Budėkime kaip Jeremijas
Budėkime kaip Jeremijas
„Aš [Jehova] budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį“ (JER 1:12).
1, 2. Kodėl Jehovos budėjimas siejamas su migdolu?
ŽIEMAI dar nepasibaigus, Libano ir Izraelio kalvose vienas pirmųjų pražysta migdolas. Švelniai rožiniais ar baltais žiedais apsipila jau sausio gale arba vasario pradžioje. Jo hebrajiškas pavadinimas, išvertus paraidžiui, reiškia „prabundantysis“.
2 Vos tik paskyręs Jeremiją pranašu, Jehova priminė jam apie ankstyvą migdolo žydėjimą ir sykiu pasakė kai ką svarbaus. Regėjime pranašas matė migdolmedžio šaką. Ką tas regėjimas reiškė? Jehova paaiškino: „Aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį“ (Jer 1:11, 12). Kaip migdolas anksti „prabusdavo“, taip ir Jehova, vaizdžiai tariant, ‘keldavosi anksti’ ir siųsdavo pranašus tautos perspėti, kas laukia už neklusnumą (Jer 7:25, Jr, išnaša). Dievas ir paskui nesiilsėjo — jis, galima sakyti, budėjo, kol išsipildys visa, ką buvo išpranašavęs. Skirtu laiku, 607-aisiais metais prieš mūsų erą, neištikimą Judo karalystę Jehova griežtai nubaudė.
3. Dėl ko mums, Jehovos tarnams, nereikia abejoti?
3 Jehova ir dabar budi, kryptingai veikia, kad įgyvendintų, ką sumanęs. Neįmanoma, kad ištaręs žodį jo netesėtų. O jeigu Jehova toks budrus, kokie turėtume būti mes? Kiekvienas pagalvokime: ar tikiu, kad ir šiais 2011 metais Jehova dėl savo pažadų darbuojasi su visu budrumu? Jei kartais Dievo pažadais abejojame, yra pats laikas iš dvasinio snaudulio pabusti (Rom 13:11). Jeremijas, Jehovos įgaliotas pranašas, budrumo niekada neprarado. Imkime ir aptarkime, kaip jam pavyko budriai žiūrėti savo užduoties, — tai ir mums padės ištvermingai dirbti Dievo pavestą darbą.
Žinia, kurią reikėjo skelbti neatidėliojant
4. Kodėl Jeremijui buvo nelengva atlikti pranašo užduotį ir kuo svarbi buvo jo skelbiama žinia?
4 Kai nuo Jehovos gavo užduotį tarnauti tautos sargybiniu, Jeremijas galėjo būti kokių dvidešimt penkerių metų (Jer 1:1, 2). Bet jautėsi esąs per jaunas ir visiškai nepasiruošęs kalbėti tautos seniūnams, turintiems nemenką autoritetą, už jį kur kas vyresniems (Jer 1:6). Pranašas buvo įpareigotas skelbti griežtus pasmerkimus, rūsčius nuosprendžius — ypač kunigams, netikriems pranašams ir valdovams, taip pat ir paprastiems žmonėms, kurie ėjo „neklusniuoju keliu“, buvo „amžinai neklusnūs“ (Jer 6:13; 8:5, 6). Didingoji karaliaus Saliamono šventykla, į kurią tikrojo Dievo garbinti žmonės rinkosi jau beveik keturis šimtus metų, bus sugriauta. Jeruzalė ir Judo kraštas ištuštės, gyventojai pateks į nelaisvę. Žinia, kurią Jehova pavedė Jeremijui garsinti, buvo išties nepaprastai svarbi, ir pranašas delsti negalėjo.
5, 6. a) Kokią Jehovos pavestą užduotį atlieka šiuolaikiniai jeremijai? b) Ką toliau šiame straipsnyje aptarsime?
5 Šiais laikais Jehova irgi iš meilės pasirūpino, kad pateptieji krikščionys tarsi koks sargybinis skelbtų perspėjimą. Tie šiuolaikiniai jeremijai jau ištisus dešimtmečius ragina žmones susimąstyti, kokiu istorijos tarpsniu gyvename, atkreipia dėmesį, jog Dievas rengiasi pasauliui įvykdyti nuosprendį (Jer 6:17). Biblija aiškiai moko, kad Jehova, veikdamas pagal savo tvarkaraštį, niekada nevėluoja. Taigi Jehovos diena ateis pačiu laiku, valandą, kurią žmonės nesitikės (Sof 3:8; Mk 13:33; 2 Pt 3:9, 10).
