Aramo karalius žūtbūt nori surasti Dievo pranašą Eliziejų. Ir štai jam praneša, kad Eliziejus yra Dotane — ant kalvos įsikūrusiame ir gynybine siena apjuostame mieste. Karaliaus įsakymu raiteliai, kovos vežimai ir didelė kariuomenė link Dotano patraukia naktį ir dar prieš aušrą miestą apsupa (2 Kar 6:13, 14).

Anksti rytą Eliziejaus tarnas atsikėlęs išeina laukan ir mato: visur aplink miestą priešų pulkai. „Ak, šeimininke, [...] ką darysime?“ — išgąstingai sušunka jis. „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje“, — savo tarną ramina Eliziejus. Tada malda kreipiasi į Jehovą: „O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ Ar Jehova į pranašo maldą atsako? Biblijoje skaitome: „Viešpats atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų“ (2 Kar 6:15-17). Šis ir kiti Eliziejaus gyvenimo įvykiai pamoko mus kai ko vertingo.

Nors Aramo kariaunos kėlė grėsmę, Eliziejus išliko ramus. Kodėl? Pranašas pasikliovė Jehova ir matė jo apsaugą. Šiandien išvysti stebuklų nesitikime, vis dėlto suprantame, kad, apskritai paėmus, Jehova savuosius saugo, — tarytum iš visų pusių būtų apsupęs ugniniais žirgais ir vežimais. Jei tikėjimo akimis tą apsaugą matome ir jei visada pasikliaujame Jehova, jausimės ramūs ir patirsime, kaip jis mus laimina (Ps 4:9 [4:8, Brb]). Verti dėmesio ir kiti Eliziejaus gyvenimo epizodai.

Vieną dieną Eliziejus arė lauką. Prie jo priėjo pranašas Elijas ir užmetė jam savo skraistę. Eliziejus suprato, ką tai reiškia. Surengęs vaišes ir atsisveikinęs su tėvais, jis paliko namus ir tapo Elijo tarnu (1 Kar 19:16, 19-21). Eliziejus kvietimą priėmė noriai ir tarnavo Dievui visomis išgalėmis, todėl Jehovos rankose buvo geras įrankis. Vėliau jis net buvo paskirtas pranašu vietoj Elijo.

 Eliziejus pranašui Elijui patarnavo kokius šešerius metus. Biblijoje rašoma, kad jis „pildavo vandenį Elijui ant rankų“ (2 Kar 3:11). Anais laikais buvo įprasta valgyti rankomis, tad po valgio tarnas užpildavo vandens šeimininkui ant rankų, kad šis jas nusiplautų. Taigi, Eliziejui tekdavo atlikti labai paprastas, neypatingas užduotis. Tačiau būti pranašo tarnu jis laikė garbe.

Daug krikščionių, skatinami tikėjimo ir troškimo tarnauti Jehovai visomis išgalėmis, kaip ir Eliziejus, atsiliepia į kvietimą darbuotis kokioje nors visalaikės tarnybos srityje. Dėl to kai kuriems tenka palikti namus ir imtis paprastų, daugelio akimis neypatingų darbų — ar tai būtų Betelyje, ar susirinkimų salių statybose, ar kur kitur. Nė vienas krikščionis neturėtų tokios tarnystės nuvertinti, nes Jehovai ji labai brangi (Hbr 6:10).

Biblijoje pasakojama, kad „Viešpats ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų“. Bet prieš tai pasiuntė jį iš Gilgalo į Betelio miestą. Savo tarnui Elijas sakė, kad pasiliktų, nekeliautų su juo. Tačiau Eliziejus atsakė: „Nepaliksiu tavęs.“ Juodviem keliaujant, Elijas dar du kartus bandė Eliziejų atkalbėti, bet veltui (2 Kar 2:1-6). Kaip kadaise Rūta nepaliko Noomės, taip ir Eliziejus nesitraukė nuo Elijo (Rūt 1:8, 16, 17). Akivaizdu, kad Eliziejus labai brangino Dievo jam patikėtą tarnystę.

Ko iš Eliziejaus pasimokome? Kad ir kokios užduotys Dievo organizacijoje mums būtų patikėtos, savo tarnystę turime branginti, — juk tarnaujame pačiam Jehovai. Tai pati didžiausia garbė (Ps 65:5; 84:11 [65:4; 84:10, Brb]).

