TAI įvyko Indijoje, viename Gudžarato valstijos miestelyje. Praeito amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoje Džono tėtis pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju. Pats Džonas, du jo broliai, trys seserys ir mama buvo uolūs katalikai ir priešinosi naujajam tėčio tikėjimui.

Vieną rytą tėtis paprašė Džono, kad broliui iš bendruomenės nuneštų voką. Džonas jau buvo pasiruošęs įvykdyti tėčio prašymą, bet atidarinėdamas metalinę statinę smarkiai įsipjovė pirštą. Vis dėlto jis nenorėjo tėčio nuvilti, todėl skuduru apsivyniojo kraujuojančią žaizdą ir leidosi į kelią.

Atėjęs nurodytu adresu, Džonas namie rado to brolio žmoną. Paimdama voką ji pastebėjo, kad Džonas susižalojęs pirštą, ir pasiūlė padėti. Atsinešusi pirmosios pagalbos rinkinį, nuvalė žaizdą antiseptiku ir pirštą sutvarstė. Paskui pavaišino puodeliu arbatos. Visą tą laiką ji draugiškai pasakojo Džonui apie Bibliją.

Dėl tokio malonaus poelgio neigiamas Džono nusistatymas prieš Jehovos liudytojus ėmė nykti. Tad jis uždavė du klausimus, kuriais jo ir tėčio įsitikinimai skyrėsi: ar Jėzus yra Dievas ir ar krikščionys turi melstis Marijai. Liudytoja su Džonu šnekėjosi jo gimtąja gudžaratų kalba, mat buvo jos išmokusi, ir į klausimus atsakė remdamasi Biblija. Be to, Džonui ji įteikė brošiūrėlę „Geroji žinia apie karalystę“.

Namie skaitydamas gautą leidinį, Džonas pagaliau suprato, ko Biblija iš tikrųjų moko. Jis nuėjo pas kunigą ir uždavė jam tuos pačius du klausimus. Įsiutęs dvasininkas sviedė Bibliją į Džoną ir užriko: „Tu ką, į Šėtoną pavirtai? Parodyk man, kur Biblijoje parašyta, kad Jėzus nėra Dievas? Kur parašyta, kad negalima garbinti Marijos? Nagi, parodyk!“ Kunigo elgesio sukrėstas, Džonas pasakė: „Į katalikų bažnyčią daugiau kojos nekelsiu.“ Ir savo žodžio jis laikėsi.

Džonas pradėjo studijuoti Bibliją su liudytojais, stojo į tiesos kelią ir ėmė tarnauti Jehovai. Ilgainiui jo pavyzdžiu pasekė keletas kitų šeimos narių. Nors prabėgo apie šešiasdešimt metų, ant Džono dešinės rankos smiliaus vis dar matyti randas. Mūsų broliui jis primena aną gražų krikščionišką poelgį, paskatinusį jį tapti Jehovos garbintoju (2 Kor 6:4, 6).