ČINGISCHANAS, bebaimis XII amžiaus karžygys, padėjo pamatus Didžiajai mongolų imperijai. Šių laikų Mongolijos teritorija, esanti tarp Rusijos ir Kinijos, užima tik nedidelę buvusios imperijos dalį ir yra viena iš rečiausiai apgyventų valstybių pasaulyje. Mongolija neturi priėjimo prie jūros.

Šalies kraštovaizdis gana įvairus. Tai ir neaprėpiamos žaliuojančių stepių platybės, ir kalvotos pievos, aukšti kalnai, upės bei upeliai. Pietuose plyti Gobio dykuma, išgarsėjusi tuo, kad čia buvo rasta gerai išsilaikiusių dinozaurų fosilijų. Kadangi Mongolija yra vidutiniškai 1580 metrų virš jūros lygio, vietiniai ją vadina „žydro dangaus šalimi“. Ir ne veltui, nes čia per metus būna daugiau kaip 250 saulėtų dienų!

Klimato sąlygos Mongolijoje ekstremalios. Vasarą oro temperatūra pakyla iki 40 laipsnių karščio, o žiemą nukrenta iki 40 laipsnių šalčio. Beveik trečdalis  šalies gyventojų – klajokliai. Jų diena prasideda labai anksti, nes tiek vyrai, tiek moterys skuba melžti ožkų, karvių, kupranugarių bei kumelių. Žmonės daugiausia maitinasi pieno ir mėsos produktais. Mėgstamiausi patiekalai yra iš avienos.

Mongolai labai svetingi. Savo kilnojamus būstus, jurtas (mongoliškai gers), jie palieka atviras, kad kas užklydęs galėtų pailsėti ir pasistiprinti specialiai tam paliktu maistu. Svečiai paprastai vaišinami šilta arbata su pienu ir žiupsneliu druskos.

Šalyje stipri budizmo įtaka. Nors daugelis nėra religingi, pasitaiko šamanizmo, islamo ar krikščionybės apraiškų. Mongolijoje yra per 350 Jehovos liudytojų, kurie Biblijos studijas veda daugiau kaip 770 žmonių.