PRIEŠ kelis šimtmečius dėl raganavimo baimės Europoje prasidėjo raganų medžioklė. Aršiausiai jos buvo persekiojamos Prancūzijoje, Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje ir Beniliukso šalyse — Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose. „Europoje ir jos kolonijose išžudyta dešimtys tūkstančių žmonių, milijonai buvo kankinami, uždaromi į kalėjimus, tardomi, patyrė aplinkinių neapykantą, jautė kaltę, baimę“, — rašoma knygoje Witch Hunts in the Western World (Raganų medžioklė Vakarų pasaulyje). * Kaip ši visuotinė paranoja prasidėjo? Kas ją kurstė?

Lemiamą vaidmenį čia suvaidino inkvizicija. Kaip aiškinama knygoje Der Hexenwahn (Raganų manija), XIII amžiuje šią instituciją Romos katalikų bažnyčia įkūrė turėdama tikslą „atversti atskalūnus ir nuo tos blogybės apsaugoti kitus“. Inkvizicija atliko Bažnyčios policijos vaidmenį.

1484 metų gruodžio 5 dieną popiežius Inocentas VIII išleido bulę, kuria pasmerkė raganavimą. Be to, šiai problemai spręsti paskyrė du inkvizitorius Jakobą Šprengerį (Jakob Sprenger) ir Heinriką Kramerį (Heinrich Kramer; dar žinomas ir lotynišku vardu Henricus Institoris). Jie išleido knygą, pavadintą Malleus Maleficarum (Raganų kūjis). Tiek katalikai, tiek protestantai ją pripažino kaip autoritetą kovoje su raganavimu. Šis veikalas buvo išgalvotų, liaudies pasakojimais pagrįstų, istorijų apie raganas rinkinys. Jame pateikti teologiniai bei teisiniai argumentai, kodėl būtina kovoti su raganavimu, taip pat nurodyta, kaip raganas atpažinti ir  sunaikinti. Pasaulio literatūroje knyga „Raganų kūjis“ laikoma „žiauriausiu ir [...] daugiausia žalos padariusiu veikalu“.

Norint ką nors apkaltinti raganavimu, nereikėjo jokių įrodymų. Knygoje Hexen und Hexenprozesse (Raganos ir jų teismai) teigiama, jog teismų tikslas buvo „priversti kaltinamąjį prisipažinti, jį įtikinėjant, darant spaudimą arba panaudojant jėgą“. Kankinti įtariamuosius buvo įprasta.

Knyga „Raganų kūjis“ ir popiežiaus Inocento VIII bulė buvo signalas pradėti raganų medžioklę Europoje. Negana to, naujos technologijos, išradus spausdinimo mašiną, šiai manijai padėjo persikelti net už Atlanto į Ameriką.

Gerokai daugiau nei 70 procentų kaltinamųjų būdavo moterys, ypač našlės, kurių nebūdavo kam apginti. Tarp jų neretai atsidurdavo neturtingos ir pagyvenusios žolininkės, ypač jei kokio ligonio pagydyti nepavykdavo. Saugus negalėdavo jaustis nė vienas, kad ir koks jis būtų: turtingas ar vargšas, vyras ar moteris, nežinomas ar garsus.

„Raganos“ būdavo kaltinamos visomis įmanomomis blogybėmis. Kaip rašoma Vokietijos žurnale Damals, jos neva „sukeldavo šalnas, užleisdavo sraiges bei vikšrus, kurie sunaikindavo pasėlius“. Jei kruša išguldydavo javus, karvė neduodavo pieno, vyras būdavo impotentas ar moteris nevaisinga, aišku, — kaltos raganos!

Kaip nustatydavo, ar tai — ragana? Kartais įtariamąją surišdavo ir įmesdavo į „pašventintą“ šaltą vandenį. Jei nuskęsdavo, būdavo laikoma nekalta, ir kūnas ištraukiamas. Jei išplaukdavo, būdavo laikoma ragana ir nužudoma čia pat vietoje arba perduodama budeliams, kad prisipažintų. Kai kada kaltei nustatyti būdavo naudojamos svarstyklės, manant, jog ragana beveik ar visiškai besvorė.

Dar vienas atpažinimo būdas — surasti „Velnio ženklą“, arba „akivaizdžią žymę ant kūno, liudijančią apie raganos susitarimą su Velniu“, — rašoma veikale Witch Hunts in the Western World. Inkvizitoriai tokio ženklo ieškodavo „nuskusdami visus plaukus ir apžiūrėdami kiekvieną kūno lopinėlį“. Ir visa tai darydavo viešai! Paskui durdavo adata į kiekvieną apgamą, karpą ar randą. Jei žmogui neskaudėdavo ar nebėgdavo kraujas, toks darinys buvo laikomas Šėtono ženklu.

Raganų medžioklę kurstė tiek katalikų, tiek protestantų hierarchai, o kai kuriuose regionuose protestantai elgėsi net nuožmiau nei katalikai. Tačiau ilgainiui nugalėjo sveikas protas. Štai 1631-aisiais kunigas jėzuitas Fridrichas Špė (Friedrich Spee), anksčiau pats pasiuntęs daugybę „raganų“ gyvas sudeginti ant laužo, rašė, kad, jo manymu, nė viena iš jų nebuvo kuo nors nusikaltusi, ir, jeigu raganų medžioklė nesiliaus, Vokietijoje žmonių nebeliks. Tuo metu ir gydytojai pradėjo pripažinti, kad traukuliai gali būti ligos, o ne tik demonų veiklos padarinys. XVII amžiuje raganų teismų gerokai sumažėjo, o jo pabaigoje ir visai neliko.

Ko iš šios baisios epochos galima pasimokyti? Kai tariamieji krikščionys tyrus Jėzaus Kristaus mokymus iškeitė į religinį melą bei prietarus, susidarė sąlygos suvešėti siaubingam blogiui. Turint omenyje, jog tokie nedorėliai tikrajai krikščionybei užtrauks gėdą, Biblijoje buvo išpranašauta: „Dėl jų bus niekinamas tiesos kelias“ (2 Petro 2:1, 2).