Kur žmonės ieško gyvenimo prasmės?

KENIS dirbo klestinčioje vertybinių popierių biržoje, važinėjo brangiausiu automobiliu, turėjo prašmatnų butą prestižiniame vieno didmiesčio rajone. Laisvalaikiu jis, prityręs parašiutininkas, mėgaudavosi nepaprastu pojūčiu sklęsdamas dideliame aukštyje, kol virš galvos išsiskleisdavo kupolas. Ar ko nors trūko iki tikros laimės? Žurnale The Wall Street Journal buvo pacituoti tokie jo žodžiai: „Štai man 45 metai ir aš nematau gyvenime jokio tikslo... Viskas yra tuščia.“

Elyn, siekianti dailiojo čiuožimo aukštumų, intensyviai treniruodavosi ir galiausiai tapo garsia sportininke. Jos svajonė išsipildė. „Kodėl nesijaučiu laiminga? — guodėsi Elyn. — Mane ėmė baisiausiai kamuoti vienatvė. Ateis gyvenimo saulėlydis ir, nors esu turtinga,  nematau būties prasmės, jeigu tai ir viskas, ką galėjau pasiekti.“

Hideo buvo atsidėjęs dailei, jo tapyti paveikslai išsiskirdavo ypatingu spalvų žaismu. Menininko principai neleido jam pardavinėti savo darbų. Išgyveno jis 98 metus ir į amžiaus pabaigą padovanojo daugumą paveikslų vienam muziejui. Savo gyvenimą jis paskyrė menui, tačiau nejautė visiško pasitenkinimo — suvokė, jog kūryboje tobulumo viršūnės nepasiekiamos.

Kai kurie žmonės labai aukojasi norėdami padėti kitiems. Štai vienas Holivudo vadybininkas, didelės JAV kino kompanijos viceprezidentas, daug bendravo su įžymybėmis, buvo įsikūręs turtuolių rajone. Sykį, kai atostogavo Kambodžoje, prie kavinės stalelio Pnompenyje, kur jis pietavo, priėjo mergaitė prašydama išmaldos. Jis padavė jai dolerį ir gaiviojo gėrimo. Mergaitė apsidžiaugė. Bet kitą vakarą ji vėl čia elgetavo. Vyras suprato, jog būtina didesnė nei vienkartinė parama.

Po metų šis kinematografininkas nusprendė palikti pramogų verslą ir imtis kito darbo — padėti vargstantiems Kambodžos žmonėms. Jis atidarė mokyklą ir auklėtinius aprūpino pastoge bei maistu. Bet labdario neapleidžia prieštaringi jausmai: džiaugsmas ir pasitenkinimas tuo, kas nuveikta, ir sykiu nusiminimas, neviltis matant, kiek dar daug žmonių laukia pagalbos.

Visi keturi minėti asmenys buvo tikri, kad ne veltui aukoja savo jėgas. Tačiau pasiekę tikslą, dėl kurio taip sunkiai darbavosi, jautė vidinę tuštumą. O kokie jūsų siekiai? Kam teikiate pirmenybę? Ar tikrai žinote, jog neapgailestausite gyvendamas taip, kaip dabar esate pasirinkęs?