1, 2. a) Kodėl branginame ištikimus ir atlaidžius draugus? b) Kokius klausimus aptarsime?

KOKS, tavo manymu, yra tikras draugas? Mūsų sesė, vardu Ešli, sako: „Tikras draugas tas, kuris visada pasiruošęs padėti ir atleisti, jei suklystu.“ Ištikimus ir atlaidžius draugus išties labai branginame. Jų dėka jaučiamės saugūs ir mylimi (Pat 17:17).

² Pats ištikimiausias ir atlaidžiausias mūsų Draugas yra Jehova. Psalmininkas giedojo: „Tu, Viešpatie, geras ir atlaidus, kupinas ištikimos meilės visiems, kurie tavęs šaukiasi“ (Ps 86:5). Kaip ištikimybė ir atlaidumas pasireiškia? Kaip šias gražias ypatybes rodo Jehova? Ir kaip mes galime sekti jo pavyzdžiu? Išsiaiškinę šiuos svarbius dalykus, savo geriausią Draugą, Jehovą, dar labiau pamilsime. Taip pat būsime paskatinti puoselėti dar glaudesnį ryšį su bendratikiais (1 Jn 4:7, 8).

3. Kokį asmenį galima vadinti ištikimu?

³ Ištikimybė — kilni dorovinė vertybė, pasireiškianti stipriu prisirišimu bei atsidavimu. Ištikimas asmuo net ir sunkiausiomis aplinkybėmis nepaliks to, kurį myli. Jis visad bus šalia, pasirengęs padėti. Būtent toks yra Jehova, Biblijoje pavadintas Ištikimuoju (Apr 16:5).

4, 5. a) Iš ko matoma Jehovos ištikimybė? b) Kodėl naudinga apmąstyti, koks Jehova ištikimas?

⁴ Iš ko matoma Jehovos ištikimybė? Jis niekada neapleidžia savo atsidavusių garbintojų. Vienas jų, karalius Dovydas, tvirtai apie tai paliudijo. (Perskaityk 2 Samuelio 22:26.) Užklupus  įvairiausiems mėginimams, Jehova jį vedė ir sergėjo, vadavo iš visų pavojų (2 Sam 22:1). Vyras patyrė, kad Jehova ne vien pažada rūpintis, bet ir tesi duotą žodį. Kodėl Jehova su Dovydu elgėsi ištikimai? Nes pats Dovydas buvo jam ištikimas. Savo tarnų ištikimybę Dievas brangina ir atlygina jiems tuo pačiu — ištikimybe (Pat 2:6-8).

⁵ Apmąstydami, koks Jehova ištikimas, įgyjame vidinės stiprybės. Štai ką sako brolis, vardu Ridas: „Man labai patinka skaityti, kaip Jehova rūpinosi Dovydu nelengvu metu — net kai jis buvo bėglys, slapstėsi olose. Šie pasakojimai tiesiog įkvepia! Jie man primena svarbią tiesą: kad ir kokios susiklostytų aplinkybės, kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, Jehova yra greta, jei tik pats esu ištikimas.“ Tu, be abejo, irgi pritari šiems žodžiams (Rom 8:38, 39).

6. Kaip dar pasireiškia Jehovos ištikimybė ir kuo ji palaiminga jo garbintojams?

⁶ Kaip dar pasireiškia Jehovos ištikimybė? Jis ištikimas savo teisingiems principams. Dievas užtikrina: „Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite“ (Iz 46:4). Jo nuostatai — kas gera ir kas bloga — nekinta ir jais Jehova grindžia visus sprendimus (Mal 3:6). Dievas, be to, ištikimai laikosi savo pažadų (Iz 55:11). Mums, jo garbintojams, tokia Jehovos ištikimybė yra tikra palaima. Jeigu kiek įmanydami stengiamės prisiderinti prie jo normų, galime būti tikri, kad jis nepaliaus mūsų globoti, kaip yra pažadėjęs (Iz 48:17, 18).

7. Kaip galime sekti Jehova ir rodyti ištikimybę?

 ⁷ Kaip galime sekti Jehova ir rodyti ištikimybę? Viena, darydami gera tiems, kam nelengva (Pat 3:27). Pavyzdžiui, gal kuris nors iš bendratikių yra prislėgtas dėl prastos sveikatos, namiškių priešiškumo jo tikėjimui, dėl savo paties klaidų. Kodėl gi neištarus jam „malonių paguodos žodžių“? (Zch 1:13) * Šitaip parodysi esąs tikras draugas, galbūt net „artimesnis už brolį“ (Pat 18:24).

8. Kaip, sekdami Jehova, galime rodyti ištikimybę tiems, kuriuos mylime?

⁸ Jehovos pavyzdžiu sekame ir būdami ištikimi tiems, kuriuos mylime. Privalome sergėti ištikimybę savo sutuoktiniui (Pat 5:15-18). Todėl gręžiamės nuo visko, kas pastūmėtų į svetimavimą (Mt 5:28). O bendratikiams ištikimybę parodome, jei neliežuvaujame ir jų neapkalbinėjame. Piktų kalbų ne tik neskleidžiame — jų net nesiklausome (Pat 12:18).

