Liudytojai tiki, jog „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Religijotyros profesorius adjunktas Džeisonas D. Bedūnas (BeDuhn) rašė: „Tikėjimo tiesų, kurių laikosi ir gyvenime, [Jehovos liudytojai sėmėsi] iš pačios Biblijos, be išankstinės nuostatos, kas joje, neva turėtų būti rašoma.“ Prie Biblijos jie prisiderina patys, užuot ją interpretavę, kad pritaikytų, kaip jiems patogiau. Kartu jie pripažįsta, jog ne viską Biblijoje reikia suprasti paraidžiui. Pavyzdžiui, septynios kūrimo dienos yra simbolinės, reiškiančios ilgus laikotarpius (Pradžios 1:31; 2:4).

Tikrasis Dievas pasivadino asmenvardžiu Jehova (arba Jahvė; tokiai vardo formai pirmenybė teikiama Romos katalikų išleistame Šventojo Rašto vertime Jerusalem Bible; šį variantą renkasi ir kai kurie dabartinių laikų mokslininkai), — šis vardas skiria jį nuo netikrų dievų * (Psalmyno 83:18, NW). Hebrajiškoji Dievo vardo forma Šventajame Rašte originalo kalba pavartota apie 7000 kartų. Pabrėždamas to vardo svarbą, Jėzus savo pavyzdinėje maldoje sakė: „Teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9). Dievas teisėtai reikalauja išimtinio atsidavimo. Todėl garbindami Dievą Jehovos liudytojai nesinaudoja jokiais atvaizdais (1 Jono 5:21).

Jis yra Gelbėtojas, „Dievo Sūnus“ ir „visos Kūrinijos pirmagimis“ (Jono 1:34; Kolosiečiams 1:15; Apaštalų darbų 5:31). Būdamas vienas iš kūrinių, jis nėra Trejybės dalis. „Tėvas už mane aukštesnis“, — sakė Jėzus (Jono 14:28). Prieš ateidamas į žemę, Jėzus gyveno danguje ir, kai po pasiaukojamos mirties buvo prikeltas, vėl sugrįžo į dangų. „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per [jį]“ (Jono 14:6).

Tai tikroji, ne simbolinė, dangiškoji vadovybė. Ją sudaro karalius Jėzus Kristus ir 144000 jo bendravaldžių, „atpirktų iš žemės“ (Apreiškimo 5:9, 10; 14:1, 3, 4; Danieliaus 2:44; 7:13, 14). Jie valdys žemę, kuri bus apvalyta nuo visokio blogio, ir joje gyvens daugybė milijonų dievobaimingų žmonių (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]).

Mokytojo 1:4 (Brb) rašoma: „Žemė lieka per amžius.“ Po nedorųjų sunaikinimo žemė bus paversta rojumi ir amžiams apgyvendinta teisiais žmonėmis (Psalmyno 37:10, 11, 29, Brb). Išsipildys Jėzaus maldos žodžiai: „Teesie tavo valia [...] žemėje“ (Mato 6:10).

Ką „nemeluojantis Dievas“ išpranašauja, visada išsipildo (Titui 1:2). Vadinasi, išsipildys ir Biblijos pranašystės apie dabartinio pasaulio pabaigą (Izaijo 55:11; Mato 24:3-14). Kas išliks per būsimą sunaikinimą? „Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“, — sakoma 1 Jono 2:17.

„Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“, — sakė Jėzus (Morkaus 12:17). Todėl Jehovos liudytojai paklūsta šalies įstatymams tiek, kiek šie nesikerta su Dievo įstatymais (Apaštalų darbų 5:29; Romiečiams 13:1-3).

Jėzus išpranašavo, jog prieš dabartinio pasaulio pabaigą „ši karalystės Evangelija“ bus paskelbta visoje žemėje (Mato 24:14). Jehovos liudytojai vykdo tą priesaką ir laiko garbe dalyvauti tokiame gyvybes gelbstinčiame darbe. Žinoma, klausytis ar nesiklausyti skelbiamos žinios, kiekvienas nusprendžia pats. Biblijoje rašoma: „Kas trokšta, [...] tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimo 22:17).

Jehovos liudytojai krikštija tik tuos, kurie, kruopščiai išstudijavę Bibliją, nori tarnauti Jehovai kaip jo liudytojai (Hebrajams 12:1). Savo pasiaukojimą tokie žmonės simbolizuoja vandens krikštu (Mato 3:13, 16; 28:19).

„Visi esate broliai“, — pasakė Jėzus savo mokiniams (Mato 23:8). Pirmieji krikščionys, tarp jų ir tie, kurie rašė Bibliją, neturėjo dvasininkų luomo. Jehovos liudytojai laikosi tiktai Biblijoje nustatytos tvarkos.