Vertingas karaliaus palikimas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KAMERŪNE

IBRACHIMAS NDŽOJA buvo 17-asis bamumų karalius. Tai didelė etninė grupė, tebegyvenanti žaliosiose vakarų Kamerūno lygumose. Kaip rodo išlikęs šios tautos karalių, valdžiusių nuo XIV amžiaus, sąrašas, Ndžoja karaliavo nuo 1889 metų iki pat savo mirties 1933-iaisiais. Tuo laikotarpiu kolonizuoti jo valdas pretendavo prancūzai ir vokiečiai.

Ndžoja nuo pat jaunystės buvo labai sumanus ir turėjo gerą intuiciją, todėl aplink save būrė intelektualius, novatoriškai mąstančius žmones, turinčius panašių siekių ir idėjų kaip jo. Kad šis valdovas puikiai išmanė architektūrą, byloja didingi jo pastatyti rūmai, kuriuos matote šiame puslapyje. Manoma, jog jis išrado ir kukurūzų malūnėlį, pavaizduotą šalia. Bet ypač vertas dėmesio jo sukurtas naujas bamumų raštas.

Kaip gimė rašytinė tautos istorija

Iki XIX amžiaus pabaigos bamumų tautelė savo istoriją iš kartos į kartą perduodavo daugiausia žodžiu. Ndžoja susirūpino, kad nebūtų pamirštos detalės arba prigalvota, ko nebuvo. Skaitydamas knygas, įsigytas iš pirklių ir prekeivių, keliaujančių per jo karalystę, Ndžoja buvo išmokęs arabų kalbą. Be to, tikriausiai išmanė  senąjį vajų raštą, tais laikais vartotą Liberijoje. Taigi jis ėmėsi kurti savo kalbos ženklų sistemą.

Pradėjo Ndžoja nuo kelių šimtų simbolių — daugiausia piktogramų ir ideogramų. Tačiau bamumams nebuvo lengva įsiminti, ką reiškia visi tie simboliai. Ilgainiui, dvariškių padedamas, karalius raštą supaprastino. Būtinų ženklų skaičių sumažino, sumanęs tam tikrą skiemenų sistemą. Dabar konkretų žodį sudarydavo keli sujungti ženklai, arba raidės. Tad skaitytojui nebereikėjo įsiminti tiek daug raidžių ir jomis žymimų garsų. Kai Ndžoja užbaigė savo naująjį raštą, pavadintą akauku, jį sudarė 70 raidžių.

Bamumų raštą Ndžoja stengėsi įdiegti kuo plačiau — įsakė jo mokyti mokyklose ir vartoti visose valdžios įstaigose. Taip pat nurodė juo užrašyti įspūdingą savo dinastijos ir šalies istoriją. Taigi bamumai pirmą kartą galėjo skaityti apie savo šalies tradicijas, įstatymus, papročius. Ndžoja netgi turėjo vaistų receptų, parašytų naujuoju raštu. Rūmų archyvuose yra išlikę per 8000 dokumentų originalų.

Koks pranašumas turėti savo raštą, paaiškėjo netrukus po to, kai 1902-aisiais šalyje pasirodė vokiečių kolonistai. Nors jie paspartino šalies ekonominį vystymąsi, Ndžoja ne visada sutiko su vokiečių valdžia. Tuo metu labai pravertė naujasis raštas, mat vokiečiai dar nebuvo jo perpratę. Kiek bamumų raštas išsilaikė?

Savo įtaką Ndžojos valdose vokiečiai prarado per Pirmąjį pasaulinį karą (1914—1918). Galiausiai, kai buvo įkurta Tautų Sąjunga, Bamumo teritorija atiteko Prancūzijos mandatui. Nors Ndžoja buvo imlus naujoms idėjoms, jis didžiavosi savo paveldu ir troško žūtbūt išsaugoti bei plėtoti tautos kultūrą. Tad visai suprantama, kad jis priešinosi prancūzų kolonijiniam valdymui. 1931 metais Ndžoja, kaip ir kiti vadai, kurie nerodė kolonizatoriams lojalumo, buvo nuverstas. Po dvejų metų mirė tremtyje.

Kadangi Ndžojos nebebuvo, o mokyklose prancūzai uždraudė vartoti jo sukurtą raštą, dauguma jį greit pamiršo. Vėliau į šalį atvykę krikščioniškojo pasaulio misionieriai mokėsi bamumų šnekamosios kalbos ir parengė mokykloms gramatiką. Jie, kitaip nei Ndžoja, daugumą rašto elementų perėmė iš romėnų abėcėlės ir fonetikos.

Pastaraisiais metais stengiamasi vėl sužadinti domėjimąsi bamumų raštu. Dabartinis sultonas Ibrachimas Mbombo Ndžoja senelio statytuose rūmuose atidarė mokyklą. Joje vietos moksleiviai vėl mokomi savo tautelės rašto, kad jis nenugrimztų į užmarštį visiems laikams.

[Iliustracija 27 puslapyje]

Plokštė su bamumų dinastijos monarchų vardais nuo XIV amžiaus iki šių dienų; kairėje — romėnų, dešinėje — bamumų rašmenimis

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Visos nuotraukos: Courtesy and permission of Sultan Ibrahim Mbombo Njoya, Foumban, Cameroon