9, 10. a) Kam ypač norime būti ištikimi? b) Kodėl laikytis Jehovos įsakymų ne visada paprasta?

⁹ Svarbiausia, norime puoselėti ištikimybę Jehovai. Kaip galime tai daryti? Būtina ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį — mylėti, ką jis myli, ir nekęsti, ko jis nekenčia. Kad vadovaujamės Jehovos požiūriu, turi liudyti ir mūsų elgesys. (Perskaityk Psalmyno 97:10, Brb.) Kuo mūsų mąstymas bus panašesnis į Dievo, tuo lengviau jam paklusime (Ps 119:104).

¹⁰ Laikytis Jehovos įsakymų, tiesa, ne visada paprasta. Kartais, kad nesulaužytume ištikimybės jam, tenka kovoti su savimi. Štai kai kurie krikščionys  norėtų sukurti šeimą, bet kol kas neranda sau tinkamos poros tarp Jehovos garbintojų (1 Kor 7:39). Pavyzdžiui, netekėjusi sesė galbūt jaučiasi vieniša, o bendradarbiai nuolat bando ją suvesti su kuo nors į pažintį. Vis dėlto ji stengiasi būti nepriekaištinga Jehovos akyse ir ryžtingai atsisako užmegzti romantiškus ryšius su asmeniu, netarnaujančiu Dievui. Tokie mūsų bendratikiai — puikūs ištikimybės pavyzdžiai. Labai juos branginame. Jehova, be abejonės, dosniai atlygins visiems, kurie, nors ir mėginami, lieka jam ištikimi (Hbr 11:6).

11. Kaip apibūdintume atlaidų asmenį?

¹¹ Kaip apibūdintume atlaidų asmenį? Toks žmogus, jeigu jį kas užgauna ar su juo pasielgia neteisingai, negiežia apmaudo. Žinoma, tai nereiškia, kad jis ignoruoja nusižengimus ar apsimeta, kad nieko neįvyko. Ne, jis tiesiog nekaupia savyje kartėlio. Atlaidumas — viena nuostabiausių Jehovos savybių. Jo Žodyje rašoma, kad jis „geras ir atlaidus“ visiems, kurie nuoširdžiai atgailauja dėl savo klaidų (Ps 86:5).

12. a) Kaip pasireiškia Jehovos atlaidumas? b) Kaip žmogaus nuodėmės gali būti „išdildytos“?

¹² Kaip Jehovos atlaidumas pasireiškia? Biblijoje pasakyta, kad jis „labai atlaidus“, taigi galime neabejoti — mūsų kaltes Dievas atleidžia visiškai ir visam laikui (Iz 55:7). Kodėl tvirtiname, jog visiškai? Tai byloja žodžiai, užrašyti Apaštalų darbų 3:19. (Perskaityk.) Apaštalas Petras klausytojus ragino: „Atgailaukite ir atsiverskite.“ Kai nusidėjėlis iš širdies atgailauja, jis pripažįsta ėjęs blogu keliu ir pasiryžta nebenuodėmiauti (2 Kor 7:10, 11). Atgaila jį taip pat skatina atsiversti, tai yra mesti  klystkelį ir elgtis, kaip patinka Dievui. Ką toks žmogus laimės? Anot apaštalo, jo nuodėmės bus „išdildytos“. Graikų kalboje žodis, čia išverstas „išdildytos“, dar gali reikšti „nuvalytos, ištrintos“. Vadinasi, kai Jehova dovanoja, jis dovanoja visiškai — tarytum ištrina mūsų nuodėmes taip švariai, kad jų nelieka nė ženklo (Hbr 10:22; 1 Jn 1:7).

13. Ką Jehova garantuoja sakydamas „jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“?

¹³ O iš kur žinome, kad Jehova atleidžia visam laikui? Prisiminkime Jeremijo pranašystę apie naująją sandorą, kuri turėjo būti sudaryta su pateptaisiais krikščionimis. (Perskaityk Jeremijo 31:34.) Jehova pažadėjo: „Jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu.“ Taigi Dievas garantuoja, kad jei nusižengimą atleido, jo nebeprikiš, mūsų nebekaltins ir neieškos preteksto vis bausti. Kai Jehova dovanoja, mūsų nuodėmes tarsi nusviedžia sau už nugaros — visam laikui (Rom 4:7, 8).

