Biblijos požiūris

Ką reiškia atsukti kitą skruostą?

SAVO garsiajame Kalno pamoksle Jėzus Kristus kalbėjo: „Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mato 5:39).

Ką Jėzus norėjo tuo pasakyti? Ar skatino krikščionis leistis būti aukomis? Ar iš krikščionių tikimasi, kad jie tyliai nukęs skriaudą ir nesieks teisinės apsaugos?

Ką Jėzus turėjo omenyje

Kad tai suprastume, būtina įsigilinti į kontekstą ir atkreipti dėmesį, kas Jėzaus tuo metu klausėsi. Prieš duodamas aukščiau minėtą patarimą, Jėzus savo klausytojams priminė tai, ką jie jau žinojo iš šventųjų Raštų. Jis tarė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį ir dantis už dantį’“ (Mato 5:38).

Tai, ką Jėzus paminėjo, užrašyta Išėjimo 21:24 bei Kunigų 24:20. Pažymėtina, jog, pagal Dievo įstatymą, pelnytą bausmę, paremtą principu „akis už akį“, apie kurią kalbama šiose Rašto eilutėse, iš tikrųjų vykdydavo tiktai po to, kai nusikaltėlis būdavo nuteistas kunigų ir teisėjų, kurie įvertindavo aplinkybes bei tai, kiek nusižengimas yra tyčinis (Pakartoto Įstatymo 19:15-21).

Ilgainiui žydai šį įstatymą iškraipė. Viename XIX amžiuje parašytame Bibliją aiškinančiame žinyne autorius Adamas Klarkas (Clarke) teigė: „Atrodo, kad įstatymu [akis už akį, dantis už dantį] žydai ėmė pateisinti pagiežą dėl nežymių skriaudų bei visus keršto padiktuotus pykčio proveržius. Dažnai būdavo atkeršijama daug skaudžiau, nei įžeidėjas to nusipelnė.“ Tačiau asmeninio keršto Šventasis Raštas nepateisino.

 Tai, kad Kalno pamoksle Jėzus mokė ‘atsukti kitą skruostą’, atspindi Izraeliui duoto Dievo įstatymo tikrąją dvasią. Jėzus nenorėjo pasakyti, kad jo mokiniai, jeigu kas juos užgautų per dešinį skruostą, atsipeikėję turėtų pasisukti taip, kad skriaudėjui būtų patogu smogti ir į kairįjį. Bibliniais laikais, kaip dažnai būna ir šiandien, antausiu siekdavo ne sužeisti, bet įžeisti, kad žmogų išprovokuotų ginčui.

Taigi Jėzus, matyt, turėjo omenyje štai ką: jei vienas asmuo mėgina išprovokuoti kitą, arba skeldamas jam antausį tiesiogine prasme, arba sarkastiškai įgeldamas žodžiais, antrasis neturėtų atsilyginti tuo pačiu. Priešingai, jis turėtų neleisti įsiplieksti nesantaikai, kai abi pusės nesiliauja viena kitai mokėjusios piktu už pikta (Romiečiams 12:17).

Jėzaus žodžiai labai priminė vieną karaliaus Saliamono mintį: „Nesakyk: ‘Jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!’“ (Patarlių 24:29). Taigi Jėzaus mokiniai turėjo atsukti kitą skruostą ta prasme, kad nesileistų išprovokuojami pratrūkti pykčiu (Galatams 5:26).

O kaip dėl savigynos?

Atsukti kitą skruostą nereiškia, jog krikščionis neturi gintis nuo užpuolikų. Jėzus nesakė, kad niekuomet nereikia gintis. Veikiau mokė, kad niekuomet neimtume užgaulioti patys ir nepasiduotume provokacijai kerštauti. Nors, siekiant išvengti grumtynių, išmintinga — jei įmanoma — pasitraukti, vis dėlto, jeigu mus užpuola, dera gintis bei kreiptis į policiją.

Pirmieji Jėzaus mokiniai tinkamai taikė šį principą, kai reikėdavo ginti savo teises. Štai apaštalas Paulius naudojosi to meto teisine sistema, kad apgintų savo teisę vykdyti Jėzaus duotą pavedimą skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 28:19, 20). Misionieriškos kelionės metu Paulių ir jo bendražygį Silą Filipų miesto valdžia suėmė ir apkaltino pažeidus įstatymą.

Paskui abu be jokio teismo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą. Tada, esant galimybei, Paulius pasinaudojo savo, kaip Romos piliečio, teisėmis. Sužinoję apie Pauliaus statusą, valdininkai išsigando savo elgesio padarinių ir maldavo Paulių bei Silą ramiai pasišalinti iš miesto. Taip Paulius sukūrė precedentą ‘[„teisiškai“, NW] ginti Evangeliją’ (Apaštalų darbų 16:19-24, 35-40; Filipiečiams 1:7).

Jehovos liudytojai, kaip ir Paulius, ne kartą buvo ir tebėra verčiami bylinėtis teismuose, kad apgintų savo teisę į krikščionišką veiklą. Taip nutinka net tose šalyse, kurios skelbiasi savo piliečiams garantuojančios religijos laisvę. Iš Jehovos liudytojų nesitikima, kad jie atsuks kitą skruostą ir tuomet, kai prieš juos asmeniškai įvykdomas nusikaltimas ar kyla grėsmė jų saugumui. Jie nesileidžia skriaudžiami ir imasi teisinių veiksmų apsiginti.

Todėl, kaip krikščionys, liudytojai pagrįstai siekia, kad būtų įtvirtintos tam tikros juridinės teisės, nors ir suvokia, kad iš šių priemonių galima tikėtis tik ribotos naudos. Taigi jie, kaip ir Jėzus, galiausiai šiuos dalykus palieka Dievo rankose, neabejodami, kad Jis, iki smulkmenų žinodamas visus faktus, imsis veiksmų, ir Jo nuosprendis atspindės tobulą teisingumą (Mato 26:51-53; Judo 9). Tikrieji krikščionys nepamiršta, jog kerštas yra Jehovos (Romiečiams 12:17-19).

AR ŽINOTE?

● Kokių veiksmų turi vengti krikščionys? (Romiečiams 12:17)

● Ar Biblija draudžia gintis teisinėmis priemonėmis? (Filipiečiams 1:7)

● Kaip Jėzus pasitikėjo savo Tėvu? (Mato 26:51-53)