6 Ir šiuolaikiniai jeremijai, ir kiti pasiaukoję Dievo tarnai, jų bendradarbiai, gerai žino, kad Jehova budi ir kad netrukus, skirtu laiku, atvers duris į teisingą naująjį pasaulį. Dabar mums nevalia apsnūsti. Artinantis pabaigai, žinią privalome garsinti kuo skubiau. Pagalvok, ar neturėtum ir tu suskubti? Žmonėms juk reikia suteikti progą apsispręsti, kurią pusę palaikys — ar stos Jehovai tarnauti, kaip kad skatino Jėzus. Pakalbėkime apie tris dalykus, kurie padėjo Jeremijui budriai žiūrėti savo užduoties ir kurie tarnyboje padėtų mums.
Meilė žmonėms
7. Kodėl galima sakyti, kad Jeremijas, nepaisydamas sunkumų, žinią skelbė iš meilės žmonėms?
7 Kodėl Jeremijas, nors jam ir buvo sunku, nesiliovė žinios skelbti? Atsakymas paprastas — jis mylėjo žmones. Blogi ganytojai Dievo kaimenę labai engė (Jer 23:1, 2). Jeremijas, tai matydamas, stengėsi savo užduotį atlikti su meile ir pagaila. Jis norėjo, kad tautiečiai išgirstų Dievo žodžius ir nepražūtų. Didžiai susirūpinęs pranašas net liejo ašaras — žinojo, kokia baisi nelaimė tautos laukia. (Perskaityk Jeremijo 8:21, 23 [8:21; 9:1, Brb].) Kaip Jeremijas mylėjo Jehovą ir savo tautą, kaip jam rūpėjo Dievo vardo garbė, ypač juntama iš Raudų knygos (Rd 4:6, 9). Kada regi žmones „suvargusius ir apleistus lyg avis be piemens“, argi nesinori paguosti jų gerąja naujiena apie Dievo Karalystę? (Mt 9:36)
8. Iš kur žinome, kad nukentėjęs Jeremijas nelaikė pagiežos savo skriaudikams?
8 Jeremijui teko nukentėti nuo tų pačių žmonių, kuriems norėjo pagelbėti, tačiau jis nekerštavo, nelaikė pagiežos. Priešingai, buvo kantrus ir maloningas — netgi nedoram karaliui Zedekijui. Šis atidavė jį nubausti mirtimi, bet pranašas, likęs gyvas, vis dėlto maldavo karalių paklusti Jehovos balsui (Jer 38:4, 5, 19, 20). Ar mes mylime žmones taip nuoširdžiai kaip Jeremijas?
Dievo suteikta drąsa
9. Kas rodo, kad Jeremijas drąsos sėmėsi iš Dievo?
9 Kai Jehova pirmą kartą prakalbo į Jeremiją, šis mėgino atsiprašyti negalįs užduoties priimti. Vadinasi, drąsa ir ryžtu iš prigimties nepasižymėjo. Bet paskui, jau tarnaudamas pranašu, Jeremijas parodė nepaprastą tvirtybę. Iš kur jos įgavo? Aišku, kad iš Dievo, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo. Jehova pranašui buvo „galingas gynėjas“, jį stiprino, teikė jėgų skirtajai užduočiai atlikti (Jer 20:11). Žmonėse Jeremijas pagarsėjo kaip drąsus, bebaimis tiesos skelbėjas. Štai kada Jėzus tarnavo žemėje, kai kas net palaikė jį prisikėlusiu Jeremiju! (Mt 16:13, 14)
10. Kokia prasme pateptųjų likutis vadinamas „tautų ir karalysčių prievaizdu“?
10 Jehova, „tautų Karalius“, teismines žinias tautoms ir karalystėms skelbti anuomet įpareigojo Jeremiją (Jer 10:6, 7). Šiomis dienomis „tautų ir karalysčių prievaizdas“ yra pateptųjų likutis (Jer 1:10). Kodėl galima taip sakyti? Šiuolaikiniai jeremijai, kaip ir anas pranašas, atlieka paties Visatos Valdovo pavestą užduotį. Jie turi visus įgaliojimus plačiai liudyti, kas tautų ir karalysčių laukia. Remdamiesi Dievo įkvėptu Žodžiu, šie Aukščiausiojo atstovai skelbia nedviprasmišką perspėjimą, kad Jehovos skirtu metu ir jo pasirinktu būdu dabartinės tautos ir karalystės bus išrautos ir sunaikintos (Jer 18:7-10; Apr 11:18). Jehovos teismines žinias šiuolaikiniai jeremijai, Dievo įgalioti, skelbia po visą pasaulį, ir niekas jų nesustabdys.
