Ar interneto išteklius moki panaudoti geram?

PRIEŠ kelis šimtmečius išradus spaudą, komunikacijos sferoje įvyko nepaprastai didelių pokyčių. Pastaraisiais dešimtmečiais panašų perversmą padarė internetas. Šis naudingas išradimas ne veltui vadinamas globaline komunikacijos priemone. Keliaudami „didžiąja informacijos magistrale“ galime iš visokiausių sričių prisirinkti faktų, statistikos duomenų, susižinoti kitų nuomonę.

Gebėjimas komunikuoti mums, žmonėms, yra dovana nuo Kūrėjo. Bendraudami keičiamės mintimis, dalijamės informacija. Ryšį su žmonėmis pirmiausiai užmezgė pats Jehova — aiškiai, nedviprasmiškai informavo, kaip gyventi prasmingą gyvenimą (Pr 1:28-30). Bet labai greitai žmonijos istorija pakrypo negera linkme, ir tai rodo, kaip lengva yra komunikacijos dovana piktnaudžiauti. Šėtonas suteikė Ievai absoliučiai klaidingą informaciją. Moteris tuo, ką išgirdo, patikėjo ir dar persakė viską Adomui, o šis galiausiai nuvedė žmoniją pražūties keliu (Pr 3:1-6; Rom 5:12).

Ką gi pasakytume apie naudojimąsi internetu? Nors jis padeda rasti vertingos informacijos, padeda laiką taupyti, kartais tačiau kliūstelėja ir dezinformacijos, begalę laiko praryja, gadina asmens moralę. Kaip tad globalinę priemonę panaudoti geram? Pakalbėkime apie tai plačiau.

Informacija: patikima ar melaginga?

Nereikia manyti, kad visa informacija, kokia tik internete pateikiama, yra gera ir naudinga. Interneto paieškos sistemą galima palyginti su armija grybautojų, kurie grybus renka visus iš eilės — ir valgomus, ir nuodingus. Jų niekas neskirsto, meta krūvon, o paskui tik išdalija į lėkštes ir patiekia. Ar drįstum valgyti, pirmiau neįsitikinęs, kad nuodingų tarp jų nėra? Tikriausiai ne. Paieškos sistema galingais kompiuteriais apdoroja informaciją ir, gavusi užklausą, atrenka pluoštą tinklalapių, kurių pasauliniame tinkle yra milijardai — ir gerų, ir labai blogų. Kad gebėtume atskirti grūdus nuo pelų ir neapnuodytume savo proto dezinformacija, čia reikia įžvalgos.

1993 metais viename populiariame žurnale buvo išspausdinta tokia karikatūra. Priešais kompiuterį tupi du šunys ir vienas sako antram: „Internete niekas nežino, kad  tu šuo.“ Kaip senovėje, gyvate užsimaskavęs, savo tikrąją tapatybę nuslėpė Šėtonas, taip šiandieną daug interneto naudotojų nuslepia, kas iš tikrųjų esą. Reikia tik interneto prieigos, ir asmuo jau gali tapti „specialistu“, bemaž profesoriumi. Savo idėjas, pasiūlymus, informaciją, nuotraukas čia publikuoja visi, kas netingi.

Saugokis, kad tavęs neapgautų kaip Ievos! Informaciją vertink įtariai ir kritiškai, nebūk lengvatikis. Gerai viską pasverk. 1) Kas medžiagą paviešino? Kokia autoriaus reputacija? 2) Iš kokių paskatų tai buvo parašyta ir kodėl publikuojama? Ar faktai dėstomi ne tendencingai? 3) Kuo autorius remiasi? Ar nurodo šaltinius, kad būtų galima pasitikrinti? 4) Ar informacija nėra pasenusi? Kadaise, pirmajame amžiuje, apaštalas Paulius davė Timotiejui gerą patarimą, kuris ir dabar nepraranda vertės: „Sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“ (1 Tim 6:20).

Ar laiką taupo ar vagia?

Jei internetu naudojamės tinkamai, be abejo, sutaupome laiko, jėgų, pinigų. Reikalingą daiktą įsigyti labai patogu, nereikia net kojos iš namų iškelti. O paieškojus ir palyginus kainas, šį bei tą įmanoma nusipirkti pigiau. Internetinė bankininkystė gyvenimą daug kam palengvino — finansinius reikalus bet kuriuo metu galima sutvarkyti namie. Arba, jeigu planuojame kur išvykti, per internetą rasime, kada ir kaip keliauti patogiausia ir pigiausia, netgi galėsime nusipirkti bilietus. Nesunkiai susiieškosime reikiamą telefono numerį, adresą, pasitikrinsime, kokiu maršrutu į tą ar kitą vietą nuvažiuoti. Jehovos liudytojų biurams įvairiose šalyse internetas leidžia taupyti darbo laiką, lėšas, apsieiti su mažiau darbuotojų.

