Pasakojimai apie laimingas šeimas. Pirmoji dalis

Kaip jau buvo rašyta šiame specialiame Atsibuskite! numeryje, laimingoms šeimoms irgi netrūksta problemų. Ir tai, ko gero, nieko nestebina, nes gyvename metu, kuris Biblijoje vadinamas „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1). Todėl kiekviena šeima tikrai patirs vienokių ar kitokių bėdų.

Tačiau nereikėtų manyti, kad laimingi galime būti tik gyvendami vadinamosiomis idealiomis sąlygomis. Priešingai, Jėzus pasakė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3, NW). Šeimos, kurios tenkina savo dvasinius poreikius laikydamosi Biblijos principų, išmoksta būti laimingos, nepaisant nepalankių aplinkybių. Štai keli pavyzdžiai.

„Rūpinamės neįgaliu vaiku.“ Biblijoje pabrėžiama, kaip svarbu rūpintis šeimos nariais, ypač turinčiais ypatingų poreikių. Joje sakoma: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8).

15-ame puslapyje Viktoras iš Pietų Afrikos pasakoja, kaip jis su žmona daugiau nei keturiasdešimt metų rūpinasi neįgaliu sūnumi.

„Augu įvaikinta.“ Biblijos principai padeda išsiugdyti savigarbą net tuomet, kai tave palieka tėvai. Dievo Žodis patikina, kad Jehova Dievas yra „našlaičių globėjas“ (Psalmyno 10:14).

16-ame puslapyje Kenjata, jauna moteris iš Jungtinių Valstijų, atskleidžia, kaip ji — niekada nemačiusi savo gimdytojų — išmoko gyventi su emociniais randais.

„Ištveriu sielvartą mirus tėčiui.“ Mamos arba tėčio mirtis paprastai palieka sunkiai gyjančias žaizdas. Pagalbą galima rasti Biblijoje. Jos Autorius, Jehova, yra „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3).

17-ame puslapyje Andžela, jauna moteris iš Australijos, pasakoja, kaip draugystė su Dievu jai padeda pakelti skausmingą netektį.

Vienokių ar kitokių sunkumų patiria kiekviena šeima. Kaip matysime iš pasakojimų tolesniuose puslapiuose, žmonės, kurie taiko Biblijos principus, atrado, kaip sėkmingai įveikti tuos sunkumus ir būti laimingiems.

 [Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

Rūpinamės neįgaliu vaiku

Papasakojo Viktoras Meinsas (Pietų Afrika)

„Endru be mūsų pagalbos nepajėgia apsieiti nuo pat gimimo. Turime jį aprengti, išmaudyti, o kartais net padėti pavalgyti. Dabar jam 44.“

KAI sulaukęs metukų Endru vis dar nevaikščiojo, įtarėme, kad su juo kažkas ne taip. Netrukus sūnelį ėmė tąsyti traukuliai. Skubiai nuvežėme jį į ligoninę ir čia sužinojome, kad jam epilepsija. Bet tai buvo dar ne viskas. Tolesni tyrimai parodė, kad Endru pažeistos smegenys.

Išbandę daugybę įvairiausių gydymo būdų jau įstengėme traukuliams užkirsti kelią. Kurį laiką jis turėjo triskart per dieną gerti po keturis skirtingus vaistus. Suprantama, jais pagerinti protinių sugebėjimų nebuvo įmanoma. Net dabar, būdamas 44, Endru protauja kaip penkerių šešerių metų vaikas.

Gydytojai patarė atiduoti Endru į slaugos namus, bet nusprendėme to nedaryti. Mes galėjome geriausiai pasirūpinti sūnaus poreikiais, todėl, nepaisant neišvengiamų sunkumų, nutarėme prižiūrėti jį namuose.

Rūpintis Endru yra visos šeimos reikalas. Kiti mūsų vaikai, dvi dukros ir sūnus, gyvenę kartu su mumis, labai pagelbėdavo, ir aš jiems už tai dėkingas! Be to, esame Jehovos liudytojai, tad mums be galo daug padeda krikščionių bendruomenės nariai. Kartais jie paruošia mums valgio ar net prižiūri Endru, kai išeiname į tarnybą arba tvarkome kokius reikalus.

