Geriausiai išnaudok tuos metus, kai esi vienas

„Kas gali tai priimti, tepriima!“ (MT 19:12, Jr).

1, 2. a) Kaip apie gyvenimą be šeimos pasisakė Jėzus, Paulius ir kiti? b) Kodėl vienystę ne visi yra linkę laikyti dovana?

SANTUOKA, be abejo, yra viena vertingiausių Dievo dovanų žmonijai (Pat 19:14). Bet įdomų, prasmingą gyvenimą gyvena ir daugelis šeimos nesukūrusių krikščionių. Štai Haroldas, nevedęs brolis, kuriam jau devyniasdešimt penkeri metai, sako: „Nors man patinka draugija, patinka priimti svečius, būdamas vienas niekada nesijaučiu vienišas. Manyčiau, tikrai galima pasakyti, jog turiu nesituokimo dovaną.“

² Apie vienystę kalbėjo ir Jėzus Kristus, ir apaštalas Paulius, — pastarasis nesituokimą, kaip ir santuoką, net pavadino Dievo dovana. (Perskaityk Mato 19:11, 12, Jr *; 1 Korintiečiams 7:7.) Tiesa, reikia pripažinti, kad ne kiekvienas nevedęs krikščionis ar netekėjusi krikščionė yra tokie savo noru. Kartais dėl tam tikrų aplinkybių gyvenimo draugą rasti sunku. Arba būna, kad asmuo sukuria šeimą, bet vėliau, santuokos ryšį nutraukus skyrybomis ar sutuoktiniui mirus, netikėtai lieka vienas. Kokia tad prasme vienystė yra dovana? Kaip krikščionys,  neturintys šeimos, galėtų geriausiai išnaudoti savo padėtį?

Ypatinga dovana

3. Kokių galimybių turi dažnas krikščionis būdamas vienas?

³ Žmogus būdamas vienas paprastai turi daugiau laiko ir yra laisvesnis nei kiti, kurie susituokę (1 Kor 7:32-35). Tokios palankios sąlygos leidžia jam daugiau nuveikti tarnyboje, praplėsti širdį, labiau suartėti su Jehova. Nemažai krikščionių, žinodami apie šiuos pranašumus, nusprendžia bent jau kuriam laikui „tai priimti“. Kiti iš pradžių gal neketino likti vieni, bet vėliau aplinkybės pasikeitė. Su malda viską iš naujo apsvarstę jie suprato, kad Jehovos padedami gali prisitaikyti prie esamos situacijos, taigi nutarė sau poros neieškoti (1 Kor 7:37, 38).

4. Kodėl galima tvirtinti, jog šeimos nesukūrusių krikščionių tarnystė irgi yra visavertė?

⁴ Bešeimiai krikščionys žino, kad, norint būti Jehovos ir jo organizacijos vertinamam, tuoktis nėra privalu. Dievui ir kiekvienas pavieniui esame brangus (Mt 10:29-31). Nuo Dievo meilės mūsų niekas neatskirs (Rom 8:38, 39). Taigi ar būtume sukūrę šeimą ar ne, mūsų tarnystė yra visavertė — nė kiek tuo neabejokime.

5. Ką būtų protinga daryti krikščioniui, turinčiam vienystės dovaną?

⁵ Jeigu esi apdovanotas kokiu talentu, tarkim, linkęs į muziką ar sportą, vis dėlto turi nemažai padirbėti, kad toje srityje atsiskleistum. Panašiai yra su vienystės dovana — ji teikia didelių galimybių. Tačiau tik nuo tavęs priklauso, ar tas galimybes išnaudosi. Pasvarstykime: kaip krikščioniui, neturinčiam šeiminių įsipareigojimų, — broliui ar sesei, jaunam ar vyresnio amžiaus, bešeimiam savo noru ar dėl tam tikrų aplinkybių, — kuo geriau pasinaudoti savo padėtimi? Aptarkime kelis įkvepiančius pavyzdžius iš pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės ir pažiūrėkime, ko jie pamoko.

Vienas, kol dar jaunas

6, 7. a) Kokią garbingą tarnystę ėjo netekėjusios Pilypo dukterys? b) Kodėl galima sakyti, kad Timotiejus būdamas nevedęs gerai išnaudojo savo aplinkybes, ir kaip jis buvo palaimintas už tai, kad dar jaunystėje parodė norą tarnauti?

⁶ Evangelizuotojas Pilypas turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios, kaip ir tėvas, uoliai skelbė gerąją naujieną (Apd 21:8, 9). Šios merginos, pildantis žodžiams iš Joelio 3:1, 2 (2:28, 29, Brb), buvo gavusios pranašavimo dovaną — vieną stebuklingų šventosios dvasios dovanų.