Bet nepamirškime: lazda turi du galus. Čia verta pakalbėti, kiek laiko internetas praryja, jeigu yra naudojamas nebe kaip įrankis, o kaip žavus žaisliukas. Prie kompiuterio valandų valandas žmonės prasėdi žaisdami, apsipirkinėdami, bendraudami pokalbių kanalais, siuntinėdami elektroninius laiškus arba tiesiog ieškodami kokios informacijos, naršydami žiniatinklį. Šitaip net apleidžiami svarbesni dalykai — šeima, draugai, bendruomenė. Atsiranda priklausomybė nuo interneto. Pernykščiais statistikos duomenimis, Korėjoje, pavyzdžiui, tokią priklausomybę turi jau 18,4 procento nepilnamečių. Ir Vokietijos sociologai praneša, kad „dėl savo partnerio priklausomybės skundžiasi vis daugiau moterų“. Štai viena guodžiasi, jog vyras, įnikęs į internetą, labai pasikeitė į bloga, netgi šeima dėl to iširo.

Vienas Jehovos liudytojų bendrijos filialas gavo laišką iš asmens, kuris apie save pasakoja kaip apie internetomaną. Jis skirdavo internetui kartais net po dešimt valandų per dieną. „Iš pradžių nemaniau, kad tai žalinga, — rašo žmogus. — Bet paskui ėmiau vis dažniau praleidinėti sueigas,  nustojau melstis.“ Jeigu į sueigą ir ateidavo, tai nepasiruošęs. Galvodavo tik kaip greičiau grįžti namo ir „vėl prisijungti“. Laimei, jis pagaliau atsitokėjo, suėmė save į rankas. Žiūrėkime, kad patys taip nenukentėtume, kad internetas mūsų nepasiglemžtų!

Kokia tos informacijos vertė?

1 Tesalonikiečiams 5:21, 22 skaitome: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ Taigi turime nustatyti, ar informacija, kurią internetu susiieškome, atitinka aukštas krikščioniškas normas, ar nėra Dievo požiūriu smerktina, nepadori. Internete tokią didelę erdvę yra užkariavusi pornografija, kad jeigu nebūsime atsargūs, galime greit susivedžioti.

Kiekvienas sąžiningai save ištirkime. Ar tai, ką matau ekrane, skubėčiau slėpti, jeigu į kambarį užeitų mano sutuoktinis, tėvai, bendratikiai? Tokiu atveju verčiau internetu naudokimės tik tada, kai kiti yra šalia. Internetas tikrai pakeitė žmonių bendravimo įpročius, atvėrė naujas galimybes apsipirkti. Bet, deja, sudarė ir ypač palankias sąlygas ‘svetimauti savo širdimi’ (Mt 5:27, 28).

Persiųsti ar nepersiųsti?

Naudodamiesi internetu, informaciją ne tik gauname, bet ir patys platiname. Nors ją laisvai galime ir gauti, ir perduoti, mūsų pareiga yra įvertinti, ar ji tikrai patikima, dorovinga. Štai ar galėtume garantuoti, jog tai, ką kitiems rašome ar persiunčiame, atitinka realius faktus? Ar turime teisę tą informaciją perduoti? * Ar ji apskritai vertinga, konstruktyvi? Iš kokių paskatų ją platiname? Gal tik norime padaryti draugams įspūdį?

Elektroninis paštas, jeigu juo deramai naudojamasi, yra labai paranki priemonė. Tačiau per jį ateina ir antplūdis bereikalingos informacijos. Gal ir patys kartais siuntinėjame ilgam pažįstamų sąrašui naujausias žinias ar šiaip visokius niekus ir tik gaišiname jų brangų laiką? Ar prieš paspausdami mygtuką „siųsti“ neturėtume ištirti savo motyvų? Ko iš tikrųjų siekiame? Laiškuose artimiesiems ir draugams žmonės visais laikais pasakodavo apie save, kas nauja jų pačių gyvenime. Ar ne apie tai turėtume rašyti ir elektroniniuose laiškuose? Kam platinti tokius dalykus, kurių tikrumo neįmanoma patikrinti?

Kaip tad reikėtų elgtis? Ar visiškai interneto atsisakyti? Kai kam iš tiesų būtų patartina be jo apsieiti. Kad įveiktų savo priklausomybę, šitaip apsisprendė ir mūsų jau minėtas internetomanas. Bet, kita vertus, jei ‘apdairumas mus auklėja, o supratimas gina’, internetas yra labai naudinga priemonė (Pat 2:10, 11).

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Kaip apsisaugoti, kad netaptume dezinformacijos auka?

[Iliustracija 5 puslapyje]

Apie ką turėtume pagalvoti, prieš paspausdami mygtuką „siųsti“?