ŠIS dažniausiai amerikiečių namuose sutinkamas voras (Parasteatoda tepidariorum) rezga tinklą, pakankamai lipnų, kad prikibtų prie sienos, ir pakankamai nelipnų, kad grobiui užropojus atsiklijuotų nuo grindų ir taptų jam spąstais. Kaip šiltnaminis storapilvis tais pačiais klijais sugeba vienas tinklo gijas prilipinti stipriai, kitas — silpnai?

Susimąstykite. Savo tinklą prie sienos, lubų ar kito panašaus paviršiaus voras prikabina nepaprastai lipniais šilko siūlo galais, vadinamais atraminiais taškais, galinčiais atlaikyti skrendančio vabzdžio smūgį į tinklą. Antra vertus, Akrono universiteto (Ohajo valstija, JAV) mokslininkai atrado, jog siūlo galų, kurie tvirtinami prie žemės — vadinamų minkštųjų taškų, — struktūra visai kitokia. Kadangi minkštieji taškai prilipinti silpniau nei atraminiai, vabzdžiui užlipus ant voratinklio, šis lengvai atkimba nuo žemės, ir auka patenka į tinklą.

Akrono universiteto parengtame naujienų pranešime rašoma, jog mokslininkai, atskleidę šį gamtos stebuklą, „jau ėmėsi kurti sintetinius daugkartinio panaudojimo klijus, kuriais galima būtų imituoti išmanų šiltnaminio storapilvio būdą prilipinti voratinklį“. Jie tikisi sukurti klijus, kurie, pavyzdžiui, tiktų tiek įprastiems tvarstymams, tiek gydant kaulų lūžius.

Ką manote? Ar šio voro gebėjimas tais pačiais klijais vienas tinklo gijas prilipinti stipriai, kitas — silpnai atsirado atsitiktinai? O gal taip buvo sukurta?