BIBLINIAIS laikais prievaizdo pareiga buvo rūpintis šeimininko namiškiais ir turtu. Hebrajų ir graikų kalbos žodžiai, Biblijoje verčiami žodžiu „prievaizdas“, gali reikšti kokį nors prižiūrėtoją ar namų ūkio reikalų tvarkytoją.

Patriarcho Jokūbo sūnus Juozapas vergaudamas Egipte tapo vienų namų prievaizdu. Šeimininkas jam pavedė visa, ką turėjo (Pr 39:2–6). Vėliau Juozapas buvo paskirtas Egipto valdytoju. Savo namų ūkio reikalus tvarkyti jis irgi patikėjo kitam asmeniui (Pr 44:4).

Jėzaus dienomis dauguma žemvaldžių gyveno miestuose, toli nuo savo žemių, todėl paskirdavo prievaizdus, kad tie laukų darbininkams duotų darbo ir juos prižiūrėtų.

Kokį žmogų pasirinkdavo tarnauti prievaizdu? Pirmojo amžiaus romėnų rašytojas Lucijus Kolumela patarė prievaizdo, arba prižiūrėtojo, pareigas skirti vergui, turinčiam „praktinės patirties“ prie žemės darbų. Anot jo, prievaizdas privalo „gebėti vadovauti be aplaidumo ir be žiaurumo“. Rašytojas pridūrė: „O svarbiausia, ko iš jo tikimasi, – kad nesidės išmanantis tai, ko neišmano, ir kad visada norės mokytis.“

Biblijoje prievaizdo tarnystė minima kaip vienas iš krikščionių veiklos aspektų. Štai apaštalas Petras bendratikius ragino: „Dovaną, kokią kiekvienas esate gavę, naudokite patarnauti vienas kitam kaip geri visokeriopos Dievo malonės prievaizdai“ (1 Pt 4:10).

Apie prievaizdą kalbėjo ir Jėzus. Kaip pavyzdį prievaizdą jis minėjo palyginime, užrašytame Luko 16:1–8. Be to, pranašaudamas apie metą, kada jau bus pradėjęs karaliauti, Jėzus savo mokiniams sakė paskirsiąs „ištikimą ir nuovokų vergą“, arba prievaizdą, maitinti jo šeimynykščių. Visą paskutinių dienų laikotarpį tas prievaizdas turės aprūpinti jo sekėjus dvasiniu maistu (Mt 24:45–47; Lk 12:42). Kokie esame dėkingi ištikimajam prievaizdui už tai, kad mūsų pasaulinei brolijai ruošia tikėjimą stiprinančius leidinius!