Ar Rojus — tau?
Ar Rojus — tau?
„Pažįstu žmogų Kristuje, kuris... buvo paimtas į rojų.“ (2 KORINTIEČIAMS 12:2-4)
1. Kokie Biblijos pažadai daugeliui patrauklūs?
ROJUS. Ar atsimeni, kaip jauteisi pirmą kartą išgirdęs apie Dievo pažadėtą žemės rojų? Ką manei sužinojęs, kad ‘akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys ir dykumos trykš’ grožiu bei visokia gausybe? O kokį įspūdį padarė pranašystė apie draugėje būsiančius vilką ir avinėlį, ožiuką ir leopardą? Ar nesidžiaugei skaitydamas, kad mirę artimieji atgis ir galės likti tame Rojuje? (Izaijo 11:6; 35:5, 6; Jono 5:28, 29)
2, 3. a) Kodėl galime tvirtinti, kad Biblijoje nurodyta viltis ne tuščia? b) Koks dar yra mūsų vilties pagrindas?
2 Tavo viltis ne tuščia. Yra pagrindo tikėti Biblijos pažadais apie tą Rojų. Pavyzdžiui, neabejoji Jėzaus tvirtinimu prikaltam prie stulpo nusikaltėliui: „Su manimi būsi rojuje.“ (Luko 23:43) Tiki ir žodžiais: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.“ Taip pat žinai pažadą, kad Dievas nušluostys ašaras nuo mūsų akių; nebebus mirties nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Vadinasi, žemėje vėl bus rojus! (2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:4)
3 Kita priežastis tikėti Rojumi — tai, kur mes, viso pasaulio krikščionys, dabar gyvename. Kurgi? Dievo įkurtame dvasiniame rojuje. Sąvoka „dvasinis rojus“ gali atrodyti abstrakti, sunkiai suvokiama, bet toks rojus buvo išpranašautas ir tikrai yra.
Rojaus vizija
4. Apie kokį regėjimą kalbama 2 Korintiečiams 12:2-4 ir kas jį tikriausiai matė?
4 Atkreipk dėmesį, ką apie tai apaštalas Paulius rašė: „Pažįstu žmogų Kristuje, kuris... buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus — ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino — buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.“ (2 Korintiečiams 12:2-4, kursyvas mūsų) Šios eilutės eina iškart po tos, kurioje Paulius gina savo apaštalystę. Ir Biblija nesako, kad koks kitas asmuo būtų patyręs, kas čia minima. Paulius vienintelis tai pasakoja, tad, matyt, pats ir matė tą regėjimą. Į kokį rojų apaštalas įžengė tame regėjime? (2 Korintiečiams 11:5, 23-31)
5. Ko Paulius nematė regėjime ir koks tai buvo rojus?
5 Sprendžiant iš konteksto, „trečiasis dangus“ — ne atmosfera, ne kosmosas ir ne kokia nors astrofizikų numanoma paralelinė visata. Biblijoje skaičiumi trys paprastai kas nors pabrėžiama, paryškinama, sustiprinama. (Mokytojo 4:12; Izaijo 6:3; Mato 26:34, 75; Apreiškimo 4:8) Vadinasi, tai, ką Paulius matė regėjime, buvo aukštesni, dvasiniai dalykai.
6. Kokie istoriniai įvykiai padeda suprasti, ką regėjo Paulius?
6 Supratimo apie tai semiamės iš ankstesnių Biblijos pranašysčių. Kai senovėje Dievo tauta pasidarė nebeištikima, jis nesutrukdė babiloniečiams užpulti Judą ir Jeruzalę. Remiantis Biblijos chronologija, tos vietovės buvo nuniokotos 607 m. p. m. e. Pasak pranašystės, šalis turėjo būti apleista 70 metų, po kurių Dievas leis atgailaujantiems žydams pargrįžti ir atkurti teisingąjį garbinimą. Tas atkūrimas prasidėjo nuo 537 m. p. m. e. (Pakartoto Įstatymo 28:15, 62-68; 2 Karalių 21:10-15; 24:12-16; 25:1-4; Jeremijo 29:10-14) Kaip tada atrodė visas kraštas? Per 70 metų jis užžėlė laukiniais augalais, vietomis virto dykuma, tapo šakalų buveine. (Jeremijo 4:26; 10:22) Tačiau buvo pažadėta: „Viešpats užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams jis maloningas. Jo dykumą jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius — Viešpaties sodu [arba Rojumi, Septuaginta].“ (Izaijo 51:3)