 ⁷ Dar jaunystėje, būdamas nevedęs, savo palankias aplinkybes gerai išnaudojo ir Timotiejus. Nuo pat mažens „šventųjų Raštų“ jį mokė motina Eunikė ir senelė Loidė (2 Tim 1:5; 3:14, 15). Krikščionybę jos priėmė veikiausiai tik apie 47-uosius mūsų eros metus, kai Listroje, jų mieste, pirmą kartą lankėsi apaštalas Paulius. Po dvejų metų Paulius čia atvyko antrą kartą, ir Timotiejus tada galėjo būti kokių dvidešimties. Apie jį, dar gana jauną amžiumi ir tiesos pažinimu, „gražiai liudijo“ Listros ir kaimyninio Ikonijaus krikščionių bendruomenių vyresnieji (Apd 16:1, 2). Taigi Paulius panorėjo padaryti jį savo kelionių palydovu (1 Tim 1:18; 4:14). Tvirtinti, kad Timotiejus šeimos taip ir nesukūrė, pagrindo neturime. Vis dėlto žinome, jog Pauliaus kvietimą jis, jaunas krikščionis, mielai priėmė ir paskui, vedybinių saitų nesaistomas, daug metų tarnavo misionieriumi, bendruomenių prižiūrėtoju (Fil 2:20-22).

8. Kaip Jonas, dar vadinamas Morkumi, siekdamas dvasinių tikslų, išnaudojo laisvus jaunystės metus ir kaip už tai buvo palaimintas?

⁸ Laisvus jaunystės metus gerai išnaudojo ir Jonas, dar vadinamas Morkumi. Su savo motina Marija ir pusbroliu Barnabu jis buvo tarp pirmųjų Jeruzalės bendruomenės narių. Morkaus šeima greičiausiai gyveno pasiturinčiai, nes mieste turėjo namą, samdėsi tarnaitę (Apd 12:12, 13). Vis dėlto šis jaunuolis nebuvo savanaudis, linkęs pataikauti savo įnoriams; neskubėjo jis ir susikurti ramaus, patogaus šeimos gyvenimo. Nuo jaunumės Morkus bendravo su apaštalais ir tai tikriausiai uždegė jam norą tarnauti misionieriumi. Su Pauliumi ir Barnabu jis noriai leidosi į pirmąją misionierišką kelionę, tiems vyrams stengėsi visaip talkinti (Apd 13:5). Vėliau keliavo su Barnabu, o dar vėliau su Petru darbavosi Babilone (Apd 15:39; 1 Pt 5:13). Kiek ilgai Morkus liko nevedęs, nėra žinoma. Bet jis pelnė gerą vardą kaip krikščionis, pasirengęs tarnauti kitų labui, kuo daugiau nuveikti Dievo tarnyboje.

9, 10. Kokių progų praplėsti savo tarnybą turi jauni, šeimos dar nesukūrę krikščionys? Pateik pavyzdį.

⁹ Šiandien mūsų bendruomenėse daug jaunuolių, kol dar nesusituokę, irgi stengiasi savo tarnystę praplėsti. Jie supranta, kad būdami vieni gali, kaip Morkus ir Timotiejus, „visiškai atsiduoti Viešpačiui“ (1 Kor 7:35). Tai didelis privalumas. O veiklos tikrai netrūksta — galima tarnauti pionieriumi, vykti darbuotis ten, kur reikia daugiau Karalystės skelbėjų, imti mokytis svetimos kalbos, padėti statyti Karalystės sales ar filialų kompleksus, baigti tarnybos tobulinimo mokyklą, pasisiūlyti į Betelį. Jeigu esi jaunas ir nesukūręs šeimos, ar gerai išnaudoji minėtas galimybes?

¹⁰ Vienas brolis, vardu Markas, dar neturėdamas dvidešimties ėmė tarnauti pionieriumi, vėliau baigė tarnybos tobulinimo mokyklą ir nuo tada yra gavęs įvairių paskyrimų — darbavęsis ne viename pasaulio krašte. Visalaikis tarnas jis yra jau dvidešimt penkerius metus. „Rodau dėmesį kiekvienam bendruomenės nariui, — pasakoja brolis. — Einame kartu į tarnybą, taip pat stengiuosi atlikti ganytojo pareigas, kviečiuosi bendratikius pietų, kartais net rengiu dvasinio turinio vakarones ir visu tuo labai džiaugiuosi.“ Kaip liudija Marko žodžiai, didžiausią džiaugsmą gyvenime patiri duodamas, o jeigu visas pasineri į Dievo tarnybą, tokių progų yra daugybė (Apd 20:35). Kad ir kokie būtų tavo pomėgiai, gabumai ar gyvenimo patirtis, jaunimui Viešpaties darbų šiandieną netrūksta (1 Kor 15:58).