11. Ko reikia, kad ir patirdami visokių sunkumų nepaliautume skelbti Jehovos žinios?
11 Žmonių savo tarnyboje sutinkame ir priešiškų, ir abejingų, patiriame šiaip visokių bėdų. Nieko keista, jei kartais nusimename (2 Kor 1:8). Vis dėlto būkime kaip Jeremijas — nenuleiskime rankų. Nuolankiai melsdami Dievą pagalbos, juo pasikliaudami, neabejokime, kad jis suteiks drąsos (1 Tes 2:2). Savo krikščioniškas pareigas mes, Jehovos garbintojai, ir šiandien, ir ateityje turime atlikti su visu budrumu. Nenustokime garsinę žinios, kad krikščionijos pasaulį, kaip ir jo pirmavaizdį — nuo Dievo nusigręžusią Jeruzalę, — ištiks pražūtis. Šiuolaikiniai jeremijai yra pasiryžę skelbti ne tik apie „Viešpaties malonės metus“, bet ir apie „mūsų Dievo atpildo dieną“ (Iz 61:1, 2; 2 Kor 6:2).
Tikras džiaugsmas
12. Kodėl galime teigti, kad Jeremijui pavyko išlikti džiaugsmingam, ir nuo ko labai priklausė jo džiaugsmas?
12 Jeremijas iš savo darbo mokėjo semtis džiaugsmo. Štai Jehovai kartą pasakė: „Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, Viešpatie, Galybių Dieve!“ (Jer 15:16). Jeremijas suprato, kad tarnauti tikrojo Dievo atstovu, skelbti Jehovos žodį yra didelė garbė. Įdomu, jog pernelyg imdamas į širdį žmonių pašaipas Jeremijas džiaugsmą buvo praradęs, bet paskui prisiminė, kokią turi svarbią, nuostabią žinią nuo Dievo, ir vėl džiaugsmu užsidegė (Jer 20:8, 9).
13. Kodėl, norint išlikti džiaugsmingiems, svarbu gilintis ir į sudėtingesnes dvasines tiesas?
13 Kad evangelizacijos darbe nepristigtume džiaugsmo, turime maitintis „stipriu maistu“ — Dievo Žodį semti iš gilumos, ne paviršutiniškai (Hbr 5:14). Tokios nuodugnios studijos ypač ugdo tikėjimą (Kol 2:6, 7). Be to, padeda įsisąmoninti, kad savo poelgiais Jehovai širdį galime glostyti, bet galime ir užgauti. Todėl jei Biblijai paskaityti, pastudijuoti laiko nerandame, dar kartą peržiūrėkime tvarkaraštį ir būtinai ką nors pakeiskime. Skirdami studijoms ir apmąstymams kasdien bent po keletą minučių, labiau suartėsime su Jehova ir, panašiai kaip Jeremijas, įgysime daugiau „džiaugsmo ir širdies linksmybės“.
14, 15. a) Ką Jeremijas laimėjo ištikimai vykdydamas savo užduotį? b) Ką mes laimime skelbdami gerąją naujieną?
14 Nors Jeremijui teko nuolat skelbti grėsmingus Jehovos perspėjimus, teismines žinias, širdyje pranašas vis dėlto laikė užduotį ‘atstatyti ir atsodinti’ (Jer 1:10). Šitas darbas, statymas ir sodinimas, nenuėjo veltui. Žinome, jog kai kurie izraelitai ir net kitataučiai, — būtent Baruchas, Ebed Melechas ir rechabai, — 607 m. p. m. e., kada Jeruzalė buvo sugriauta, liko gyvi ir sveiki, saugiai pergyveno visą sumaištį (Jer 35:19; 39:15-18; 43:5-7). Su dievobaimingais Jeremijo draugais galima sugretinti žemiškąją viltį puoselėjančius krikščionis, mat jie irgi padeda šiuolaikiniams jeremijams. Taigi pateptieji noriai statydina „milžiniškos minios“ tikėjimą (Apr 7:9). O šie ištikimi pateptųjų bendradarbiai doros širdies žmonėms nurodo kelią į tiesą ir tokiu savo darbu labai džiaugiasi.