7. Kas turėjo įvykti po tų 70 metų, kuriuos kraštas plytėjo nuniokotas?
7 Po 70 metų tas pažadas išsipildė. Dievui laiminant sąlygos pagerėjo. Įsivaizduok: „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga... Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės. Išdeginti smėlynai taps ežeru, ištroškusi žemė virs vandens šaltiniais. Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė, žaliuos nendrės, žels meldai.“ (Izaijo 35:1-7)
Atsigavę ir pasikeitę žmonės
8. Iš kur žinome, kad Izaijo 35 skyriuje kalbama apie žmones?
8 Kokia permaina: vietoj nuniokotos žemės — rojus! Tačiau ši bei kitos patikimos pranašystės rodė, kad, panašiai kaip apleistas kraštas tapo derlingu, taip turėjo pasikeisti ir žmonės. Kodėl galime tai tvirtinti? Todėl, kad Izaijas kalbėjo apie tuos, „kuriuos Viešpats išlaisvino“, ir jie grįžo į gimtinę „su giesme“, lydimi „linksmumo ir džiaugsmo“. (Izaijo 35:10) Tai jau buvo pasakojimas ne apie žemę, o apie žmones. Kitur apie tautą, grįšiančią į Sioną, Izaijas pranašavo: „Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais... Kaip žemė išaugina želmenis..., taip Viešpats Dievas įželdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje.“ Dar apie Dievo tautą pranašas kalbėjo: „Viešpats nuolat tave ves... Ir jis sustiprins tavo kaulus, kad tu būsi kaip palaistytas sodas.“ (Izaijo 58:11, Jr; 61:3, 11, Brb; Jeremijo 31:10-12) Vadinasi, kaip pagerės gyvenimo sąlygos krašte, taip pasikeis ir sugrįžusi žydų tauta.
9. Kokį rojų Paulius matė ir kada šis regėjimas virto tikrove?
9 Šis istorinis pavyzdys padeda suprasti, ką Paulius matė regėjime. Tai buvo krikščionių susirinkimas. Jį apaštalas pavadino „Dievo dirva“, turinčia duoti gerą derlių. (1 Korintiečiams 3:9) Kada šiam regėjimui skirta išsipildyti? Paulius tai, ką matė, pavadino apreiškimu — ateities įvykiu. Apaštalas žinojo, kad po jo mirties išplis atskalūnybė. (2 Korintiečiams 12:1; Apaštalų darbų 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:3, 7) Kai atskalūnai vešės ir, atrodo, nustelbs tikruosius krikščionis, vargu ar šiuos bus galima prilyginti klestinčiam sodui. Tačiau atėjus laikui teisingas Dievo garbinimas vėl bus išaukštintas. Dievo tauta bus atkurta ir „teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“. (Mato 13:24-30, 36-43) Taip išties ir įvyko praėjus keleriems metams po Dievo Karalystės įsteigimo danguje. Dešimtmečiams bėgant tapo akivaizdu, kad Dievo tauta džiaugiasi dvasiniu rojumi, kurį Paulius ir matė tame regėjime.
10, 11. Kodėl tinka sakyti, jog gyvename dvasiniame rojuje, nors esame netobuli?
10 Aišku, kiekvienas esame netobulas, tad nenuostabu, jog kartais kyla sunkumų, kaip būdavo tarp krikščionių ir Pauliaus dienomis. (1 Korintiečiams 1:10-13; Filipiečiams 4:2, 3; 2 Tesalonikiečiams 3:6-14) Tačiau pagalvok, kokiame dvasiniame rojuje dabar gyvename, ir palygink tai su ankstesne savo padėtimi. Buvome dvasiškai paliegę, o dabar esame išgydyti. Kentėme dvasinį badą — dabar turime apsčiai dvasinio maisto. Užuot vargę sausringoje dvasinėje žemėje, Dievo tarnai džiaugiasi jo pritarimu ir yra visokeriopai laiminami. (Izaijo 35:1, 7) Užuot žabalinėję dvasinės tamsybės požemiuose, matome laisvės šviesą ir jaučiame Dievo palankumą. Daugelis buvę kurti Biblijos pranašystėms, išgirdo ir suprato, kas joje sakoma. (Izaijo 35:5) Pavyzdžiui, milijonai viso pasaulio Jehovos liudytojų eilutė po eilutės studijavo Danieliaus pranašystes. Paskui gilinosi į kiekvieną biblinės Izaijo knygos skyrių. Ar šis gaivinantis dvasinis penas nerodo, jog gyvename dvasiniame rojuje?
