau banglente, o popietėmis paplūdimyje skaičiau Šventąjį Raštą ir jį aiškinančius leidinius. Žalioji Biblija patraukė vienos aštuonerių metų mergaitės dėmesį. Ji primygtinai kvietė mus vakare kažkur eiti. Nesupratome kur, tačiau buvo aišku, kad kvietimas kažkaip susijęs su žaliąja knyga. Eiti atsisakėme, bet mergaitė vis kvietė. Galiausiai po kelių dienų sutikome. Ji mus nusivedė į Jehovos liudytojų Karalystės salę. Tai buvo nedidelis palmių lapais dengtas namelis iš bambuko. Kiekvienas mus sveikino spausdamas ranką ir apkabindamas, tarsi būtume seni draugai.

Nustebino pagarbus susirinkusiųjų elgesys. Kai kurie vaikai niekaip negalėjo nuleisti  nuo mūsų akių — greičiausiai niekada nebuvo matę žmonių tokiais ilgais šviesiais plaukais. Tėvai turėjo jiems vis priminti, kad sutelktų dėmesį į programą. O juk per vaiką, tokį kaip šie, Jehova pakvietė mus į pirmąją sueigą!

Apsisprendžiame tarnauti Jehovai

Dvi savaites mėgavausi puikiomis bangomis, paskui pardaviau banglentes ir išvykome tiesiai į Floridą. Čia pradėjome studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir lankyti visas jų sueigas. Nusprendę tarnauti Jehovai, apsigyvenome skyrium ir nustojome artimai bendrauti su buvusiais draugais. Aš nusiskutau barzdą ir apsikirpau, o Sju nusipirko kelias sukneles. Po keturių mėnesių susituokėme, netrukus po to pasiaukojome tarnauti Dievui ir 1976-ųjų balandį pasikrikštijome.

Dabar mūsų gyvenimas jau nebuvo betikslis. Iš dėkingumo Jehovai už visa, kuo jis mus laimina, troškome grįžti į kurią nors iš šalių, kur kalbama ispaniškai, ir ten skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Bet bendruomenės vyresnieji patarė: „Dar palaukite. Kad galėtumėte padėti kitiems, pirmiau dvasiškai sustiprėkite patys.“ Jų paklausėme ir užsibrėžėme tikslą tapti pionieriais (taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius tarnus).

Sju tarnauti pioniere pradėjo 1978-ųjų sausį. Aš irgi norėjau, bet vis dar buvau nemažai įsiskolinęs už mokslą universitete. Radau labai paprastą išeitį — maniau paskelbti bankrotą ir taip išsilaisvinti nuo finansinių įsipareigojimų. O tada jau pradėti tarnauti pionieriumi.

Tačiau vyresnieji išmintingai patarė, kad to daryti nedera. Jie paaiškino, jog toks sprendimas prieštarautų Biblijos principui „visame kame dorai [„sąžiningai“, NW] elgtis“ (Hebrajams 13:18). Taigi dirbau toliau ir mokėjau skolas. Galiausiai, 1979-ųjų rugsėjį, tikslą pasiekiau, — kaip ir Sju, ėmiausi pionieriškos tarnybos. Nuo to laiko stengėmės gyventi kukliai. Kad apsirūpintume viskuo, kas būtiniausia, man pakako dirbti dvi dienas per savaitę.

Tarnaujame Bruklino Betelyje

1980-ųjų balandį, nors dar nė metų nebuvau ištarnavęs pionieriumi, mudu su Sju pradžiugino maloni staigmena. Kiek seniau, atsiliepdami į kvietimą dirbti statybose, pateikėme paraišką tarnauti Betelyje, Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). Ir štai atėjo atsakymas — buvome kviečiami atvykti per 30 dienų! Mums labai patiko pionieriaus tarnyba, todėl kiek sutrikome. Dvejodami, ką pasirinkti, pasikalbėjome su dviem bendruomenės vyresniaisiais. Jie padėjo suprasti, kokia garbinga tarnyba mums pasiūlyta, ir patarė: „Važiuokite ir kokius metus patarnaukite Betelyje.“ Taigi pardavėme, ką turėjome, ir išvykome į Brukliną.

