„Rašykite Antonui!“

● Nuošaliame Ščelkano kaime (Stavropolio kraštas, Rusija) gyveno jaunuolis, Jehovos liudytojas, vardu Antonas. Dar vaikystėje jam diagnozavo nepagydomą ligą — Diušeno raumenų distrofiją. Ja sergant sparčiai nyksta raumenys, ir dažniausiai žmogus neišgyvena nė dvidešimties metų. Antonui dar nebuvo devynerių, kai jau nebegalėjo nei vaikščioti, nei atsistoti.

Jevgenijus ir Diana su Antonu susipažino lankydamiesi vienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje. „Antonas buvo itin silpnas fiziškai, — pasakoja Diana, — bet stiprus dvasiškai. Jo vyresnis brolis mirė nuo tos pačios ligos būdamas devyniolikos, todėl Antonas žinojo, kad ir jam liko nedaug laiko. Vis dėlto Biblijos tiesa vaikinui teikė vilties ir optimizmo.“

Diana su vyru paskatino Antoną išplėsti krikščionišką tarnybą — rašyti laiškus žmonėms, gyvenantiems atokiuose kaimuose. Per 2005-uosius jis išsiuntė apie 500 laiškų, tačiau, dideliam nusivylimui, negavo nė vieno atsakymo. Nepaisant to, Antonas toliau rašė ir nuoširdžiai meldėsi, kad Dievas jo aplinkybėmis padėtų būti uoliu skelbėju.

Kartą viename laikraštyje Antonas rado išspausdintą paguodos ieškančios ligotos moters laišką. Vaikinas jai parašė. Po kurio laiko tame pačiame laikraštyje pasirodė Antono laiško ištrauka: „Nors mano liga neišgydoma, Biblija man padeda į ateitį žvelgti su viltimi. Mėgstu gauti laiškus ir visada jų laukiu.“

Labai sujaudinta moteris parašė to laikraščio redakcijai. Jos kreipimasis į skaitytojus buvo išspausdintas skiltyje „Rašykite Antonui!“ Moteris dėkojo vaikinui už paskatinimą vertinti Šventąjį Raštą ir pridūrė: „Padėkime Antonui! Siųskime jam laiškus! Jaunuoliui taip reikia gero žodžio!“ Žurnale buvo nurodytas ir Antono adresas.

Į kaimelio paštą ėmė plaukti laiškai — iki 30 per dieną! Antonui rašė žmonės iš visos Rusijos, Baltijos šalių, Vokietijos, net Prancūzijos. Jis gavo šimtus laiškų. „Vaikinas nesitvėrė džiaugsmu! — prisimena Diana. — Dabar jis galėjo bendrauti su šimtais adresatų ir pasakoti jiems apie Biblija pagrįstus savo įsitikinimus.“

Taip Antonas susirašinėjo daugiau kaip metus. Liga progresavo. Rankos tiek nusilpo, kad jis jau nebegalėjo rašyti, todėl laiškus pradėjo diktuoti. Sulaukęs dvidešimties, 2008 metų rugsėjį Antonas mirė. Nors fiziškai buvo labai silpnas, tikėjimas ir troškimas praplėsti tarnybą jam padėjo rasti progų pasiekti šimtų žmonių širdis.