Užaugau Puerto Limone – uostamiestyje rytinėje Kosta Rikos pakrantėje. Mano tėvai susilaukė aštuonių vaikų, aš buvau septintas. Kai man buvo aštuoneri, mirė tėvas, ir mama augino mus viena.

Beisbolas visada užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Nuo pat vaikystės labai mėgau šį žaidimą. Dar neturėdamas dvidešimties pradėjau žaisti mėgėjų lygos komandoje. Po kelerių metų iš vieno skauto gavau kvietimą žaisti profesionalų komandoje Nikaragvoje. Tačiau tuo metu sušlubavo mamos sveikata. Turėjau ja pasirūpinti, todėl keltis į Nikaragvą nenorėjau; pasiūlymo atsisakiau. Vėliau kitas skautas pakvietė žaisti Kosta Rikos nacionalinėje beisbolo rinktinėje, sudarytoje iš geriausių mėgėjų lygos žaidėjų. Šį kartą sutikau. Šalies rinktinėje žaidžiau nuo 1949 iki 1952 metų, teko rungtyniauti Kuboje, Meksikoje ir Nikaragvoje. Buvau antros ir trečios bazės gynėjas ir man puikiai sekėsi, pavyzdžiui, net 17 rungtynių iš eilės nepadariau nė vienos klaidos. Mėgaudavausi, kai minios skanduodavo mano vardą!

Apmaudu, bet gyvenau palaidai. Nors draugavau tik su viena mergina, nuolat buvau jai neištikimas. Be to, daug gėriau. Kartą taip nusigėriau, jog kitą dieną pabudęs savo lovoje neprisiminiau, kaip parsiradau namo. Taip pat lošdavau iš pinigų domino ir žaisdavau loterijoje.

Tuo mano gyvenimo tarpsniu mama tapo Jehovos liudytoja. Savo įsitikinimais ji stengėsi sudominti ir mane, bet iš pradžių nesėkmingai, nes buvau visiškai pasinėręs į sportą. Treniruočių metu net užmiršdavau, kad reikia pavalgyti! Visos mintys sukosi tik apie žaidimą. Beisbolas buvo mano gyvenimo aistra!

 Dvidešimt devynerių, gaudydamas kamuolį per rungtynes, patyriau rimtą traumą. Pasveikęs pasitraukiau iš profesionalaus sporto. Bet beisbolo nepalikau – netoli namų ėmiau treniruoti mėgėjų lygos komandą.

1957-aisiais mane pakvietė į Jehovos liudytojų kongresą, rengiamą stadione, kur anksčiau žaidžiau beisbolą. Atvykęs negalėjau atsistebėti mandagiu liudytojų elgesiu – kaip tai skyrėsi nuo beisbolo sirgalių siautėjimo per rungtynes! Tai, ką pamačiau kongrese, paskatino mane pradėti studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir lankyti jų rengiamas sueigas.

Nemažai Biblijos mokymų, kuriuos nagrinėjau, padarė man didelį įspūdį. Pavyzdžiui, Jėzus išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis jo mokiniai skelbs gerąją naujieną apie Dievo Karalystę visame pasaulyje (Mato 24:14). Taip pat sužinojau, kad tikrieji krikščionys tą darbą atlieka ne dėl pelno. Jėzus sakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mato 10:8).

Studijuodamas Bibliją stebėdavau, ar Jehovos liudytojai gyvena pagal tai, ko ji moko. Žavėjausi, kaip uoliai jie stengiasi paskelbti gerąją naujieną visiems žmonėms. Įsitikinau, kad jie tikrai rodo pasiaukojamą dvasią ir taip vykdo Jėzaus įsakymą. Tad perskaitęs Morkaus 10:21 užrašytą Jėzaus kvietimą „ateik ir sek paskui mane“ panorau tapti Jehovos liudytoju.

Vis dėlto imtis ryžtingų veiksmų ir pasikeisti reikėjo nemažai laiko. Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę lošdavau nacionalinėje loterijoje, turėjau savo „laimingą“ skaičių. Tačiau iš Biblijos sužinojau, kad Dievas smerkia „Laimės dievo“ garbintojus, taip pat gobšius žmones (Izaijo 65:11; Kolosiečiams 3:5). Nusprendžiau nebelošti. Patį pirmą sekmadienį, kai loterijoje jau nežaidžiau, laimėjo mano „laimingas“ skaičius! Žmonės šaipėsi iš manęs ir ragino vėl lošti, bet nepasidaviau. Daugiau niekada prie to negrįžau.

Tą dieną, kai pasikrikštijau Jehovos liudytojų kongrese, patyriau kitą išbandymą, ar esu atsisakęs ankstesnės gyvensenos ir apsivilkęs „naująjį žmogų“ (Efeziečiams 4:24). Vakare grįžau į viešbutį ir pamačiau: prie mano kambario durų laukia mano buvusi mergina. „Nagi, Samueli, pasilinksminkim!“ – ėmė įkalbinėti. Iškart atsisakiau. Priminiau jai, kad dabar laikausi Biblijos moralės normų (1 Korintiečiams 6:18). „Ką?“ – pratarė ji. Paskui pradėjo reikalauti, kad atnaujintume santykius ir kad nepaisyčiau pernelyg griežto, anot jos, Biblijos požiūrio. Bet aš įėjau į kambarį ir užrakinau duris. Esu labai laimingas, kad nuo 1958-ųjų, kai tapau liudytoju, ištikimai laikausi Biblijos principų.

Kartais mąstau, kad galėčiau parašyti knygą apie tai, kiek daug gera patyriau vadovaudamasis Biblija. Turiu daug nuoširdžių draugų, suradau gyvenimo prasmę ir esu išties laimingas!

Man vis dar labai patinka beisbolas, bet mano vertybės pasikeitė. Žaisdamas beisbolą išgarsėjau, tapau turtingas, tačiau visa tai buvo laikina. O štai mano santykiai su Dievu ir bendratikiais – amžini. Biblijoje rašoma: „Pasaulis praeina, jo geismas irgi, o kas vykdo Dievo valią, lieka per amžius“ (1 Jono 2:17). Labiau už viską myliu Jehovą ir jo tautą!