11. Kodėl vertėtų neskubėti tuoktis?

¹¹ Nors dauguma jaunuolių galiausiai norėtų sukurti šeimą, yra svarių priežasčių neskubėti tuoktis. Paulius skatino palūkėti, kol praeis „pats jaunatvės žydėjimas“, kai  lytinis potraukis itin stiprus (1 Kor 7:36, NW). Reikia laiko, kad geriau pažintum pats save ir įgytum gyvenimiškos patirties, padėsiančios išsirinkti tinkamą porą. Santuokos įžadas yra rimtas dalykas, įsipareigojimas visam gyvenimui (Mok 5:1-4).

Vienas, nors jau brandaus amžiaus

12. a) Ko ėmėsi Ona pasikeitus gyvenimo aplinkybėms? b) Kokia jai teko laimė?

¹² Ona, mums pažįstama iš Evangelijos pagal Luką, su vyru išgyveno vos septynerius metus ir, kai jis netikėtai mirė, tikriausiai labai sielvartavo. Ar jie turėjo vaikų ir ar Ona ketino antrąkart ištekėti, nėra žinoma. Biblijoje tiktai rašoma, kad sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų ji tebenašlavo. Sprendžiant iš to glausto pasakojimo, Ona, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, stengėsi dar labiau suartėti su Jehova. „Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“ (Lk 2:36, 37). Taigi svarbiausi jai buvo dvasiniai dalykai. Aišku, šitaip tarnauti reikėjo tikro atsidavimo ir pastangų, bet Ona buvo už tai didžiai apdovanota. Jai teko laimė pamatyti kūdikį Jėzų ir tada visiems aplinkui esantiems ji liudijo apie išvadavimą, netrukus ateisiantį per Mesiją (Lk 2:38).

13. a) Kas liudija, kad Dorkadė buvo veikli bendruomenės narė? b) Kaip Dorkadė buvo apdovanota už savo gerumą ir maloningumą?

¹³ Kita moteris, Dorkadė, dar vadinama Tabita, gyveno senoviniame Jopės uostamiestyje į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės. Biblijoje neminima, kad ji būtų turėjusi vyrą, todėl greičiausiai tuo metu buvo netekėjusi. Dorkadė „garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis“ (Brb). Neturtingoms našlėms bei kitiems ji buvo prisiuvusi daug drabužių ir už tai visi ją labai mylėjo. Todėl kai ji susirgo ir numirė, bendruomenė pasiuntė pakviesti Petro ir maldavo apaštalą jų brangiąją seserį prikelti. Žiniai apie jos prikėlimą pasklidus visoje Jopėje, daugybė žmonių įtikėjo (Apd 9:36-42). Dorkadė, tokia geraširdė moteris, galbūt ne vienam iš jų pati buvo kuo nors pagelbėjusi.

14. Kodėl dažnas krikščionis, neturintis sutuoktinio, dar labiau suartėja su Jehova?

¹⁴ Nemažai mūsų bendratikių, kaip Ona ir Dorkadė, nors ir brandaus amžiaus, gyvena be antrosios pusės. Vieni gal nerado sau tinkamos poros, kiti našlauja arba yra išsiskyrę. Krikščionis, neturintis sutuoktinio, į kurį galėtų remtis, išmoksta labiau kliautis Jehova (Pat 16:3). Štai Silvija, netekėjusi sesuo, tarnaujanti Betelyje jau trisdešimt aštuonerius metus, labai džiaugiasi šito išmokusi. „Kitus stiprindama kartais pati pavargstu, — prisipažįsta ji. — Tada mąstau: „O kas mane pastiprins?“ Bet neabejoju, Jehova geriausiai žino, ko man reikia, todėl visada prie jo glaudžiuosi. Ir tikrai sulaukiu pagalbos, kartais net iš ten, iš kur nesitikėjau.“ Kai į Jehovą tiesiame rankas, jis kaskart mus švelniai patikina savo meile, nuramina.

15. Kaip bešeimiai krikščionys galėtų ‘praplėsti savo širdį’?

¹⁵ Būdamas vienas žmogus turi ypač daug progų ‘praplėsti savo širdį’. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:11-13.) Sesuo Džolin, irgi nesukūrusi šeimos ir jau trisdešimt ketverius metus besidarbuojanti visalaikėje tarnyboje, sako: „Labai stengiuosi susidraugauti su visokiais, ne tik su savo amžiaus žmonėmis. Kadangi esu viena, galiu daug daryti dėl Jehovos, savo artimųjų, tikėjimo brolių ir sesių, apskritai dėl visų. Metams bėgant, savo vienystę vis labiau vertinu.“ Senyvi ir ligoti bendruomenės nariai, taip pat vienišos motinos, jaunuoliai ir kiti yra labai dėkingi bešeimiams krikščionims už jų nesavanaudišką paramą. Iš meilės darydami gera, juk ir patys jaučiame pasitenkinimą. Tad pagalvok: ar negalėtum ‘praplėsti savo širdį’ ir parodyti dar daugiau meilės?