Mūsų širdžiai ypač artimas Izaijo 33:24 užrašytas Dievo pažadas, kad ateis diena, kai „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu’“ (Brb). Nė kiek neabejojame, jog Dievas tikrai ištesės savo pažadą atkurti naują pasaulį ir pašalinti visas ligas (2 Petro 3:13). Todėl laukiame tos dienos, kai Endru bus sveikas. O šiuo metu kliaujamės Jėzaus žodžiais, kad jeigu Karalystės interesus laikome svarbiausiais savo gyvenime, visa, ko mums reikia, bus pridėta (Mato 6:33). Matome, kad šie žodžiai yra gryna tiesa. Mes niekada nieko nestokojome.

Žinoma, namuose prižiūrėti ligotą šeimos narį gali ne visi. Tiems, kas tai daro, pirmiausia patarčiau karštai ir dažnai melstis (1 Petro 5:6, 7). Antra, rodykite savo vaikui kuo daugiau švelnumo ir niekada neabejokite sūnaus ar dukros sugebėjimais pažinti Jehovą Dievą ir jį pamilti (Efeziečiams 6:4). Trečia, įtraukite į šį darbą visą šeimą ir priimkite jų pagalbą. Ketvirta, prisiminkite, kad jūsų namai — vieta, kur jūsų vaikas mylimas labiausiai. Žinoma, aplinkybės būna įvairios. Apie save galime pasakyti, jog niekada neapgailestavome, kad Endru prižiūrime namuose. Man jis yra pats mieliausias vaikas ir net mieliausias iš suaugusiųjų, kokius tik pažįstu.

 [Rėmelis/iliustracijos 16 puslapyje]

Augu įvaikinta

Papasakojo Kenjata Jang (Jungtinės Valstijos)

„Jei esi posūnis ar podukra, biologinis ryšys tave sieja bent jau su vienu iš tėvų. Bet būdama įvaikinta to neturiu. Net nežinau į ką esu panaši.“

NĖ NENUTUOKIU, kas mano tėvas, ir niekada nesu mačiusi savo tikrosios motinos. Būdama nėščia ji girtavo ir vartojo narkotikus. Vos gimusi buvau atiduota į kūdikių namus ir per beveik dvejus metus teko pabūti net keliuose iš jų, kol viena šeima mane įsivaikino.

Įtėvis sako, jog, kai tik kūdikių namų darbuotoja jam parodė mano nuotrauką, jis tuoj pat panoro mane įsidukrinti. Aš iškart pamilau savo naująją mamą. Pasakiau jai, kad ji — mano mama ir kad noriu eiti su ja namo.

Vis dėlto prisimenu, jog būdama maža bijojau, kad manęs negrąžintų į kūdikių namus, jeigu padarysiu ką ne taip. Maniau, kad privalau nebūti paniurusi ar net nesusirgti, kaip kiti vaikai. Netgi stengdavausi nepasigauti slogos! Mano tėvai nuolat ramindavo mane, sakydami, kad mane myli ir nė negalvoja palikti.

Net būdama suaugusi kartais kovoju su jausmu, kad nesu tokia mylima, kaip tie, kuriuos augino jų tikrieji tėvai. Kai tik šiaip taip su tuo apsiprantu, kas nors man ima ir pasako: „Turėtum būti tokia dėkinga savo nuostabiems tėvams, kuriems tavęs pagailo, ir jie tave įsivaikino!“ Aš esu dėkinga, bet tokie žodžiai verčia jaustis, kad esu ne tokia kaip visi, nes kažkam reikėjo ypač stengtis, kad mane pamiltų.

Man sunku susitaikyti su mintimi, kad veikiausiai niekada taip ir nesužinosiu, kas mano tikrasis tėvas. Kartais skaudu, jog motina neatsisakė savo blogų įpročių, kad galėtų mane auginti, tarsi nebūčiau buvusi verta tokių pastangų. O kartais man jos gaila. Dažnai galvoju, kad jeigu kada ją sutikčiau, pasakyčiau, jog mano gyvenimas susiklostė sėkmingai, ir kad savęs nekaltintų, jog mane paliko.