11 Pagalvok dar apie nuoširdžius žmones iš įvairių visuomenės sluoksnių: kaip jie pasikeitė stengdamiesi suprasti ir taikyti Dievo Žodį. Apskritai kalbant, jie atsikratė žvėriškų savybių. Gal akivaizdžiai pasikeisti pavyko ir tau, taip pat tavo dvasiniams broliams bei seserims. (Kolosiečiams 3:8-14) Todėl Jehovos liudytojų susirinkime esi tarp žmonių, kurie tapę daug taikingesni ir malonesni. Jie toli gražu nėra tobuli, bet jų tikrai nepavadinsi nuožmiais liūtais ar kokiais kitais plėšrūnais. (Izaijo 35:9) Ką tad byloja ši taiki bendrystė? Akivaizdu, jog mūsų būseną tinka pavadinti dvasiniu rojumi. O jis — įvaizdis žemės rojaus, kuriame gyvensime, jei liksime ištikimi Dievui.
12, 13. Ką privalome daryti, kad išliktume dvasiniame rojuje?
12 Turime nepamiršti dar kai ko. Izraelitams Dievas liepė: „Laikykitės visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, kad būtumėte stiprūs, įžengtumėte ir paveldėtumėte kraštą, kurį keliaujate paveldėti.“ (Pakartoto Įstatymo 11:8) Apie tą šalį kalbama ir Kunigų 20:22, 24: „Laikysitės visų mano įstatų bei visų mano įsakų ir vykdysite juos, kad neišvemtų jūsų žemė, į kurią vedu jus įsikurti gyventi. Bet jums sakiau: ‘Jūs paveldėsite jų žemę, aš ją duosiu jums kaip nuosavybę — kraštą, tekantį pienu ir medumi.’“ Taip, Pažadėtosios žemės paveldėjimas priklausė nuo gerų izraelitų santykių su Jehova Dievu. Kadangi izraelitai Dievui nepakluso, jis leido babiloniečiams nukariauti juos ir išvesti iš rojiškos šalies.
13 Dvasiniu rojumi esame patenkinti dėl daug ko. Mūsų aplinka maloni akiai, rami širdžiai. Mus vienija taikos ryšiai su krikščionimis, kurie noriai atsikratė žvėriškų savybių. Jie stengiasi būti švelnūs, paslaugūs. Vis dėlto siekiant išlikti dvasiniame rojuje, reikia daugiau negu tik gerų santykių su bendratikiais. Būtina palaikyti glaudžius ryšius su Jehova ir vykdyti jo valią. (Michėjo 6:8) Mes savanoriškai įžengėme į šį dvasinį rojų, bet galime nutolti nuo jo arba būti išvaryti, jeigu nesistengsime išsaugoti gerų santykių su Dievu.
14. Kas mums padeda likti dvasiniame rojuje?
14 Likti dvasiniame rojuje labai padeda ir nuolatinis stiprinimasis Dievo Žodžiu. Atkreipk dėmesį, kaip vaizdingai sakoma Psalmyno 1:1-3: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu..., bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį. Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.“ Be to, dvasiniame rojuje ištikimas ir protingas vergas parūpina dvasinio maisto — Biblija pagrįstų leidinių. (Mato 24:45-47, Jr)
Stiprinkime Rojaus viltį
15. Kodėl Mozė negalėjo įvesti izraelitų į Pažadėtąją žemę, tačiau ką jis pamatė?
15 Atkreipkime dėmesį į kitą Rojaus įvaizdį. Po 40 metų izraelitų klajonių dykumoje Mozė atvedė juos į rytuose nuo Jordano plytinčias Moabo lygumas. Jehova nusprendė, kad dėl praeityje padarytos Mozės klaidos šis neperves Izraelio per Jordaną. (Skaičių 20:7-12; 27:12, 13) Mozė meldė Dievą: „Leisk man, maldauju, pereiti Užjordanę [„Jordaną“, Brb] ir pamatyti puikųjį kraštą.“ Nors Mozė neįėjo į tą žemę, užkopęs į Pisgos kalną matė įvairių šalies vietų ir tikriausiai įsitikino, kad tai ‘puikus kraštas’. Kaip, tavo manymu, kraštas atrodė? (Pakartoto Įstatymo 3:25-27)
16, 17. a) Kaip skyrėsi senovės ir vėlesnių laikų Pažadėtoji žemė? b) Kodėl galime tikėti, kad Pažadėtoji žemė kadaise buvo kaip rojus?
