REAKTYVINIAM lėktuvui skrendant, jo sparnų galuose susidaro greit besisukantys oro verpetai. Dėl to lėtėja greitis ir sunaudojama daugiau degalų. Be to, šie sūkuriai blaško iš paskos arti skrendantį lėktuvą. Todėl iš to paties pakilimo tako lėktuvai gali kilti tik praėjus pakankamai laiko, kai sūkuriai išsisklaido.

Lėktuvų konstruktoriai atrado būdą, kaip sumažinti šią problemą. Kas padėjo rasti sprendimą? Inžinieriai atkreipė dėmesį į sklandančių paukščių, kaip antai suopių, erelių, gandrų plunksnas sparnų galuose.

Susimąstykite. Šiems didžiuliams paukščiams skrendant, plunksnos sparnų galuose užsiriečia beveik iki vertikalios padėties. Šitaip, esant minimaliam sparnų ilgiui, išgaunama maksimali keliamoji galia. Be to, padidėja sparnų efektyvumas. Inžinieriai sukonstravo panašios formos lėktuvo sparnus. Bandymai aerodinaminiame vamzdyje parodė, kad tam tikru kampu užrietus jų galus ir šitaip priderinus prie oro srauto, lėktuvo naudingumas padidėja iki 10 ar daugiau procentų. Kodėl? Esant riestiems sparnų galams ne tik susilpnėja lėktuvą stabdantys sūkuriai, bet ir susidaro tam tikra stumiamoji jėga, kuri „šiek tiek kompensuoja įprastą oro pasipriešinimą“, — rašoma leidinyje Encyclopedia of Flight.

Tokios konstrukcijos lėktuvai, sunaudodami mažiau degalų, nuskrenda toliau, gabena daugiau krovinio, be to, turi trumpesnius sparnus, taigi sutaupoma vietos angaruose. Kaip teigiama NASA pranešime, šitaip 2010 metais oro linijos „visame pasaulyje sutaupė 7600 milijonų litrų reaktyvinių lėktuvų degalų“ ir dėl to labai sumažėjo lėktuvų išmetamų teršalų.

Ką manote? Ar užriesti sklandančių paukščių sparnų galai yra evoliucijos produktas? O gal taip buvo sukurti?