KADAISE Australijoje gyvenusi varlė, kuri, kaip manoma, nuo 2002 metų jau yra išnykusi, dauginosi labai savotiškai. Patelė prarydavo apvaisintus kiaušinėlius, ir jaunikliai jos skrandyje vystydavosi apie šešias savaites. Tuomet visiškai išsivysčiusios mažos varlytės išlįsdavo motinai pro burną.

Kad kiaušinėlių nesuvirškintų, motina turėdavo ne tik nesimaitinti, bet ir neišskirti skrandžio sulčių. Matyt, kiaušinėlių, o vėliau ir buožgalvių, išskiriamos cheminės medžiagos duodavo signalą rūgščių nebegaminti.

Varlė išnešiodavo apie dvi dešimtis kiaušinėlių. Prieš išvysdamos dienos šviesą varlytės sudarydavo maždaug 40 procentų jos kūno svorio. Tai būtų tas pats, kas moteriai, sveriančiai 68 kilogramus, išnešioti 24 kūdikius, kurių kiekvienas svertų po 1,8 kilogramo! Patelės skrandis taip išsitempdavo, kad visiškai suspausdavo plaučius, todėl jai tekdavo kvėpuoti per odą.

Motinos skrandį varlytės palikdavo ne vienu metu, o per kelias dienas, kada kuri subręsdavo. Tačiau, pajutusi pavojų, varlė galėdavo jas tiesiog išvemti. Kartą mokslininkai stebėjo, kaip patelė vienu metu išspjovė bent šešias. Varlytės kokį metrą lėkė oru!

Jeigu minėta reprodukcinė sistema, kaip kai kurie teigia, būtų išsivysčiusi evoliucijos būdu, staiga turėjo įvykti labai dideli tiek varlės fiziologijos, tiek elgesio pokyčiai. „Net neįsivaizduojama, kad tokie reprodukcinės sistemos pokyčiai būtų vykę iš lėto, laipsniškai, — rašo mokslininkas evoliucionistas Maiklas Taileris (Michael J. Tyler). — Ši sistema turi arba iškart veikti nepriekaištingai, arba žlugti.“ Anot Tailerio, tai logiškai paaiškinti galima tik „vienu milžinišku vystymosi šuoliu“. Tokį šuolį kai kas pavadintų tiesiog sukūrimu. *

Ką manote? Ar varlės Rheobatrachus silus reprodukcinė sistema — evoliucijos rezultatas? O gal taip buvo sukurta?