Prisipažindamas gali dvasiškai atsigauti

„KOL tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių“ (Psalmyno 32:3, 4). Šie gailūs žodžiai greičiausiai apibūdina senovės Izraelio karaliaus Dovydo emocinį skausmą. Tą skausmą sukėlė jis pats ne pripažindamas, o slėpdamas sunkią nuodėmę.

Dovydas turėjo nepaprastų gabumų: buvo narsus karžygys, įgudęs valdovas, poetas ir muzikantas. Vis dėlto jis pasikliovė ne savo gabumais, o Dievu (1 Samuelio 17:45, 46). Apie jo širdį rašoma, kad ji buvo „tobula prieš Viešpatį“ (1 Karalių 11:4, Brb). Tačiau Dovydas padarė vieną ypač smerktiną nuodėmę, apie kurią galbūt ir kalbėjo 32-ojoje psalmėje. Tyrinėdami, dėl ko jis nusidėjo, rasime daug ko pasimokyti. Mes suprasime, kaip iš tolo įžiūrėti pinkles, suvoksime, kodėl nusidėjus ir norint atnaujinti gerus santykius su Dievu reikia prisipažinti.

Ištikimasis karalius nusidėjo

Kai izraelitai žygiavo prieš amonitus, Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Vieną vakarą vaikštinėdamas ant savo rūmų stogo jis pastebėjo prie netoliese esančio namo besimaudančią gražią moterį. Jis nesusivaldė ir ėmė aistringai jos trokšti. Žinodamas, kad tai jo kario Ūrijos žmona Batšeba, pasikvietė tą moterį ir svetimavo su ja. Po kiek laiko Batšeba pasiuntė Dovydui žinią, kad yra nėščia (2 Samuelio 11:1-5, Brb).

Dovydas pakliuvo į pinkles. Jei išaiškės jų nuodėmė, abiem gresia mirtis (Kunigų 20:10). Todėl jis kai ką sumanė. Atšaukęs Batšebos vyrą Ūriją iš mūšio Dovydas išklausinėjo jį apie karą ir liepė grįžti namo. Jis vylėsi, kad vėliau atrodys, jog Batšebos vaiko tėvas yra Ūrija (2 Samuelio 11:6-9).

Dovydo nusivylimui, Ūrija pas žmoną nenuėjo. Jis sakė, kad jokiu būdu nekeliaus namo, kuomet kiti kariai yra kovos lauke. Kai Izraelio kariuomenė būdavo išžygiavusi į mūšį, vyrai susilaikydavo nuo lytinių santykių, net su savo žmonomis. Jie turėdavo išlikti švarūs (1 Samuelio 21:6 [21:5, Brb]). Tada Dovydas pasikvietė Ūriją užkąsti ir jį nugirdė. Tačiau namo pas žmoną šis vis tiek nėjo. Dėl nepriekaištingo Ūrijos elgesio Dovydui grėsė mirtis už sunkią nuodėmę (2 Samuelio 11:10-13).

Nuodėmės pinklės Dovydą ėmė veržti. Dabar jis matė tik vieną būdą išsigelbėti. Karalius pasiuntė Ūriją atgal į mūšį ir perdavė raštelį kariuomenės vadui Joabui. Žinutės tikslas aiškus: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad būtų parblokštas ir mirtų.“ Vienu brūkštelėjimu Dovydui pavyko pasiųsti Ūriją mirčiai į glėbį ir taip, rodos, sumėtyti pėdas (2 Samuelio 11:14-17).

Kai tik baigėsi Batšebos gedulas dėl vyro žūties, Dovydas ją vedė. Jiems gimė vaikas.  Visą tą laiką Dovydas nė puse lūpų neprasitarė apie savo nuodėmes. Tikriausiai jis mėgino save pateisinti. Negi Ūrija nežuvo kaip ir kiti — garbingoje kovoje? Be to, juk jis nepakluso karaliui, atsisakydamas grįžti pas žmoną. ‛Klastinga širdis’ lengvai ras, kaip pateisinti nuodėmę (Jeremijo 17:9, Brb; 2 Samuelio 11:25).

Klaidos, vedančios į nuodėmę

Kaip Dovydas, mylintis teisumą, galėjo nupulti taip žemai — imti svetimauti ir žudyti? Nuodėmė, aišku, brendo ilgą laiką. Dovydas kažkodėl nebuvo su savo kariais, nerėmė jų kovoje prieš Jehovos priešus. Atvirkščiai, jis nusprendė atsipūsti savo rūmuose, kur mūšis buvo per tolimas, kad užgožtų jo aistrą ištikimo kario žmonai. Šiandien tikrieji krikščionys apsisaugo, jei aktyviai dalyvauja dvasinėje savo susirinkimų veikloje ir reguliariai skelbia gerąją naujieną (1 Timotiejui 6:12).

Izraelio karaliai turėjo pasidaryti Įstatymo nuorašą ir kasdien jį skaityti. Biblijoje nurodyta kodėl: „Kad išmoktų bijoti Viešpaties, savo Dievo, ir laikytis žodžių bei paliepimų, surašytų įstatyme, kad jo širdis nepasikeltų į puikybę prieš brolius ir jis nenukryptų nuo įstatymo nei į kairę, nei į dešinę“ (Pakartoto Įstatymo 17:18-20, Brb). Galimas daiktas, kad tuomet, kai padarė tas sunkias nuodėmes, Dovydas neklausė šio nurodymo. Reguliariai studijuodami ir apmąstydami Dievo Žodį šiais sunkiais laikais išvengsime daugybės nuodėmių (Patarlių 2:10-12).

