Bibliniais laikais žydai bijodavo užsikrėsti raupsais. Ši baisi liga galiausiai pažeisdavo nervų galūnes ir sukeldavo neatitaisomas pasekmes, subjaurodavo žmogų. Anuomet raupsai buvo neišgydomi. Taigi užsikrėtusieji turėjo gyventi atokiai nuo kitų ir aplinkinius įspėti, jog serga (Kunigų 13:45, 46).

Sergantiesiems raupsais žydų religiniai vadovai sukūrė taisyklių, daug griežtesnių už Įstatyme duotus nurodymus, ir taip bereikalingai apsunkino ligoniams gyvenimą. Pavyzdžiui, rabinų taisyklės draudė sveikam žmogui prieiti prie raupsuotojo arčiau kaip per keturias uolektis (maždaug 2 metrus). O pučiant vėjui reikėjo išlaikyti bent šimto uolekčių (apie 45 metrų) atstumą. Kai kurie Talmudo žinovai Įstatymo reikalavimą, kad raupsuotieji gyventų už stovyklos, interpretavo, esą, jie privalo pasišalinti iš sienomis apsupto miesto. Todėl vienas rabinas kaskart, pamatęs mieste kokį raupsuotąjį, mesdavo į jį akmenis ir šaukdavo: „Eik į savo vietą, nesutepk kitų žmonių!“

Jėzus su raupsuotaisiais elgėsi visiškai kitaip! Jis nevarė jų šalin, nė kiek nesibodėjo prisiliesti ir net išgydydavo (Mato 8:3).

Pirmame amžiuje religiniai vadovai skyrybų klausimu laikėsi skirtingų nuomonių. Todėl kartą fariziejai priėjo prie Jėzaus ir norėdami jį išmėginti paklausė: „Ar leistina vyrui išsiskirti su žmona dėl bet kokios priežasties?“ (Mato 19:3)

Mozės įstatyme rašoma, kad vyras gali skirtis su žmona, jei „atskleidžia kokį nors jos nepadorumą“ (Pakartoto Įstatymo 24:1). Jėzaus laikais buvo dvi pagrindinės rabinų mokyklos, kurios minėtą įstatymą aiškino nevienodai. Šamajo mokykla, paprastai laikoma griežtesne, mokė, kad vienintelė pagrįsta skyrybų priežastis – netyrumas, arba svetimavimas. O Hilelio mokykla tvirtino, jog vyras turi teisę skirtis dėl bet kokio nesutarimo, net visiškos smulkmenos. Pavyzdžiui, vyrui buvo leidžiama skirtis, jei žmona pagamino neskanius pietus arba jeigu jis tiesiog susirado gražesnę moterį.

Taigi ką Jėzus fariziejams atsakė? Jis tarė: „Kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja“ (Mato 19:6, 9).