 Pasirinkę vienystę visam gyvenimui

16. a) Kodėl Jėzus taip ir nesukūrė šeimos? b) Kaip Paulius, būdamas vienas, išnaudojo savo aplinkybes?

¹⁶ Šeimos nesukūrė ir Jėzus. Jis turėjo ruoštis atlikti savo užduotį, turėjo eiti skirtąją tarnystę. Jis daug keliavo, darbavosi nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, galiausiai paaukojo savo gyvybę. Būdamas nevedęs, galėjo visiškai atsidėti tai misijai. Arba štai prisiminkime apaštalą Paulių. Jam teko kelionėse įveikti didžiulius atstumus, tarnyboje patirti sunkių išbandymų (2 Kor 11:23-27). Nors anksčiau, galimas dalykas, buvo vedęs, dabar, paskirtas apaštalu, nusprendė likti vienas (1 Kor 7:7; 9:5). Ir Jėzus, ir Paulius visus, kurie gali, skatino dėlei tarnystės sekti jų pavyzdžiu. Bet nei vienas, nei antras neįvedė taisyklės, kad Dievo tarnai privalo nuo santuokos susilaikyti (1 Tim 4:1-3).

17. Kaip šiais laikais kai kurie seka Jėzaus ir Pauliaus pavyzdžiu ir kodėl galime neabejoti, kad Jehova šitokį pasiaukojimą labai vertina?

¹⁷ Šiais laikais, kad galėtų labiau atsidėti tarnybai, kai kurie mūsų bendratikiai irgi apsisprendžia šeimos nekurti. Pradžioje minėtas Haroldas yra Betelyje ištarnavęs penkiasdešimt šešerius metus. „Jau per pirmąjį tarnybos dešimtmetį mačiau daug porų, kurioms teko Betelį palikti dėl ligos ar prireikus pasirūpinti senyvais tėvais, — sako jis. — Mano ir tėtis, ir mama jau buvo mirę. O Betelio tarnybą aš taip branginau, kad nenorėjau rizikuoti jos netekti, todėl nusprendžiau vedybiniais ryšiais nesisaistyti.“ Viena ilgametė pionierė, Margaret, kadaise irgi pasakė: „Turėjau progų ištekėti, bet buvau tiek pasinėrusi į tarnybą, kad tas reikalas tiesiog pasiliko nuošaly. Pati viena, be šeiminių įsipareigojimų, galėjau nevaržomai tarnauti ir todėl esu labai laiminga.“ Jehova niekada nepamirš tų, kurie jo tarnybos dėlei šitaip nuoširdžiai aukojasi. (Perskaityk Izaijo 56:4, 5.)

Kuo geriau išnaudok savo aplinkybes

18. Kaip šeimos neturinčius krikščionis kiti galėtų paskatinti, palaikyti?

¹⁸ Krikščionys, kurie yra vieni, be šeimos, ir kurie Jehovai tarnauja negailėdami jėgų, nusipelno nuoširdaus pagyrimo, paskatinimo. Už didelį įnašą į bendruomenės veiklą, apskritai už viską esame jiems dėkingi ir labai juos mylime. Jeigu iš tiesų tampame jiems „broliais, seserimis, motinomis, vaikais“, jie niekada nesijaus vieniši. (Perskaityk Morkaus 10:28-30.)

19. Kaip galėtum geriausiai išnaudoti tuos metus, kai esi vienas?

¹⁹ Ar vienas lieki savo noru, ar tiesiog šitaip susiklosto aplinkybės, žinok, jog tikrai gali gyventi laimingą, visavertį gyvenimą, — tai liudija ir senovės, ir šių laikų pavyzdžiai, kuriuos straipsnyje aptarėme. Dovanų būna išsvajotų, būna ir visai netikėtų. Vienos vertę supranti iškart, kitą imi vertinti tik po kurio laiko. Daug priklauso nuo požiūrio. Kaip tad geriausiai išnaudoti tuos metus, kai esi vienas? Stenkis dar labiau suartėti su Jehova, pasinerk į Dievo tarnybą, praplėsk savo širdį, iš meilės daryk žmonėms gera. Vienystė, kaip ir santuoka, — jeigu žvelgi į ją Dievo akimis ir tinkamai šia dovana naudojiesi, — gali tave labai praturtinti.

[Išnaša]

Pakartokime

• Kokiais atžvilgiais vienystė yra tikra dovana?

• Kaip tave gali praturtinti tie jaunystės metai, kai esi vienas?

• Kokių bešeimiai krikščionys turi progų labiau suartėti su Jehova ir praplėsti savo širdį?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Ar gerai išnaudoji visas galimybes, kurias teikia Dievo tarnystė?