Mano įtėviai yra Jehovos liudytojai, todėl viena vertingiausių dovanų, kurią iš jų gavau, — Biblijos pažinimas. Mane visada guodžia žodžiai, užrašyti Psalmyno 27:10: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims.“ Mano atveju tai tikrai tiesa. Tai, kad esu įvaikinta, turi ir kai kurių teigiamų pusių. Galbūt todėl, kad nepažįstu savo tikrųjų tėvų, mane, pavyzdžiui, traukia žmonės — domiuosi jų kilme, gyvenimu. Myliu žmones, o krikščionių tarnyboje tai išties svarbu. Tai, kad esu Jehovos liudytoja ir kalbu kitiems apie Bibliją, padeda man neprarasti savigarbos ir turėti gyvenimo tikslą. Kai jaučiuosi prislėgta, einu padėti kitiems. Mokydama žmones Biblijos tiesų, matau, kad iš tikrųjų galiu su jais susidraugauti. Juk savaip įdomus kiekvieno žmogaus gyvenimas.

 [Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

Ištveriu sielvartą mirus tėčiui

Papasakojo Andžela Retgerz (Australija)

„Kai mirė tėtis, praradau saugumo jausmą. Neliko vienintelio žmogaus, kuris viską žinojo ir galėjo išspręsti bet kokią mano gyvenimo problemą.“

TĖTIS mirė prieš dešimt metų, kai buvau paauglė. Prieš pusmetį iki mirties jį operavo. Tėčiui dar tebesant pooperacinėje palatoje, gydytojas mums pasakė, jog nieko padaryti nebeįmanoma. Mama iš nevilties iškart puolė klausinėti gydytoją, brolis nualpo, o mane užliejo banga skaudžių jausmų, nuo kurių niekaip nepajėgiau išsivaduoti. Po šešių mėnesių tėtis mirė.

Mane apėmė prieštaringi jausmai. Norėjau, kad draugai suprastų, ką išgyvenu, bet nenorėjau, kad jie manęs gailėtųsi. Todėl stengiausi neparodyti, ką jaučiu. Kita vertus, maniau, jog leisdama sau mėgautis jų draugija duočiau suprasti, kad mano gyvenimas po truputį įeina į normalias vėžes, bet taip nebuvo. Mintimis grįždama į tuos laikus, pamąstau, kiek kantrybės reikėjo mano draugams!

Ar po tėčio mirties mane kamuoja kaltės jausmas? Taip! Kaip gaila, kad nedažnai jam sakiau: „Myliu tave!“ O kad būčiau dažniau jį apkabinusi arba daugiau laiko praleidusi drauge su juo. Kad ir kiek kartų tvirtinčiau sau: „Jis nenorėtų, kad tu taip galvotum“, — tokios mintys tebekamuoja.

Mane, kaip Jehovos liudytoją, labai guodžia Biblija pagrįsta prikėlimo viltis (Jono 5:28, 29). Stengiuosi įsivaizduoti, kad tėtis tiktai išvykęs į tolimą kelionę ir, nors tiksliai nežinau, kada jis sugrįš, ta diena ateis. Keista, bet kai žmonės man sakydavo: „Tavo tėtis bus prikeltas“, — iš pradžių manęs tai nepaguosdavo. Norėjau, kad jis sugrįžtų tuoj pat! Tačiau tolimos kelionės įvaizdis man padeda realiau suvokti, kad bus prikėlimas, ir lengviau ištverti netektį.

Didžiulė atrama buvo ir tebėra bendratikiai. Ypač prisimenu vieną iš jų, kuris man pasakė, kad jam buvo labai nedrąsu kalbėtis su manimi apie mano tėčio mirtį, bet patikino, jog visą laiką galvojo apie mane ir mūsų šeimą. Aš vis pamąstydavau apie jo žodžius. Tai padėdavo tada, kai niekas apie tėčio mirtį nė neužsimindavo, nes supratau, kad, net jei bendratikiai apie tai ir nekalba, jie galvoja apie mus. Tai man tiek daug reiškė!

Praėjus keturiems mėnesiams po tėčio mirties, mama pradėjo daugiau laiko skirti tarnybai. Mačiau, kad tai jai teikia didžiausią džiaugsmą. Prie mamos prisidėjau ir aš. Tiesiog stebėtina, kaip padėdami kitiems padedame patys sau. Tai sustiprina mano tikėjimą Jehovos Žodžiu bei jo pažadais ir netgi dabar padeda nepasiduoti liūdesiui.