Ar būtina priklausyti kokiai nors religijai?

„TIKĖTI Dievą galima nepriklausant jokiai religijai ir neinant į bažnyčią!“ Taip mano daugelis. Būti kokios nors religinės organizacijos nariu ar lankyti maldos namus jiems atrodo nebūtina. Kai kurie sako Dievo artumą labiau jaučią ne per pamaldas, o gėrėdamiesi gamta. Požiūris, jog tikėti Dievą galima ir nesiejant savęs su jokia religine grupe, šiandien tapo įprastas.

Tačiau kiti tvirtina priešingai. Jų nuomone, priklausyti bažnyčiai ir ją lankyti siekiant Dievo palankumo reikia, netgi būtina. Todėl šis klausimas iš tikrųjų svarbus kiekvienam, ne tik statistikams ar religijotyrininkams. Kadangi tai liečia mūsų santykius su Dievu, ar nebūtų protinga sužinoti Jo požiūrį? Kas šiuo klausimu sakoma Dievo Žodyje, Šventajame Rašte?

Dievo santykiai su žmonėmis praeityje

Beveik prieš 4400 metų visą žemę ištiko Tvanas. Toks įvykis negalėjo būti pamirštas. Jis minimas senovės tautų pasakojimuose. Nors detalės įvairuoja, tuose pasakojimuose daug bendro, pavyzdžiui, kad išsigelbėjo tik keli žmonės ir kai kurie gyvūnai.

Ar išlikusiems tiesiog nusišypsojo laimė išvengti žūties? Pasak Biblijos pranešimo, ne. Įsidėmėtina, kad Dievas nepasakė kiekvienam atskirai, jog artėja Tvanas. Tik Nojui, o šis perspėjo savo amžininkus apie būsimą nelaimę. (Pradžios 6:13-16; 2 Petro 2:5)

 Norint išsigelbėti reikėjo telktis prie Nojaus ir laikytis Dievo jam duotų nurodymų. Net gyvūnai nebūtų išlikę be Nojaus ir jo šeimos pastangų. Dievas buvo davęs tikslius nurodymus, kaip jais pasirūpinti. (Pradžios 6:17—7:8)

Po šimtmečių Nojaus palikuoniai (iš jo sūnaus Semo) Egipte tapo vergais. Tačiau Dievas buvo numatęs juos išlaisvinti ir atvesti į kraštą, pažadėtą jų protėviui Abraomui. Ir šį kartą tai apreiškė ne kiekvienam, o pirmiausia tiems, kuriuos išsirinko vadais — Mozei ir jo broliui Aaronui. (Išėjimo 3:7-10; 4:27-31) Kada vergai visi kartu buvo išvesti iš Egipto, Dievas prie Sinajaus kalno davė jiems Įstatymą ir subūrė į Izraelio tautą. (Išėjimo 19:1-6)

Išsilaisvinti izraelitams buvo įmanoma tik bendrai su Dievo įkurta tauta ir laikantis paskirtų jos vadovų nurodymų. Net pavieniai egiptiečiai turėjo galimybę glaustis prie izraelitų, akivaizdžiai matydami, kad Dievas juos laimina. Izraeliui paliekant Egiptą, jie iškeliavo drauge ir taip galėjo tikėtis Dievo malonės. (Išėjimo 12:37, 38)

Paskui, pirmajame amžiuje, Jėzus pradėjo skelbti ir rinkti sau mokinius. Jis subūrė juos į grupę, nors kartu meilingai rūpinosi kiekvieno poreikiais. Vienuolikai ištikimų apaštalų Jėzus pasakė: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas.“ (Luko 22:28, 29) Vėliau Dievo šventoji dvasia nužengė ant Jėzaus mokinių, kai jie visi buvo drauge. (Apaštalų darbų 2:1-4)

Šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad praeityje Dievas visuomet bendravo su savo tarnais kaip su organizuota grupe. Keli asmenys — Nojus, Mozė, Jėzus ir kiti, su kuriais jis asmeniškai palaikė ryšį, buvo jo atstovai visai glaudžiai bendrijai. Reikia manyti, kad šiandien Dievas su savo tarnais elgiasi panašiai. Tuomet iškyla kitas svarbus klausimas: ar užtenka priklausyti bet kokiai religinei grupei? Tai apsvarstysime kitame straipsnyje.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Visais laikais Dievas suburdavo savo tarnus į grupę