14. Kaip, mąstydami apie Jehovos atlaidumą, galime pasisemti paguodos? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁴ Mąstyti apie Jehovos atlaidumą tikra paguoda. Tai patvirtina mūsų sesės Ilanos * pavyzdys. Prieš daug metų ji nuo bendruomenės buvo atskirta, bet paskui sugrąžinta. Sesė prisimena: „Ir save tikinau, ir kitiems sakiau neabejojanti, kad Jehova man atleido. Vis dėlto atrodė, kad jis kažkur toli nuo manęs, anaiptol ne toks artimas kaip kitiems.“ Iš kur Ilana sėmėsi paguodos? Ji skaitydavo ir apmąstydavo tas Biblijos ištraukas, kuriose vaizdžiai nupasakojamas Dievo atlaidumas. „Kaip niekad aiškiai pajutau, koks mylintis ir švelnus yra Jehova“, — sako sesė. Jai ypač įsiminė tokie žodžiai: „Kai Jehova atleidžia nuodėmę, nebesikamuokime mintimi, kad jos žymę nešiosime visą likusį gyvenimą.“ * Ilana tęsia: „Supratau savo klaidą: giliai širdyje aš netikėjau, kad Jehova man iš tiesų atleis, maniau, kad šitą naštą turėsiu nešti visą gyvenimą. Bet po truputį ėmiau suvokti, jog su Jehova galiu suartėti. Nors tam reikia laiko, jau dabar jaučiuosi, lyg nuo pečių būtų nusiritęs sunkus akmuo.“ Niekada nepamirškime, kokia didi Jehovos meilė ir koks jis atlaidus (Ps 103:9).

15. Kaip, sekdami Jehova, turėtume atleisti kitam?

¹⁵ Kaip ir Jehova, mielai atleiskime kitam. (Perskaityk Luko 17:3, 4.) Atminkime: kai Jehova atleidžia, jis pamiršta mūsų nuodėmes — niekad jų nebeprikiša. Todėl ir mes kitų klaidas, taip sakant, svieskime sau už nugaros ir daugiau jų net nebeminėkime.

16. a) Ką reiškia atleisti ir ko tai nereiškia? b) Ką turime daryti, kad Jehova mums dovanotų?

 ¹⁶ Atleisti nereiškia į nusižengimus numoti ranka ar duotis engiamam. Kai atleidžiame, tiesiog atsikratome pagiežos. Svarbu nepamiršti štai ko: idant Jehova mums dovanotų, turime sekti jo pavyzdžiu ir dovanoti kitiems (Mt 6:14, 15). Dievas žino, kad „esame dulkės“, ir yra labai atjautus (Ps 103:14). Argi ir patys neturėtume įsijausti į kitų padėtį — prisiminti, kad jie tokie pat  netobuli kaip mes, — ir noriai atleisti? (Ef 4:32; Kol 3:13)

17. Ką daryti, jei sunku atleisti mus įskaudinusiam bendratikiui?

 ¹⁷ Aišku, atleisti ne visada lengva. Net kai kuriems pirmojo amžiaus pateptiesiems krikščionims reikėjo pagalbos sprendžiant tarpusavio nesutarimus (Fil 4:2). Ką daryti, jei sunku atleisti mus įskaudinusiam bendratikiui? Atkreipkime dėmesį į Jobo istoriją. Trys vyrai, kuriuos jis laikė savo bičiuliais, — Elifazas, Bildadas ir Cofaras — be jokio pagrindo jį apkaltino ir taip sukėlė jam didelę širdgėlą (Job 10:1; 19:2). Jehova vėliau sudraudė kaltintojus, liepė jiems nueiti pas Jobą ir atnašauti auką už savo nuodėmes (Job 42:7-9). Tačiau Dievas kai ką nurodė ir pačiam Jobui. Ką gi? Šis privalėjo melstis už anuos tris vyrus. Jobas padarė, kaip Jehovos pasakyta, ir už atlaidžią dvasią buvo palaimintas. (Perskaityk Jobo 42:10, 12, 16, 17.) Ko čia pasimokome mes? Atsikratyti pagiežos bus daug lengviau, jei iš širdies melsimės už savo įžeidėją.

18, 19. Ką turime daryti, kad Jehovos asmenybe gėrėtumės vis labiau?

¹⁸ Kaip gera buvo dar atidžiau įsižiūrėti į nuostabią Jehovos asmenybę! Aptarėme, koks jis prieinamas, nešališkas, dosnus, supratingas, ištikimas ir atlaidus. Tačiau tai, ką šiuose straipsniuose apsvarstėme, tėra kruopelytė, palyginti su didžiuliais žinių apie Jehovą klodais, kuriuos galėsime tyrinėti visą amžinybę (Mok 3:11). Argi ne džiugi perspektyva? Pritariame apaštalo Pauliaus žodžiams: „Dievo turtai, išmintis, žinojimas — kokia gelmė!“ (Rom 11:33) Taip galėtume pasakyti ir apie Jehovos meilę bei kitas ypatybes, tarp jų ir tas šešias, kurias aptarėme.

¹⁹ Tad nepaliaukime semtis žinių apie įstabią Jehovos asmenybę. Apmąstykime, kaip atsiskleidžia gražios jo ypatybės, ir patys stenkimės Dievu sekti (Ef 5:1). Tada augs mūsų meilė Jehovai ir su juo dar labiau suartėsime. Galėsime kaip psalmininkas ištarti: „Man gera būti arti Dievo“ (Ps 73:28).