Kuklumas — savybė, palaikanti taiką

Koks malonus būtų pasaulis, jei visi elgtųsi kukliai. Žmonės būtų mažiau reiklūs, šeimyniškiai mažiau vaidytųsi, įmonininkai mažiau konkuruotų, tautos mažiau kariautų. Ar nenorėtumei gyventi tokiame pasaulyje?

TIKRIEJI Jehovos Dievo tarnai ruošiasi paveldėti jo pažadėtą naująjį pasaulį ir jame visi puošis kuklumu; tai bus ne silpnumo požymis, o stiprybė ir vertybė (2 Petro 3:13). Tiesą sakant, jie jau dabar ugdosi šią savybę. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad Jehova to reikalauja. Jo pranašas Michėjas rašė: „Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (Michėjo 6:8, Brb).

Kuklumą galima apibūdinti įvairiopai: nebūti pasipūtusiam, arba išdidžiam, vengti girtis savo sugebėjimais, laimėjimais bei turtais. Remiantis vienu  žodynu, galima sakyti, kad kuklus žmogus ‛neperžengia ribų’. Jis laikosi gero elgesio normų. Be to, jis pripažįsta, jog viskam, ką jis turėtų ir galėtų daryti, yra ribos. Toks žmogus žino, ko neturi teisės daryti. Tikrai malonu bendrauti su kukliais žmonėmis. „Nieko nėra mielesnio už tikrą kuklumą“, — pasakė anglų poetas Dž. Adisonas.

Kuklumas nėra įgimtas netobulo žmogaus bruožas — jį reikia nuolat ugdytis. Tai daryti mus skatina Dievo Žodis daugeliu įvairiopo kuklumo pavyzdžių.

Du kuklūs karaliai

Vienas iš ištikimiausių Jehovos tarnų buvo Dovydas. Dar jaunuolis jis buvo pateptas būsimu Izraelio karaliumi. Paskui jam teko patirti didelių sunkumų, kai valdantis karalius Saulius mėgino jį nužudyti ir privertė kęsti pabėgėlio dalią (1 Samuelio 16:1, 11-13; 19:9, 10; 26:2, 3).

Net tokiomis aplinkybėmis Dovydas suvokė, jog tam tikrų ribų jam nevalia peržengti saugant savo gyvybę. Kartą dykumoje Dovydas atmetė Abišajo pasiūlymą pulti miegantį karalių Saulių. Jis pasakė: „Jehovos požiūriu, nevalia man pakelti ranką prieš jo pateptąjį!“ (1 Samuelio 26:8-11; NW) Dovydas žinojo neturįs teisės pašalinti Sauliaus iš karalių, todėl pasielgė tinkamai — kukliai. Šiuolaikiniai Dievo tarnai irgi žino, kad, „Jehovos požiūriu“, yra tokių dalykų, kurių tiesiog nevalia daryti, net jei grėstų pavojus gyvybei (Apaštalų darbai 15:28, 29; 21:25).

Karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas jaunystėje taip pat parodė kuklumą, tik truputį kitaip nei tėvas. Gavęs sostą, Saliamonas pasijuto netinkamas atsakingoms karaliaus pareigoms. Jis meldė: „Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.“ Saliamonas, be abejo, suvokė savo sugebėjmų bei patirties trūkumą, todėl buvo kuklus, o ne išdidus. Jis meldė Jehovą įžvalgumo ir buvo išklausytas (1 Karalių 3:4-12; Brb).

Mesijas ir jo pirmtakas

Daugiau nei po 1000 metų nuo Saliamono laikų Jonas Krikštytojas ruošė kelią Mesijui. Per Joną, Pateptojo pirmtaką, išsipildė Biblijos pranašystė. Jis galėjo girtis šia privilegija ir tuo, kad yra Mesijo giminaitis. Tačiau Jonas pasakė esąs nevertas Jėzui atrišti net kurpių dirželio. Kai Jėzus atėjo prie Jordano krikštytis, Jonas pasakė: „Aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Tai liudija, kad Jonas buvo ne pagyrūnas, o kuklus žmogus (Mato 3:14; Malachijo 3:23, 24 [4:5, 6, Brb]; Luko 1:13-17; Jono 1:26, 27).

Po savo krikšto Jėzus pradėjo visalaikę tarnybą — skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Nors Jėzus buvo tobulas žmogus, jis pasakė: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti, ... aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ Be to, Jėzus neieškojo žmonių garbės, o už visus savo darbus šlovino Jehovą (Jono 5:30, 41-44). Koks kuklumas!

Aišku, kad ištikimi Jehovos tarnai — Dovydas, Saliamonas, Jonas Krikštytojas ir net tobulas žmogus Jėzus Kristus, buvo kuklūs. Jie nesigyrė, nebuvo išdidūs, išpuikę, ir žinojo elgesio ribas. Jų pavyzdys šiuolaikiniams Jehovos tarnams yra geras paskatinimas ugdytis kuklumą ir būti kukliems. Be to, ir kitos priežastys verčia taip elgtis.

Šiuo neramiu istorijos laikotarpiu tikrieji krikščionys labai vertina kuklumą. Tai  padeda žmogui išsaugoti taiką su Jehova Dievu, bendratikiais bei vidinę ramybę.

Taika su Jehova Dievu

Taika su Jehova įmanoma tik tuomet, jei laikomės jo nustatytų teisingo garbinimo normų. Mūsų pirmieji tėvai, Adomas su Ieva, peržengė Dievo nustatytas ribas ir buvo pirmosios nekuklaus elgesio aukos. Jie prarado gerus santykius su Jehova, namus, ateitį ir savo gyvybes (Pradžios 3:1-5, 16-19). Kokia liūdna baigtis!