15 Jehovos tarnai supranta, kad skelbdami gerąją naujieną ne tik daro žmonėms paslaugą, bet ir šlovina Dievą. Ar mūsų žodžiai kuriam klausytojui į širdį krinta ar ne, ši dievatarnystė mums patiems yra be galo miela, smagi (Ps 71:23; perskaityk Romiečiams 1:9).
Budriai žiūrėkime savo užduoties
16, 17. Kaip žodžiai, užrašyti Apreiškimo 17:10 ir Habakuko 2:3, rodo, kad dabar krikščioniui apsnūsti nevalia?
16 Kad šiandien apsnūsti nevalia, rodo ir pranašystė, užrašyta Apreiškimo 17:10. Septintasis karalius, Anglijos ir Amerikos pasaulinė imperija, jau viešpatauja. Apie šią valdžią skaitome: „Kai jis [septintasis karalius] ateis, turės trumpam pasilikti.“ Dabar tas „trumpam“ turi būti jau visai arti pabaigos. Pranašas Habakukas, kalbėdamas apie nedorosios santvarkos galą, patikina: „Nustatytu laiku regėjimas išsipildys [...]. Palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos“ (Hab 2:3).
17 Pasvarstyk štai apie ką. Ar neatidedu į šalį to, kas krikščioniui turi būti svarbiausia? Ar tikiu, kad pabaiga arti, ir ar tai matyti iš mano gyvensenos? O gal mano sprendimai ir prioritetai byloja, kad pabaigos greitai nesitikiu arba net išvis abejoju, ar ji ateis?
18, 19. Kodėl dabar ne metas lėtinti žingsnį?
18 Šiuolaikinio sargybinio darbas dar nėra baigtas. (Perskaityk Jeremijo 1:17-19.) Kaip džiugu, kad pateptųjų likutis yra tvirtas ir nepajudinamas lyg „geležies stulpas“, lyg „sutvirtintas miestas“! Kol užbaigs jiems pavestą darbą, pateptieji leidžiasi Dievo Žodžio stiprinami — tarsi būtų „susijuosę strėnas tiesa“ (Ef 6:14). Milžiniškos minios nariai, irgi kupini ryžto, tiems jeremijams uoliai talkina — kartu atlieka Dievo skirtą užduotį.
19 Dabar tarnyboje ne metas lėtinti žingsnį. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į žodžius, užrašytus Jeremijo 12:5 (perskaityk). Su gyvenimo vargais mes, vaizdžiai sakant, einame lenktynių — tarytum lenktyniautume su pėstininkais. Tačiau artėjant „dideliam suspaudimui“, tikėtina, jog darysis vis sunkiau (Mt 24:21). Ištverti būsimus sunkumus kainuos daugiau pastangų, — teks „varžytis su raiteliais“. Pagalvok: jei mėgintum suspėti paskui šuoliuojantį žirgą, turėtum įtempti visas jėgas. Tad jau dabar apsiginkluok ištverme. Šitaip pasirengsi ir priešaky laukiantiems išmėginimams.
20. Kam esi pasiryžęs?
20 Sekti Jeremijo pavyzdžiu ir sėkmingai atlikti savo užduotį — paskelbti gerąją naujieną — mums nėra per sunku. Šešiasdešimt septynerius metus ištikimai eiti pranašo tarnybą Jeremijui padėjo artimo meilė, drąsa, džiaugsmas. Gražūs migdolo žiedai primena, kad Jehova budi, budriai žiūri savo žodžio, idant jį įvykdytų. Dievo tarnams irgi nevalia apsnūsti. Jeremijas budėjo — budėsime ir mes.
Pakartokime
• Kaip artimo meilė padėjo Jeremijui budriai žiūrėti savo užduoties?
• Kodėl mums reikia Dievo teikiamos drąsos?
• Kas padėjo Jeremijui išlikti džiaugsmingam?
• Kodėl tau svarbu budėti?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 31 puslapyje]
Ar žinią ištvermingai skelbsi net ir susidūręs su kliūtimis?