16 Jei savo nuomonę grindi tuo, kaip atrodo diduma šio regiono dabar, turbūt įsivaizduoji sausringą žemę, kur vien smėlynai, akmenuotos dykumos ir svilinantis karštis. Tačiau yra pagrindo tikėti, kad bibliniais laikais šis kraštas buvo visiškai kitoks. Žurnale Scientific American agronomas dr. Volteris Laudermilkas rašė, kad ta žemė buvo „labai nuniokota per tūkstantmetį“. Jo išvada tokia: „Kažkada žydėjusi šalis pavirto ‘dykuma’ dėl žmogaus veiklos, o ne dėl gamtinių priežasčių.“ Agronomo tyrinėjimai parodė, jog „šis kraštas kadaise buvo idiliškas rojus“. Akivaizdu, kad žmogus jį sugriovė. *
17 Apmąstydamas, ką skaitei Dievo Žodyje, pripažinsi, jog Pažadėtoji žemė buvo kaip rojus. Prisimink, kaip per Mozę Jehova patikino tautą: „Kraštas, kurį keliaujate paveldėti, yra kalvų ir slėnių šalis, laistoma iš dangaus lietumi. Tai šalis, kuria Viešpats, tavo Dievas, pasirūpina.“ (Pakartoto Įstatymo 11:8-12)
18. Kaip ištremtiems izraelitams iš Izaijo 35:2 buvo aišku, kaip atrodys Pažadėtoji žemė?
18 Pažadėtoji žemė buvo tokia vešli ir derlinga, kad vien paminėjus kai kurias vietoves mintyse kildavo asociacija su rojumi. Tai aišku iš Izaijo 35 skyriuje užrašytos pranašystės, kuri pirmą kartą išsipildė izraelitams sugrįžus iš Babilono. Pranašas nusakė: „Ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai bus suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie matys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didingumą.“ (Izaijo 35:2) Paminėti Libanas, Karmelis, Šaronas izraelitams turėjo būti maloniõs, žavingos aplinkos įvaizdis.
19, 20. a) Apibūdink senovės Šaroną. b) Kas padeda stiprinti Rojaus viltį?
19 Pagalvok apie Šaroną, lygumą, plytinčią tarp Samarijos kalvų ir Didžiosios, arba Viduržemio, jūros. (Žiūrėk nuotrauką 10 puslapyje.) Ji išsiskyrė savo grožiu ir derlingumu. Gerai drėkinama ji tiko ganykloms, o šiaurinėje dalyje augo ąžuolai. (1 Metraščių 27:29; Giesmių giesmės 2:1; Izaijo 65:10) Todėl Izaijo 35:2 buvo pranašaujamas atkūrimas ir visu žavesiu žydinti žemė, panaši į rojų. Toje pranašystėje taip pat sutelkiamas dėmesys į puikų dvasinį rojų — tai, ką vėliau Paulius matė regėjime. Galiausiai ši pranašystė drauge su kitomis sustiprina žmonijai skirto žemės rojaus viltį.
20 Gyvendami dvasiniame rojuje galime stiprinti dėkingumą už jį ir mūsų viltį, kad žemėje vėl bus Rojus. Kaip? Gilindamiesi į tai, ką skaitome Biblijoje. Jos pasakojimuose bei pranašystėse dažnai minimos konkrečios vietovės. Ar norėtum geriau žinoti, kur jos buvo ir kaip ribojosi su gretimais regionais? Kitame straipsnyje aptarsime, kaip gali jas įsidėmėti, kad tau būtų naudinga.
[Išnaša]
^ pstr. 16 Denisas Balis sako, kad „nuo biblinių laikų augmenija labai pasikeitė“. Kodėl? „Žmonėms reikėjo medžių kurui bei statyboms, todėl... juos kirto ir taip kraštas tapo atviras audroms. Dėl šitokio įsikišimo į aplinką klimatas pasidarė toks..., kad palaipsniui viską ardė“ (Geography of the Bible).
Ar atsimeni?
• Kokį rojų apaštalas Paulius matė regėjime?
• Kaip pirmą kartą išsipildė pranašystė iš Izaijo 35 skyriaus ir kaip tai susiję su Pauliaus matytu regėjimu?
• Kaip galime stiprinti dėkingumą už dvasinį rojų ir žemės rojaus viltį?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 10 puslapyje]
Šarono lyguma — derlinga Pažadėtosios žemės vietovė
[Šaltinio nuoroda]
Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.
[Iliustracija 12 puslapyje]
Mozė suprato, kad tai yra „puikusis kraštas“