Pasimokykime iš Adomo ir Ievos klaidos, nes teisingas garbinimas nustato mūsų elgesio ribas. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad „nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Korintiečiams 6:9, 10, Brb). Jehova supratingai nustatė tokius apribojimus mūsų labui, tad būkime išmintingi ir jų laikykimės (Izaijo 48:17, 18). Patarlių 11:2 sakoma: „Išmintis eina su kukliaisiais.“

Kaip tada, jei kuri nors religinė organizacija tvirtina, jog net peržengę tas ribas neprarasime taikos su Dievu? Tokia organizacija mus apgaudinėja. O kuklumas padeda mums ugdytis artimą ryšį su Jehova Dievu.

Taika su kitais

Kuklumas padeda išsaugoti taikius santykius su kitais. Pavyzdžiui, jei tėvai tenkinasi tuo, ką turi, ir pirmenybę skiria dvasiniams dalykams, jų vaikams daug lengviau išsiugdyti tokį pat požiūrį ir nesiskųsti, net jei ne visada turi, ko nori. Taip jie išmoksta gyventi kukliai ir šeimoje būna daugiau taikos.

Tie, kam patikėta priežiūra, turi būti ypač kuklūs ir nepiktnaudžiauti savo valdžia. Pavyzdžiui, krikščionys mokomi: „Neišeik už ribų to, kas parašyta“ (1 Korintiečiams 4:6, Jr). Susirinkimo vyresnieji supranta, kad neturi primesti kitiems savo  požiūrio, bet remtis Dievo Žodžiu, kai būtina paaiškinti, koks yra tinkamas elgesys, apranga, išvaizda bei pramogos (2 Timotiejui 3:14-17). Jei vyresnieji neperžengia Rašte nurodytų ribų, bendratikiai gerbia juos ir susirinkime vyrauja šilta, meilinga, taiki dvasia.

Vidinė ramybė

Kuklus žmogus džiaugiasi vidine ramybe: jo nevargina ambicingi troškimai. Tai nereiškia, jog jis neturi asmeninių tikslų. Pavyzdžiui, brolis gali trokšti papildomų tarnybinių pareigų, tačiau laukia, kol jas gaus Dievo nustatytu laiku ir bet kokį krikščioniškąjį paskyrimą laiko ne savo laimėjimu, o Jehovos nuopelnu. Tai labiau suartina kuklų žmogų su Jehova, „ramybės Dievu“ (Filipiečiams 4:9).

Kartais gali atrodyti, jog kiti nepastebi mūsų. Ar ne geriau dėl savo kuklumo likti nuošalyje, negu nekukliu elgesiu atkreipti į save dėmesį? Kuklių žmonių negraužia savimeilė, todėl jie turi vidinę ramybę, naudingą emocinei bei fizinei sveikatai.

Nuolat ugdykimės kuklumą

Adomas su Ieva pasidavė nekuklumui ir šį bruožą paveldėjo jų palikuonys. O kaip mes galime išvengti savo pirmųjų tėvų klaidos? Kaip galime ugdytis puikią savybę — kuklumą?

Pirmiausia turime gerai suvokti, kas mes esame, palyginus su visatos Kūrėju, Jehova. Ar galime savo laimėjimais gretintis su Dievu? Jehova paklausė savo ištikimo tarno Jobo: „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk man, jeigu išmanai!“ (Jobo 38:4) Jobas negalėjo atsakyti. Argi mūsų žinios, sugebėjimai ir patirtis nėra riboti? Tad ar nebūtų naudinga pripažinti savo ribotumą?

Biblijoje sakoma: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, — pasaulis ir visi jo gyventojai.“ Tarp jų ir „visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų“. Jehova teisėtai tvirtina: „Mano yra sidabras ir mano yra auksas“ (Psalmių 24:1; 50:10; Agėjo 2:8). O ką mes turime lygintino su Jehovos turtais? Juk prieš jį negalėtų pasigirti net turtingiausias žmogus! Todėl išmintinga klausyti apaštalo Pauliaus patarimo Romos krikščionims: „Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti“ (Romiečiams 12:3).

Būdami Dievo tarnai, trokštantys ugdytis kuklumą, turime melsti dvasios vaisių — meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo bei susivaldymo (Luko 11:13; Galatams 5:22, 23). Kodėl? Todėl, kad visos šios savybės padės mums būti kuklesniems. Pavyzdžiui, meilė bendratikiams padės kovoti su pagyrūniškumu, išdidumu. Susivaldymas skatins apsigalvoti ir neleis pasielgti nekukliai.

Sergėkimės! Mums nuolat reikia saugotis pagundos nekukliai pasielgti. Du anksčiau paminėti karaliai ne visada buvo kuklūs. Liepdamas surašyti Izraelį, karalius Dovydas pasielgė neapgalvotai — nusižengė Jehovai. Karalius Saliamonas tiek prarado kuklumą, jog įsitraukė į stabmeldystę (2 Samuelio 24:1-10; 1 Karalių 11:1-13).

Kol mus supa bedieviškas pasaulis, nuolat turime stebėti, ar esame kuklūs, ir tai ne tuščios pastangos. Dievo naujajame pasaulyje gyvens tik kuklūs žmonės ir ši savybė bus stiprumo, o ne silpnumo požymis. Koks puikus bus metas, kai visi žmonės ir šeimos džiaugsis kuklumo vaisiumi — taika!

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jėzus buvo kuklus ir už visus savo darbus šlovino Jehovą