Kelyje Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas.“ Šis atsakė: „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai.“ Kaip anksčiau Saliamonas, taip dabar Eliziejus prašė to, kas leistų Jehovai pasitarnauti daugiau (1 Kar 3:5, 9; 2 Kar 2:9). O ko konkrečiai Elijo tarnas prašė? Mozės įstatymas nurodė, kad vyro pirmagimis sūnus, jo įpėdinis, gaus dvigubą palikimo dalį (Įst 21:15-17). Taigi Eliziejus, taip sakant, prašė būti pripažintas Elijo įpėdiniu, kad galėtų po jo tarnauti pranašu. Be to, Eliziejus troško būti kaip Elijas drąsus — degti uolumu Viešpačiui (1 Kar 19:13, 14).

Ką Elijas į savo tarno prašymą atsakė? „Sunkaus dalyko prašai, — tarė Elijas. — Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“ (2 Kar 2:10). Šiais žodžiais Elijas davė suprasti du dalykus. Pirma, tik Jehovai spręsti, ar Eliziejus gaus, ko prašo. Antra, kad prašymas būtų patenkintas, Eliziejus privalo, kas benutiktų, laikytis prie Elijo.

Ar Jehova atsakė į Eliziejaus prašymą Elijo dvasios gauti dvigubą dalį? Biblijoje rašoma: „Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.“ * Taip, Elijo tarno prašymą Jehova patenkino. Eliziejus savo akimis regėjo, kaip Elijas buvo nuo jo paimtas, todėl gavo jo dvasios dvigubą dalį ir paveldėjo pranašo tarnystę (2 Kar 2:11-14).

Eliziejus pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir ja apsisiautė. Matydami Eliziejų vilkint šia skraiste, žmonės turėjo suprasti: jis yra Jehovos pranašas. Kad Dievas tikrai patikėjo jam šią tarnystę, tapo aišku ir tada, kai jis stebuklingai perskyrė Jordano upės vandenis.

Tas reginys, kai Elijas viesulu pakilo į dangų, be abejo, giliai įsirėžė Eliziejui į atmintį. Juk ne kasdien gali išvysti ugnies vežimą ir ugninius žirgus! Eliziejui tai buvo aiškus ženklas, kad Jehova išpildys jo prašymą. Jehova atsako ir į mūsų prašymus. Ir nors nei liepsnojančio vežimo, nei ugninių žirgų nematome, vis dėlto esame tikri, kad galingasis Dievas mums padės ir jo valia bus įvykdyta. Ir kai regime, kaip Jehova laimina žemiškąją savo organizacijos dalį, galima sakyti, regime pirmyn riedantį jo dangiškąjį vežimą (Ez 10:9-13).

 Eliziejus daugybę kartų patyrė, koks galingas yra Jehova. Štai Dievo dvasios galia jis padarė šešiolika stebuklų — dvigubai daugiau nei Elijas. * Be to, kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Aramo kariuomenei apsupus Dotano miestą, Eliziejus antrąkart matė ugninius žirgus ir kovos vežimus.

Prisiminkime, kas įvyko Dotane. Nors ir apsuptas priešų, Eliziejus nepuolė į paniką. Kas jam padėjo išlikti ramiam? Jis buvo išsiugdęs tvirtą tikėjimą Jehova. Stipraus tikėjimo reikia ir mums. Todėl melskime Dievą šventosios dvasios, kad padėtų tokį tikėjimą ugdytis ir kad brandintų mumyse visą dvasios vaisių (Lk 11:13; Gal 5:22, 23).

Tai, kas įvyko Dotane, Eliziejui parodė: jis tikrai gali pasitikėti Jehova ir jo nematoma angelų kariuomene. Pranašas suprato, kad Dievas savo dangiškąsias pajėgas atsiuntė apsupti užpuolikų. Jehova karius apakino ir Eliziejus su savo tarnu buvo stebuklingai išgelbėti (2 Kar 6:17-23). Tuo lemiamu momentu, kaip ir kitais kartais, Eliziejus tvirtai tikėjo Jehova ir visiškai juo pasikliovė.

Sekime Eliziejaus pavyzdžiu — dėkime viltis į Jehovą, juo kliaukimės (Pat 3:5, 6). Tada patirsime, koks Jehova maloningas ir kaip mus laimina (Ps 67:2 [67:1, Brb]). Tiesa, dabar mūsų iš visų pusių nesupa ugniniai kovos vežimai ir žirgai, tačiau ateityje, per didį suspaudimą, Jehova mūsų pasaulinę broliją saugos ir gins (Mt 24:21; Apr 7:9, 14). Kol ta diena išauš, niekada nepamirškime — Dievas yra mūsų užuovėja ir apsauga (Ps 62:9 [62:8, Brb]).