Be to, paskutiniame iš Dešimties įsakymų sakoma: „Negeisi savo artimo žmonos“ (Išėjimo 20:17). Dovydas jau turėjo daug žmonų ir sugulovių (2 Samuelio 3:2-5). Vis dėlto jis ėmė trokšti dar vienos patrauklios moters. Tai primena mums, kokį rimtą perspėjimą davė Jėzus: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mato 5:28). Užuot ugdęsi tokius geismus, kuo greičiau išmeskime juos ir iš galvos, ir iš širdies.

Atgaila ir gailestingumas

Atviras Biblijos pasakojimas apie Dovydo nuodėmę tikrai skirtas ne kieno nors gašlioms mintims patenkinti. Jį skaitydami pamatome gyvą, jaudinančią Jehovos neprilygstamo gailestingumo išraišką (Išėjimo 34:6, 7).

Kai Batšeba jau buvo pagimdžiusi sūnų, Jehova pas Dovydą pasiuntė pranašą Nataną. Tai — gailestingumo išraiška. Jei su Dovydu niekas nebūtų pakalbėjęs, šis ir toliau būtų tylėjęs, gal net tapęs užkietėjusiu nuodėmiautoju (Hebrajams 3:13). Laimei, Dovydas atsiliepė į Dievo gailestingumą. Sumanūs ir aiškūs Natano žodžiai pabudino karaliaus sąžinę ir jis nuolankiai pripažino nusidėjęs Dievui. 51-oji psalmė, kurioje Dovydas kalba apie savo nuodėmę su Batšeba, buvo sukurta po to, kai jis atgailavo dėl savo sunkios nuodėmės ir prisipažino apie ją. Jei kada sunkiai nusidėtume, niekada neleiskime savo širdžiai užkietėti (2 Samuelio 12:1-13).

Dovydui buvo atleista, tačiau jis neišvengė bausmės, tai yra savo nuodėmės pasekmių (Patarlių 6:27). Negi galėtų būti kitaip? Jei Dievas į viską būtų žvelgęs pro pirštus, išeitų, kad jo normų laikytis nebūtina. Jis būtų kalbėjęs bergždžiai, panašiai kaip vyriausiasis kunigas Elis, kuris švelniai papriekaištavęs savo nedoriems sūnums nebekreipė dėmesio į jų blogą elgesį (1 Samuelio 2:22-25). Tačiau Jehova meilingai elgiasi su atgailaujančiuoju. Jo gailestingumas kaip gaivus, vėsus vanduo padės suklydusiajam ištverti nuodėmės pasekmes.  Jausdamas nuoširdų Dievo atlaidumą ir ugdančiai bendraudamas su broliais ir seserimis suklydęs krikščionis gali susigrąžinti dvasines jėgas. Taip, Kristaus išpirkos dėka atgailaujantis gali pajusti „[Dievo] malonės gausą“ (Efeziečiams 1:7).

„Tyra širdis“ ir ‛atnaujinta dvasia’

Prisipažinęs Dovydas nesijautė bevertis. Jo parašytos 51-osios ir kitų psalmių žodžiai apie prisipažinimą rodo, kokį didelį jis jautė palengvėjimą ir ryžtą tarnauti Dievui ištikimai. Pavyzdžiui, pažiūrėk į 32-ąją psalmę. 1-ojoje eilutėje rašoma: „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė.“ Kokia sunki bebūtų nuodėmė, atleidimas įmanomas, jei tik žmogus nuoširdžiai atgailaus. Tokį nuoširdumą jis gali parodyti prisiimdamas už savo veiksmus visą atsakomybę — kaip ir Dovydas (2 Samuelio 12:13). Šis nebandė pasiteisinti ar kaltę suversti kitiems. 5-ojoje eilutėje sakoma: „Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‛Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’, — ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.“ Nuoširdžiai atgailaujant pajuntamas palengvėjimas, nes dėl padarytų klaidų sąžinė nebegraužia.

Pirma meldęs Jehovą atleidimo, Dovydas paprašė: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Psalmyno 51:12 [51:10, Brb]). Prašydamas „tyros širdies“ ir ‛atnaujintos dvasios’ Dovydas parodė, kad supranta savo polinkį į nuodėmę ir nori Dievo pagalbos širdžiai apvalyti ir vėl pradėti dorą gyvenimą. Jis nė nemanė savęs gailėti, o pasiryžo toliau tarnauti Dievui. Jis meldėsi: „Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę“ (Psalmyno 51:17 [51:15, Brb]).

Kaip Jehova atsakė į nuoširdžią Dovydo atgailą ir ryžtą jam tarnauti? Jis paglostė Dovydo širdį tokiais žodžiais: „Suteiksiu tau įžvalgos ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti. Patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“ (Psalmyno 32:8, NW). Akivaizdu — Jehovai svarbūs atgailaujančiojo jausmai ir poreikiai.  Jis davė Dovydui daugiau įžvalgos — gebėjimo matyti ne vien tai, kas išorėje. Dar kartą pajutęs tokią vilionę jis jau sugebės suvokti, kuo viskas gali baigtis, ir elgsis apdairiai.

Šis Dovydo gyvenimo tarpsnis — geras paskatinimas visiems, kurie yra sunkiai nusidėję. Pripažindami savo nuodėmę ir rodydami nuoširdžią atgailą, galime atgauti patį brangiausią turtą — ryšius su Jehova Dievu. Jei ir tektų patirti truputį skausmo ir gėdos, tai daug geriau, negu sielvartauti tylint ar tapti užkietėjusiu maištininku ir kęsti skaudžias to pasekmes (Psalmyno 32:9). Verčiau džiaukimės, kai mums nuoširdžiai atleidžia mylintis ir gailestingas Dievas — „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3).

[Iliustracija 31 puslapyje]

Išsiųsdamas Ūriją mirti Dovydas manė, kad išvengs savo nuodėmės pasekmių