Po dvejų metų darbo statybose mane pakvietė į Statybos projektavimo skyrių, kur mokiausi projektavimo. Sju metus dirbo knygrišykloje, paskui — grafikos skyriuje. Per kiekvienas sutuoktuvių metines prisimindavome praėjusius metus, įvertindavome savo aplinkybes, troškimus ir nuspręsdavome toliau tarnauti Betelyje.

Ilgainiui įgijome artimų draugų. Kadangi Betelyje galėjome labai prasmingai tarnauti Jehovai ir pasaulinei brolijai, nutarėme jame pasilikti. 1989 metais pradėjome mokytis ispanų kalbos, todėl buvome paskirti į ispanakalbių bendruomenę Brukline. Taigi turėjome puikią galimybę darbuotis dviejose srityse — tarnauti Betelyje ir kitakalbių bendruomenėje.

Kartą Brukline mus aplankė Dženi. Buvo įdomu išgirsti jos pačios pasakojimą apie pirmąjį mūsų susitikimą Salvadore. Pasirodo, aną dieną ji buvo Biblijos studijose, bet  pasijuto blogai ir pakeliui į namus nusprendė nusipirkti vaistų. Tik kažkodėl užsuko ne į tą vaistinę, kur dažniausiai eidavo, o ten, kur buvome mes.

Išvykstame svetur

Kartą 1999-aisiais skyriaus prižiūrėtojas, didelei mano nuostabai, paklausė: „Gal norėtum vykti į Australijos filialą ir Regiono statybos komitete tris mėnesius padirbėti prie vieno projekto?“

Sutikau išsyk, nė kiek nedvejodamas. Netrukus išvykome į Australiją, kur tarnavome trejus metus. Buvo malonu padėti projektuoti filialus kelioms Rytų šalims ir Ramiojo vandenyno pietinės dalies saloms. 2003-iaisiais, kai grįžome į Brukliną, mūsų laukė dar vienas netikėtumas — paskyrimas tarnauti Regiono Karalystės salių statybos biure Brazilijos filiale, netoli didžiulio San Paulo miesto.

Čia tebetarnaujame ligi šiol. Biuras prižiūri Karalystės salių statybas daugumoje Pietų Amerikos šalių. Man pavesta lankytis statybose, padėti organizuoti darbus ir stiprinti brolius. Sju gali keliauti drauge.

Prioritetų nekeičiame

Turiu pasakyti, kad banglenčių sportą mėgstu ligi šiol, bet atradau tai, kas prasmingiau, nei „gaudyti bangas“. Todėl čiuožinėjimas banglente man nebe toks svarbus ir tėra viena iš pramogų. Nuoširdžiai palaikomas Sju, dėmesį sutelkiu į tai, kas daug reikšmingiau — tarnybą mūsų mylinčiam Dievui Jehovai.

Dabar mums labiausiai rūpi visomis jėgomis darbuotis Karalystės labui ir remti Dievo Jehovos tyrą garbinimą. Gerai supratome, jog svarbiausia ne tai, kur Jehovai tarnaujame, o tai, kad tarnaujame iš širdies (Kolosiečiams 3:23).

[Anotacija 25 puslapyje]

„Banglenčių sportą mėgstu ligi šiol, bet atradau tai, kas prasmingiau, nei „gaudyti bangas“

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Čiuožiu banga. Ši nuotrauka buvo panaudota vienai banglenčių sporto šventės afišai

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kai buvau trylikos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Hipio gyvenimas laimės nesuteikė

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Viršuje: padedu prie Karalystės salės statybų

Dešinėje: su Sju dabar